Kodėl žurnalistai išlieka „tūpi“?(1)
Sudėtingas dabar metas kolegoms žurnalistams, dirbantiems žinių redakcijose. Po švenčių nieko nevyksta, nebent kas nors „gerai“ nukrenta slidinėdamas, bet ir tai ne lietuvis, todėl TV žinių laidose galima išvysti visokių, kaip aš vadinu, ataskaitinių-teminių reportažų. Pavyzdžiui, pirmadienio vakarą vieną tokį rodė LNK žinių tarnyba.
Buvo kalbama apie smurtą prieš moteris, kad situacija išlieka kebli, nes policija nesugeba užtikrinti visavertės apsaugos nuo smurtautojo, policininkai kažkaip nerimtai atsikirto, kad tos moterys pačios kaltos, nes ima gailėtis smurtautojo ir įsileidžia jį į namus. Čia buvo pademonstruota pirma žurnalistinio „tūpumo“ apraiška, nes labiau išprusęs žurnalistas būtų radęs ekspertą, kuris į tą policininkų juokingą atsikirtimą būtų pateikęs nejuokingą paaiškinimą, jog tai aukos, patyrusios smurtą, ir ieškoti jų elgesyje logiškumo neverta, tai reikia suvokti ir atitinkamai elgtis. Gal problema labiau ta, kad nėra tarnybų ar specialistų, kurie smurto atveju dirbtų su ta moterimi, teiktų jai psichologinę pagalbą ir pan.
Žurnalistė tokios informacijos žiūrovams nepateikė, todėl ne tokie „tūpi“ žiūrovai ėmė svarstyti, apie ką siužetas. Paskui sekė dar kažkokie „la la“, mažai informatyvūs, gal net kažkokia statistika. Jei atvirai, buvo sunku susikoncentruoti į sakomą tekstą, nes tuo metu buvo pademonstruota vizualinė žurnalistinio „tūpumo“ išraiška.
Kokias 5-8 sekundes buvo rodomi „home video“ vaizdeliai, kaip gražioje kaimo aplinkoje girtas kaimietis spardo kieme besivoliojančią moterį. Nežinia kieno „tūpumas“ padiktavo sprendimą uždengti spardomą auką. Tačiau labai puikiai buvo matyti, kad vyras pasimėgaudamas spardo moterį į pilvą, veidą, jis eina ratu ir renkasi jos kūno vietą, į kurią dar nespyrė. Tai nėra jaunas vyras, jis akivaizdžiai girtas.
Aš gal esu iš tų jautrių nervų žiūrovų, kuriems prieš kai kurias laidas būna parašoma, kad bus vaizdai, kurių mums geriau nematyti? Bet man pasirodė, kad jautriai į tokį vaizdelį galėjo sureaguoti ir vaikai, kurie gal su tėvais leido vakarą prie televizoriaus. Neprabėgo jokia eilutė, nebuvo jokio žodinio įspėjimo, kad tokie vaizdai bus. Galų gale, žiūrint iš žurnalistinės pusės, nėra paaiškinimo tokio vaizdelio rodymui. Čia gi ne kokia graudžioji publicistika ar skandalingoji bulvarkė, kad būtų žaidžiama žiūrovų emocijomis. Čia žinios, čia tinka net ir gatvėje einančių žmonių vaizdeliai.
Argi tai ne „tūpumo“ viršūnė – kalba apie tai, kad oi koks negeras dalykas tas smurtas prieš moteris ir tuo pat metu rodo visiškai sadistinį vaizdelį? Galima tik spėlioti, kas toje redakcijoje „tūpiausias“ – žurnalistė, kuri darė siužetą nesuvokdama temos ir jos pateikimo niuansų, koks nors redaktorius, kuris nusprendė, kad tema per skysta ir reikia viską pastiprinti „rimtu“ vaizdeliu, ar dar kažkas, kas nusprendė situaciją „pašvelninti“ paslėpdamas auką, tačiau vis tiek rodydamas žmonėms moters egzekuciją.
Kažkada vienas keistas politikas labai taikliai pavadino vieną žurnalistą „tūpu“. Šis žodis geriau už keletą lietuviškų nusako esmę, kai nesistengiama, nenorima būti protingu. Kai vadovaujamasi kažkokiais nesuvokiamais, neva žurnalistiniais kanonais. Kai užuot padėję žmogui (o juk daugelis žurnalistų, kaip kokie pradedantys medikai, šventai tiki tokia žurnalistinio darbo prasme) jie situaciją tik blogina.
Manęs tą vakarą vis neapleido klausimas, o kodėl žurnalistai nenori būti protingesni, kodėl jie išlieka „tūpais“. Aš neturiu atsakymo.
