Urologo užrašai. Kokias ligas išduoda šlapimo spalva ir kvapas
Kokios spalvos yra normalus šlapimas? Koks maistas ar vaistai tą spalvą pakeičia? Ką rodo kraujo pėdsakai šlapime? Kuo turi kvepėti šlapimas? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – šioje knygos „Urologo užrašai“ ištraukoje. Leidyklos „Tyto alba“ išleista knyga atsirado iš žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su aukščiausios kvalifikacijos urologu, nefrologu, chirurgu prof. habil. dr. Baliu Dainiu.
Turėjau namuose iliustruotą knygelę, kurioje pasakojama apie tai, kaip medicina vaizduojama dailėje. Joje buvo minimos pavardės žymių tapytojų, įamžinusių gydytoją, palinkusį prie ligonio lovos. Toje plonoje knygelėje buvo iliustracijų, vaizduojančių, kaip gydytojas, žvelgdamas į prieš šviesą pakeltą buteliuką, pripildytą šlapimo, stengiasi nustatyti ligą. Kol nebuvo laboratorinių tyrimų, gydytojas galėdavo pasikliauti tik savo pojūčiais. Skaičiuoti pulso tvinksnius, klausytis, kaip susitraukinėja širdis, apžiūrėti liežuvį, odą, įvertinti, kaip ligonis prakaituoja – šios detalės buvo labai svarbios tiriant priežastį, kodėl žmogus susirgo. Nors oda su prakaito liaukomis vadinama antraisiais inkstais, nes padeda šalinti ne tik vandenį, bet ir šlapalą, druskas ir kitas medžiagas, ji negali pavaduoti inkstų, todėl gydytojo pareiga būdavo uostyti šlapimą, net jo paragauti. Kaip ir kitos organizmo išskyros, pavyzdžiui, seilės, išmatos, skrepliai, šlapimas buvo itin svarbus rodmuo ligai diagnozuoti.
Į ką pirmiausia dėmesį atkreipdavo gydytojai? Senovės kinai sveikindamiesi vienas kito klausdavo: „Ar valgei?“, persai linkėdavo: „Visada būk linksmas“, o romėnai būtinai pasidomėdavo: „Kaip prakaituoji?“ Iš to galima spręsti, kad gydytojams būtina žinoti, kaip organizmas atsikrato nereikalingų medžiagų. Pagrindinis vaidmuo šiame procese tenka inkstams, išskiriantiems šlapimą.
Normalus šlapimas būna intensyvios gelsvos – šiaudų spalvos. Ji gali kisti nuo blyškios iki sodrios gintaro spalvos. Šlapimo spalvą lemia ir maisto produktai, pavyzdžiui, mėlynės dažo ne tik dantis bei lūpas, jos melsvina ir šlapimą, paragavus šviežių vyšnių, šlapimas rausvėja. Valgant daug morkų, jose esantis karotenas suteikia šlapimui oranžinį atspalvį, o nuo virtų burokėlių ar šviežių burokėlių sulčių šlapimas šiek tiek parausvėja. Dar vaikystėje įsitikinau, kad šlapimas gali pasidaryti tamsus kaip alus.
Man buvo ne daugiau kaip dešimt metų, kai mūsų kaime vaikai susirgo gelta – virusiniu hepatitu, kuris dar vadinamas hepatitu A. Šia nešvarių rankų liga užsikrečiama per vandenį, jeigu į jį patenka sergančio žmogaus išmatų. Dabar infekciniu hepatitu susirgę žmonės dažniausiai gydomi ligoninėje, o anuomet lakstydavome po pievas geltoni kaip citrinos, kaime niekas nekreipdavo į mus dėmesio. Kasryt su broliu atsikėlę bėgdavome už kamaros šlapintis ir žiūrėdavome, kurio iš mūsų šlapimas tamsesnis. Sergant gelta, šlapimas nusidažo tamsiai ruda spalva, nes jame susidaro urobilinogenas, kurio neturėtų būti. Niekas mūsų nei gydė, nei guldė į ligoninę, sirgdami ganėme karves. Aš nesu girdėjęs, kad mūsų kaime kam nors dėl šios ligos būtų išsivystęs kepenų nepakankamumas. Dabar, prisiminus tuos laikus, net šiurpas nukrato, nes hepatitas A – sunki kepenų liga, nuo kurios kartais mirštama. Laimė, mums viskas baigėsi gerai, be rimtų komplikacijų. Susirgus vienam kuriam iš mūsų, greitai užsikrėsdavo ir kiti mažamečiai, atsparūs likdavo tik tie, kurie kartą jau buvo sirgę šia liga.
Šlapimo spalva gali keistis vartojant vaistus, pavyzdžiui, rifampicinas – vaistas tuberkuliozei gydyti – nudažo šlapimą rausva spalva, aspirinas suteikia jam rožinę spalvą, nuo B grupės vitaminų šlapimas pasidaro ryškiai geltonas. Jei šlapinamasi su krauju, šlapimas gali būti ryškiai raudonos spalvos. Kai į šlapimą patenka sukrešėjusio kraujo, jis būna rūdžių spalvos. Kraujo pėdsakai šlapime – grėsmingas ženklas. Tokiais atvejais galima įtarti šlapimo pūslės ar inkstų uždegimą. Dėl inkstuose esančių akmenų kartais atsiveria opelių ar žaizdelių, iš kurių kraujuojama. Žmogus gali šlapintis su krauju ir tada, kai organizme yra auglių. Būna atvejų, kai ligonis skundžiasi, kad šlapinasi kažkokiais rausvais sliekais. Taip nutinka, kai kraujuoja inkstas, nes, pasiekęs šlapimtakius, kraujas sukreša. Jei ligonis skundžiasi, kad šlapime yra neaiškios formos krešulių, tai gali būti ženklas, kad kraujuoja šlapimo pūslė. Reikia nepamiršti, kad kartais, perdozavus kraujo krešėjimą mažinančių vaistų, šlapime irgi gali atsirasti kraujo. Esu konsultavęs ligonį, kuris šlapinosi, galėtum pamanyti, šviežiu krauju. Šlapimas buvo skaisčiai raudonos spalvos. Taip atsitinka, kai dėl didesnio kapiliarų pralaidumo inkstai ima filtruoti eritrocitus.
Normalus šlapimas yra skaidrus, be priemaišų. Nieko baisaus, jei jame atsiranda drumzlių, panašių į plaukiojantį tinklelį ar debesėlį, tai – druskos, susidarančios ilgiau palaikius šlapimą kambario temperatūroje.
Vertingos informacijos gali atskleisti ir šlapimo kvapas. Jei žmogus sveikas, šviežias šlapimas turi specifinį kvapą. Jis gali kisti valgant kai kuriuos maisto produktus, pavyzdžiui, pavasarį, paragavus virtų ar keptų šparagų, šlapimas įgauna aštresnį kvapą. Jei šlapimas trenkia amoniaku, tai gali būti ženklas, kad prasidėjo šlapimo takų uždegimas. Šiltoje patalpoje ilgiau pastovėjęs šlapimas taip pat gali skleisti amoniako kvapą. Kai jis kvepia obuoliais, tai gali būti susiję su riebalų skilimo produktais ketonais, kurių sveiko asmens šlapime nebūna. Kai žmogus badauja, ilgai negauna angliavandenių ir geria mažai skysčių, šlapime atsiranda acetono. Stiprų amoniako kvapą šlapimas gali skleisti ir tada, kai žmogus karščiuoja, gausiai vemia, kai jaučiasi išsekintas sunkaus fizinio darbo. Kad šlapimas kvepėtų rožėmis, senovės Romoje moterys gerdavo iš spygliuočių sakų išgaunamą terpentiną. Norėdamos labiau patikti vyrams, jos nevengdavo nuodytis šiuo skysčiu.
Jau minėjau, kad kadaise gydytojai ne tik uostydavo šlapimą, bet ir jo paragaudavo. Cukralige sergančių žmonių šlapimas būna saldus. Esu girdėjęs pasakojant ir tokį anekdotą: eina suvalkietis keliu ir sutinka kaimyną. Šis klausia: „Ką čia neši?“ Žmogelis atsako: „Ai, einu į polikliniką, nešu šlapimo“. Pavakare kaimynas vėl sutinka jį, grįžtantį namo su maišeliu rankoje. „Ką dabar neši?“ – vėl klausia smalsus kaimynas. „Nešuosi šlapimo, gydytojas rado cukraus, negi išpilsi“, – atsako suvalkietis.
Nuo seno žinomas būdas, kaip įsitikinti, ar šlapime nėra gliukozės. Reikia išpilti jį ant smėlio ir palaukti, ar nepasirodys vabzdžių spiečius. Jei renkasi muselės, vadinasi, šlapime cukraus yra.
Svarbus šlapimo rodiklis – šarmų ir rūgščių pusiausvyra. Jei žmogus sveikas, šlapimo pH svyruoja nuo 4,5 iki 7,8. Kai mėsos valgoma daug, šis rodiklis būna mažesnis. Kai į valgiaraštį įtraukiama daugiau augalinio maisto ir pieno produktų, šlapimas būna šarminis, todėl pH rodiklis – didesnis. Badaujant, karščiuojant, sergant cukralige, šlapimas rūgštėja. Labiau šarminis šlapimas būna nėščiųjų, nes, dažnai vemiant, pasišalina skrandžio rūgštis. Prasidėjus šlapimo takų uždegimui, bakterijos ima skaidyti įvairias medžiagas, todėl šlapimas tampa šarminis. Tuo tarpu rūgštinė aplinka ne taip patinka bakterijoms, tad geriau, kai šlapimo pH rodiklis mažesnis. Daugelis bakterijų, išskyrus tuberkuliozę sukeliančias mikobakterijas, vengia rūgštinio šlapimo.
Pastaruoju metu plinta požiūris, kad reikia šarminti organizmo vidinę terpę, nes tai padeda apsisaugoti nuo vėžio, nors šis požiūris nėra moksliškai pagrįstas. Kitas populiarus mitas susijęs su vandenilio peroksido nauda.
Neretai žmonės manęs klausia, ar galima gerti vandenilio peroksido. Niekada nepuolu kritikuoti klausiančiojo: „Jeigu norite, prašom, tik tai neturi nieko bendra su gydymu.“ Kai kas netgi mano, kad, įlašinus kelis lašus vandenilio peroksido į vandenį ir jo išgėrus, sugrįš jaunystė. Tai irgi neturi nieko bendra nei su medicina, nei su sveikatinimu. Sakyčiau, taip gali patarti nebent neišmanėlis. Ir iš kur atsirado pseudoteorija, kad mes gyvensime ilgiau, jei vandenilio peroksidas prisotins ląsteles deguonimi? Taip teigti nereikėtų, nes kuo sparčiau organizme vyksta oksidacijos procesas, tuo greičiau prasideda senėjimas. Taip nutinka dėl užterštos aplinkos, rūkymo ar piktnaudžiavimo įvairiomis cheminėmis medžiagomis. Vadinasi, kuo daugiau deguonies junginių gauna organizmas, tuo blogiau. Senėjimą įmanoma pristabdyti antioksidantais – cheminėmis medžiagomis, iššluojančiomis laisvuosius radikalus, atsirandančius dėl ląstelių medžiagų apykaitos. Tokiomis savybėmis pasižymi vitaminai C ir E, selenas, betakarotenas. Šios medžiagos lėtina organizme vykstančius oksidacinius procesus. Medicinos mokslas įrodė, kad tokiu būdu įmanoma apsisaugoti ir nuo vėžio. Jei mes elgsimės priešingai ir tieksime organizmui daugiau deguonies, senėjimą tik paspartinsime.
Ir šiandien yra žmonių, kurie geria žibalą. Aš irgi esu jo ragavęs, mūsų kaime taip būdavo ginamasi nuo žarnyno kirmėlių. Kad nebūtų utėlių, žibalu įtrindavo vaikams galvas. Anuomet žibalas labai dvokdavo, nes būdavo nevalytas. Dabar kosmetiniais tikslais pardavinėjamas žibalas yra skaidrus. Jei jame yra švino junginių, pavyzdžiui, tetraetilšvino, kurio anksčiau būdavo pilama į benziną, tokia savigyda kartais gali baigtis mirtimi. Įkvėpus šio lakaus junginio, jis patenka į kraują ir pasklinda po visą organizmą. Tetraetilšvinas kaupiasi smegenyse ir pažeidžia centrinės nervų sistemos veiklą. Apsinuodijus burnoje juntamas metalo prieskonis, ima kamuoti nemiga, pilvo skausmai, nuovargis, pykinimas, seilėtekis, vėliau – nervų pakrikimas. Skaičiau, kad Argentinoje gyvena žmogus, kuris su didžiausiu pasimėgavimu geria žibalą. Tai rodo psichikos pakrikimą, kaip ir smėlio ar išmatų valgymas.
Bus daugiau
Susiję straipsniai
