Kokias ligas išduoda šlapimo spalva ir kvapas (2)

Kodėl šlapinantis susidaro oro burbuliukai? Kodėl šlapimas susidrumsčia? Kaip sužinoti, ar gerai dirba inkstai? Kiek gerti vandens? Kiek kartų šlapintis per parą – norma? Ar verta gydytis šlapimu, badavimu? Atsakymai į šiuos ir kitus klausimus – šioje knygos „Urologo užrašai“ ištraukoje. Pradžia – čia. Leidyklos „Tyto alba“ išleista knyga atsirado iš žurnalistės Danutės Jonušienės pokalbių su aukščiausios kvalifikacijos urologu, nefrologu, chirurgu prof. habil. dr. Baliu Dainiu.

Reklama

Nors žmogus sveikas ir jo šlapimas skaidrus, ilgiau pastovėjęs, jis gali susidrumsti. Drumzlinas šviežias šlapimas yra infekcinės ligos požymis. Kartais šlapime randama nuosėdų, kurios susidaro dėl druskų. Jei aptinkama rausvų nuosėdų, tai – uratai, jei balkšvų – fosfatai. Esu gydęs ligonį, kurio šlapimo kvapas buvo panašus į išmatų kvapą, jame net buvo matyti išmatų likučių. Ligonis nerimavo, kad šlapinantis išsiskiria oro burbuliukų. Tokie burbuliukai – tai šlapimo infekcijos metu susidariusios dujos. Susirgus žarnyno liga divertikulioze, gali susidaryti storosios žarnos maišelis, jis gali prakiurti ir atsiverti į šlapimo pūslę. Tai reta patologija, tačiau esu gydęs ir tokių ligonių.

Santykinis šlapimo tankis (arba, kaip anksčiau sakydavome, lyginamasis svoris) – dar vienas kriterijus, padedantis nustatyti diagnozę. Šlapimas sunkesnis už vandenį, nes jame yra 95 proc. vandens, 5 proc. druskų ir kitokių medžiagų, kurias organizmas pašalina su šlapimu. Filtruodami kraują, inkstai išskiria tai, ko organizmui nebereikia. Taip kraujas išvalomas nuo šlapalo, kalio, natrio, fosfatų ir kitų medžiagų apykaitos produktų. Su šlapimu išsiskiria ir nusilupęs šlapimo takų epitelis, inkstų epitelis, net suirę leukocitai, eritrocitai. Inkstai, gamindami šlapimą, reguliuoja organizmo rūgščių ir šarmų pusiausvyrą, kai jie nustoja veikti, žmogus ištinsta ir paskęsta skysčiuose. Jei inkstai nebegali valyti organizmo, susikaupęs kalis ir vanduo gali nuvaryti žmogų į kapus.

Per visą žmogaus gyvenimą inkstai išvalo apie 4 mln. litrų vandens – tai jau ežerėlis. Per parą jie išskiria iki 1,5 litro šlapimo, tai vadinama paros diureze. Inkstai „paima“ maždaug ketvirtadalį kraujo, kurį išstumia širdis. Per minutę pro inkstus prateka apie 1,2 litro kraujo, kurio šiek tiek daugiau nei pusė yra skystoji dalis – kraujo plazma. Normalu, jei dieną žmogus šlapinasi 4–6 kartus, naktį – kartą. Pagrindinis inkstų uždavinys – ne tik šalinti medžiagų apykaitos produktus, bet ir palaikyti organizme vandens pusiausvyrą.

Sovietiniais laikais studentai buvo pigi darbo jėga, todėl, prasidėjus naujiems mokslo metams, ir būsimiems medikams tekdavo padirbėti kolūkyje. Kartą, norėdamas išsisukti nuo bulviakasio, vienas studentas išgėrė kelis litrus mineralinio vandens. Tikėdamasis, kad kraujo rodikliai bus prasti, jis nuėjo į polikliniką – vylėsi, jog pavyks išsisukti nuo talkos kolūkyje. Nepavyko, nes vaikinas dar nebuvo studijavęs inkstų fiziologijos ir nežinojo, kad inkstai geba reguliuoti vandens kiekį, kad ir koks jis būtų. Kad ir kiek daug skysčių išgertų žmogus, sveiki inkstai vis tiek palaiko organizme normalią skysčių, druskų ir kitų medžiagų pusiausvyrą. Ar ne keista, kad vyrai per vieną vakarą išgeria šešis, net aštuonis bokalus alaus ir nieko baisaus neatsitinka, jie net neištinsta? O jei dar vaišinamasi sūriais rūkytais patiekalas, ryte būna patinę tik paakiai, nes druska šiek tiek sulaiko skysčius organizme. Jei druska nepiktnaudžiaujama, kitą rytą gali nebūti jokių patinimo ženklų. Žinoma, kai inkstai nesveiki, didelis skysčių kiekis gali pabloginti kraują, tuomet hemoglobino kiekis būna mažesnis, gali atsirasti negrįžtamų pakitimų.

Nors žmogus iš pažiūros ir atrodo labai sudžiūvęs, susiraukšlėjęs, vis tiek vanduo sudaro apie 70 proc. jo kūno masės, o smegenyse vandens yra apie 80 procentų. Vanduo mums gyvybiškai svarbus. 70 kg sveriančio žmogaus ląstelėse jo yra daug – net 28 litrai, dar 3 litrai cirkuliuoja kraujyje, apie 11 litrų sudaro tarpląstelinis audinių skystis. Tai ne distiliuotas vanduo, o įvairiausių druskų tirpalas, pagrindinę jo dalį, net 0,9 proc., sudaro valgomoji druska. Toks tirpalas yra ląstelių maistas ir statybinė medžiaga. Kad galėtų vykti biocheminiai procesai, organizmo skysčių sudėtis turi būti stabili, todėl įmanomi tik nedideli nukrypimai. Už tai atsakingi inkstai. Kai sąlygos ekstremalios, inkstai išskiria šlapimą, kuriame druskų kiekis gali įvairuoti – būti iki keturių kartų didesnis arba iki šešių kartų mažesnis nei kraujyje.

Norėdami įvertinti, kaip veikia inkstai, gydytojai neretai prašo ligonio tyrimams atnešti rytinio šlapimo. Tai padeda nustatyti santykinį šlapimo tankį. Normalaus šlapimo santykinis tankis gali svyruoti nuo 1 005 iki 1 030. Kai šis rodiklis siekia 1 030, inkstai – puikūs, nes moka prisitaikyti. Inkstai dirba visą gyvenimą, jie niekada nesiilsi. Naktį miegodami mes negeriame skysčių, todėl rytinis šlapimas yra koncentruotas. Kita vertus, įtarus šlapimo takų uždegimą, inkstų akmenligę ar kitas ligas, nebūtina tirti rytinį šlapimą.

Koncentruotas šlapimas gali susidaryti dėl gausaus prakaitavimo ar didelio fizinio krūvio. Mažiausias šlapimo kiekis, susidarantis per parą, – 400 mililitrų. Tai garantuoja organizmo homeostazę – elektrolitų pusiausvyrą. Jei šlapimo išsiskiria dar mažiau, tai rimtas įspėjimas, kad inkstams kažkas negerai. Be vandens žmogus gali išgyventi savaitę, be maisto – gerokai ilgiau. Kai inkstai nebegauna skysčių, jie nebegali išvalyti kraujo. Be vandens negali vykti jokia biocheminė gyvybinė funkcija. Stiprus troškulys jaučiamas, kai organizme vandens sumažėja vos viena šimtąja dalimi. Netekus 5 proc. vandens, sumažėja darbingumas, o kai žmogus netenka 25–30 proc. vandens, jis miršta.

Vyresnio amžiaus žmonės daro didelę klaidą – bijodami, kad reikės dažnai eiti į tualetą, geria mažai skysčių, o reikėtų daryti priešingai – dažnai gurkšnoti vandenį. Inkstams vieni niekai pagaminti mažo santykinio tankio šlapimą, o išskirti koncentruotą šlapimą – kur kas sunkiau. Anksčiau kai kurie gydytojai netgi įspėdavo ligonį: „Tavo inkstai nesveiki, gerk mažiau skysčių.“ Taip sakyti – nesąmonė. Norėdami padėti inkstams, neturime laukti akimirkos, kai mus užklups baisus troškulys. Kita kalba, kai ligoniui nustatomas inkstų nepakankamumas, kai jis serga kuria nors iš širdies ligų.

Apie gydymąsi šlapimu

Yra žmonių, besigydančių šlapimu, kuriame yra daugiau kaip 150 įvairių organinių ir mineralinių medžiagų. Savo sprendimą jie motyvuoja taip: daug medžiagų, esančių šlapime, plačiai naudojamos medicinoje, pavyzdžiui, šlapalu minkštinama ir drėkinama oda.

Istorija rodo, kad gydymasis šlapimu dar ne taip seniai buvo vos ne vienintelis prieinamas metodas kovoti su ligomis. Pavyzdžiui, praėjusio amžiaus pradžioje Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, dar nebuvo antibiotikų, vaistai kainavo brangiai, o pasikviesti gydytoją būdavo sunku, tad kaime ligoniui, sergančiam plaučių uždegimu, duodavo gerti vaiko šlapimo. Ligonis imdavo vemti, viduriuoti ir taip išsivalydavo organizmą. Tiems, kurie nemirdavo nuo urinoterapijos, palengvėdavo. Suvilgyti šlapimu tvarsčiai būdavo dedami ant žaizdų. Nežinau, kodėl ir šiandien vis dar tikima, kad gydymasis šlapimu yra veiksmingas. Kai žmogaus inkstai sveiki, gerdamas šlapimą jis sau nepakenks, tačiau ligoniams tai gali baigtis liūdnai. Prisimenu vieną tokį, kuriam buvo nustatytas inkstų nepakankamumas. Liga dar nebuvo taip toli pažengusi, kad reikėtų taikyti dializę – kraujo valymą dirbtiniu inkstu. Vyras paprašė žmonos: „Tavo inkstai sveiki, aš išgersiu tavo šlapimo.“ Ir kuo tai baigėsi? Nors žmonos šlapimas buvo normalus, tas vyras netrukus atsidūrė dializės skyriuje, nes normaliame šlapime būna daug šlapalo, o tai – papildomas krūvis nesveikiems inkstams.

Jei žmogaus inkstai veikia nepriekaištingai, neketinu jo atkalbinėti nuo urinoterapijos. Kai kas nors manęs klausia, ar galima gerti šlapimą, neprieštarauju: „Jei jums patinka, gerkite į sveikatą, bet prieš tai reikėtų patikrinti inkstus, kitaip galite prisišaukti bėdą.“

Apie badavimą

Badavimas – didelis krūvis inkstams. Jei žmogus nieko nevalgo ir negeria skysčių, jis gali juos nualinti vos per savaitę. Organizmas turi gauti pakankamai skysčių, tik tuomet inkstai kaip nors ištvers. Badaujant skiriasi riebalų skilimo medžiagų, šlapimas rūgštėja – visa tai apsunkina inkstų darbą. Jie ištveria badavimą tik tuo atveju, jei gauna daug skysčių. Nors Lietuvoje nė viena moteris, svajojanti pagražinti kūno linijas, dar nemirė nuo badavimo, tačiau tai, kas prieštarauja organizmo fiziologijai, gali baigtis blogai, todėl nereikėtų eksperimentuoti su savo kūnu.