Kokį saldų skonį rinktis?

Nuomonės apie saldiklius ir jų poveikį sveikatai, nepaisant gausybės kasmet atliekamų tyrimų rezultatų, išlieka kontraversiškos. Tačiau žmonėms, sergantiems tam tikromis ligomis, kai reikia riboti angliavandenių kiekį, saldikliai – galimybė gyventi pilnavertiškesnį, kokybiškesnį, neatsisakant mėgstamų skonių ir patiekalų, gyvenimą. Natūraliais saldikliais cukrų kai kuriuose patiekaluose gali keisti ir sveiki, norintys suvartoti mažiau kalorijų žmonės. 

Šios cukraus alternatyvos naudojimas plinta visame pasaulyje: kramtomoji guma, gaivieji gėrimai, dantų pastos, net kai kurie vaistai - kartais tai naudojame patys to nežinodami. Nors populiariausi saldikliai yra maisto pramonėje, tačiau vaistų ir kosmetikos gamyboje stiprieji saldikliai taip pat dažnai naudojami. Tabletėse tai naudinga aktyviųjų medžiagų kartų skoniui maskuoti, jie plačiai naudojami gaminant dantų pastas ir burnos skalavimo skysčius, nes gerina jų skonį ir stabdo dantų ėduonį. Natūralus saldiklis steviozidas naudojamas maisto papilduose bei ekologiškoje kosmetikoje dėl savo gydomųjų bei raminamųjų savybių.

Išaugusi saldiklių įvairovė leidžia pasirinkti variantą iš natūralių ir sintetinių, skirtingų kainų, skirtingo saldumo cukraus pakaitalų, tačiau jais, kaip ir visais priedais, papildais ir produktais piktnaudžiauti nederėtų. Kiekvienas saldiklis turi savo paros normą. Privačios ligoninės ir poliklinikos „Kardiolita“ gydytoja dietologė Lina Viniarskaitė sako, kad viskas turi būti su saiku, tai galėtų būti alternatyva žmonėms, kuriems reikia riboti angliavandenių kiekį, tačiau verta žinoti ir tai, jog iki 18 metų vartoti saldiklius išvis nepatartina.

Saldiklių rūšys. Kuo jie skiriasi?

Saldikliai pradėti naudoti XIX a. , jų atsiradimą lėmė veiksmai kaip sacharozės išskyrimas iš raudonųjų burokėlių, gliukozės sirupo gamybos iš krakmolo, bulvių ir grūdų bei jos susintetinimas. Nueitas ilgas kelias ieškant cukraus pakaitalų bei tiriant jų vartojimą, tačiau mokslas ir technologijos nuolat žengia į priekį. Natūralus saldikliai: steviozidas, citrozė, medus, fruktozė , laktitas, cukrinių runkelių ir kukurūzų sirupai, agavos, klevų sirupas, sorbitas, manitas. Jie gaminami natūraliu būdu, dauguma (medus, fruktozė, sirupai) turi angliavandenių ir yra gan kaloringi. Dirbtiniai saldikliai: Acesulfamas K, Aspartamas, Ciklamatas, Sacharinas, Sukralozė. Šie sintetiniai saldikliai yra dešimtimis, šimtais, o kai kurie – ir tūkstančiais kartų saldesni už cukrų, beveik nekaloringi ir neturi įtakos insulino gamybai, cukraus kiekiui kraujuje. Daugelio sintetinių cukraus pakaitalų organizmas negali pasisavinti, todėl jie pašalinami su suvirškintu maistu. Juos sunku tinkamai dozuoti, todėl reikia būti atsargiems, kad nepadaugintume.

Dirbtiniai saldikliai

Pats pirmasis išrastas dirbtinis saldiklis - sacharinas, kuris yra 300-500 kartų saldesnis už cukrų, būtent dėl šios priežasties antrojo pasaulinio karo metais jis buvo dedamas į kareivių maisto davinius, lengvesnis už cukrų, reikalingas mažesnis kiekis. Šiuo metu šis saldiklis uždraustas JAV ir Kanadoje dėl galimų vėžinių susirgimų.

Aspartamas – tai iš dviejų amino rūgščių (ne angliavandenis) sudarytas, plačiausiai tyrinėjamas dirbtinis saldiklis. Jo poveikį sveikatai tyrė Europos maisto saugos tarnybos (EFSA) ekspertai ir patvirtino, kad jį naudoti saugu, dienos norma - 40 miligramų vienam kilogramui kūno svorio – neturi jokios neigiamos įtakos žmogaus organizmui. Aspartamas neturi jokio kartaus prieskonio kaip kiti saldikliai, o už cukrų yra 200 kartų saldesnis. Suskaičiuojama apie 6000 produktų, į kurių sudėtį įeina saldiklis. Jo dedama į kai kuriuos vaistus, net į vaikams skirtus vitaminus ir mažo kaloringumo gėrimus. Šio cukraus pakaitalo negali vartoti žmonėms, turintiems polinkį į fenilketonuriją – tai paveldima medžiagų apykaitos liga, sukelianti silpnaprotystę.

Vis dažniau – natūrali alternatyva

Pastaruoju metu vis dažniau girdime apie natūralų saldiklį steviozidą. Jis išgaunamas iš pietų Amerikoje augančios stevijos, vadinamos medaus žole, kuri saldžiąsias medžiagas kaupia lapuose. Tik pražydus stevijai lapai nuskinami, džiovinami, mirkomi, slegiami, taip išgaunant steviozido koncentratą. Natūraliu būdu išgaunamas saldiklis šiuo metu ypač populiarus, nes yra tinkamas žmonėms sergantiems diabetu, nutukimu, širdies ir kraujagyslių sutrikimais, ateroskleroze ir kitomis medžiagų apykaitos ligomis, turi raminamųjų, antibakterinių savybių, gerina miegą, virškinimą, kepenų ir kasos bei smegenų veiklą. Vienas šaukštelis ryte nuskintų ar sudžiovintų lapų atstoja stiklinę cukraus. Šis augalas taip pat gerina miegą, virškinimą, kepenų ir kasos veiklą bei yra puikus antioksidantas. Įdomu, kad stevijos augalą galima auginti ir namuose. „Jei pacientas teirautųsi, kurį saldiklį jam pasirinkti, siūlyčiau steviozidą, jis natūralus ir yra duomenų patvirtinančių jo kitas naudingąsias organizmui savybes, lyginant su kitais atstovais. Tik svarbu įvertinti ar tikrai to saldiklio reikia“, - sako dietologė Lina Viniarskaitė.

Įdomu tai, kad cukraus ir saldiklio skonis yra panašūs, tik saldiklio reikia žymiai mažesnio kiekio tokiam pat saldumui pajusti - 1 g cukraus yra 4 kilokalorijos (kcal), o 1 g saldiklio apie 0 kcal. Tuo tarpu saldikliai yra daug šimtų kartų saldesni ir neturi įtakos insulino gamybai ir cukraus kiekiui kraujuje. Nustatyta, kad dirbtiniai saldikliai gali sukelti nepasisotinimo saldumu jausmą, o neribotas jų vartojimas gali sukelti rūgštingumo ir viduriavimo problemų, taigi, kiekvienas renkasi gliukozės vartojimo būdą ir turi daugybę pasirinkimo galimybių nuo kristalinio ar balto cukraus iki dirbtinių saldiklių ir stevijos lapuose sukauptojo saldaus ekstrakto.

Laura Čekuolytė