Slaugytoja Laima Baršauskienė: „Mirtis turi prasmę“

Apie mirtį, neatskiriamą gyvenimo dalį, daugelis bijo net galvoti, o jei kalba – tik pašnibždomis. „Žmonės sureikšmina, demonizuoja mirtį“,– pritaria ir daugelį metų mirštančius ligonius slaugiusi knygos „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“ autorė Laima Baršauskienė. Viena populiariausių praėjusių metų knygų dažną sukrečia nuoširdumu, jautriomis, atviromis ir prasmingomis įžvalgomis. Kokias žinutes autorė norėjo perteikti skaitytojui? Ar mirtis turi prasmę?.. Apie tai ir pakalbėjome.

Reklama

Kas paskatino parašyti knygą „Mirtis ir mažiau svarbūs dalykai“?

Tai kad aš jos, tos knygos, nerašiau. Savo malonumui rašinėjau ir prisirašinėjau. Tiesiog mėgau ir tebemėgstu tai daryt. Be to, išsirašymas yra viena iš dviejų pačių paveikiausių mano emocijų išvėdinimo terapijų (antra – išsiverkimas). Supykau ant ko labai, leidausi įskaudinama, džiaugsmas didis aplankė ar liūdesys prispaudė – išrašau. Nes puikiai žinau, ką gali prizlastinti organizme paliktos rūgti sunkiosios emocijos. Ypač jei jos rauginamos dešimtmečiais. Linksmosios gi nepaleistos išorėn, matyt, nieko blogo nepridarytų, bet gautųsi it išsikepus mėgstamiausią tortą jo nesuvalgyt, o tik apžiūrėt ir apuostyt. Neleistinai kvaila, sakyčiau.

O knyga mane ištiko visai netyčia, nei planuotai, nei nujaustai. Mano bičiulė Jurga Lieponė (puiki rašytoja ir žurnalistė) man nežinant „Balto“ leidyklos namų redaktorei Irmai Laužikaitei pasiūlė paskaitinėt tekstus, suguldytus mano FB sienoj. Tokią buvau įsitaisiusi viešą užrašų knygelę. Tai ji ir paskaitė. O tada susisiekė ir pasiūlė: „Gal norėtumėte, kad mes išleistume jūsų knygą?“ Kažkiek pamykiau, nes, kaip bežiūrėsi, knyga - reikalas rimtas. O tada „na, gerai“, sakau, „išleiskit“. Taip didesnė dalis istorijų į knygą sušoko tiesiai iš mano FB sienos. Prie to dar gerą šmotą parašiau papildomai, kad jau ta knyga gautųsi kaip knyga.

Nors ir neturėjau tikslo būtent parašyti knygą, bet jai užgimus pamažu radosi suvokimas, kad visgi žinių ir žinučių į pasaulį paleisti norėjau ne vieną. Tai knyga netyčia tą norą ir išpildė, kuris mano kukliai viešajai užrašų knygelei būtų buvęs nelabai pagal jėgas.

Suprantu, kad gali kilti natūralus klausimas apie tas žinutes. Labai nesiplečiant – jei norite gyventi laimingai, o mirti ramiai, nustokite gyventi automatiniu režimu, nejučia kopijuodami aplinkinius. Meskite įgyvendinti kažkieno (tėvų, sociumo, nūdienos madų) jums užverstus planus, darbus, sutuoktinius, svajones, galų gale primestus ištisus gyvenimus ir imkitės kurti savo. Kad ir nuo nulio, kad ir sunkiai, bet nustebsit, kaip tai buvo verta. Nereikia kaip radom, taip ir palikti, jei galima palikti geriau. Ir pirmiausia – geriau sau. Nes bazinė meilė yra meilė sau, bazinis rūpestis yra rūpestis savimi. Neišmokusi savęs mylėti mama, kiek besistengtų, niekada neužaugins laimingo vaiko. Savęs taip ir nepamilusi, todėl tinkamai sava gerove pasirūpinti nemokanti duktė niekada nesugebės kantriai, su meile ir atjauta, o ne vien neapkenčiamos pareigos prispausta, slaugyti sunkiai sergančios, mirštančios mamos. Tikra laimė nebūtinai auksais tviska ir žemčiūgais žėri, ji gali būti net labai paprasta, neįspūdinga, tiesiog jaukiai buitiška. Svarbu pažint, kuri ta savoji.

Sakoma, kad mirtis baugi, paslaptinga, kupina nevilties ir artimųjų skausmo. Ką rodo jūsų patirtis?

Kad paslaptinga – taip. Kartais. Kad bauginanti, kupina nevilties ir pilna artimą žmogų išlydinčiųjų skausmo – taip. Dažnai ir daug kam. Nuskambės nekaip, bet tokios jau tos mirimo ir marinimo mūsuose „mados“, na gerai, tradicijos. O kad žmonės linkę vien galvoti, o mąstyti, svarstyti, savęs klausinėti ar kitaip atsakymų ieškoti nesugeba, tai kaip gyvena, taip ir slaugo, taip ir išlydi mirštančiuosius, net ir gedi panašiai vieni į kitus.

Tokie patys žmonės, iš tokių pat kaulų ir mėsos, kažkur toli nuo mūsų rengiasi baltai, šoka, dainuoja ir pakiliai švenčia savo gentainio mirtį. Ar jie kvaili, ar jie kažkokie laukiniai? Manau, kad ne. Jų krašte tiesiog tokios tradicijos. Taip įprasta, normalu, tinkama.

Mirtis turi prasmę. Kaip kad liga turi labai svarbios, stiprios, net galinčios kažkieno gyvenimą aukštyn kojomis apversti pamokos pusę.

Užuot sureikšminę gyvenimą, užuot bijoję ne nugyvento, o vėjais paleisto gyvenimo, žmonės sureikšmina, demonizuoja mirtį, kuri baisių kančių alinamiems žmonėms yra tiesiog išsilaisvinimas, klaikios agonijos pabaiga, geidžiama, meldžiama ramybė. Arba kad ir tai. Tūlam žmogeliui viskas blogai. Sveikata prasta, jaunystė pasibaigė, pinigų per mažai, kainos per didelės, valdžioje vagys, įstatymai kvaili, vasara per trumpa, žiemos per ilgos, viršininkas despotas, sutuoktinis pijokas tinginys, vaikai siurbėlės, tėvai manipuliantai ir t.t. ir pan. Žmogus nuolatos kenčia, maksimaliai nelaimingas ir jam viskas yra blogai, kas tik begali būti. Tai mirtis tokiam būtų pats tas, nes visi tie jau nebepakeliami vargai vargeliai pagaliau ir visiems laikams pasibaigtų. Ir prie to dar nieks gi nežino, gal po mirties būtų kažkur ten net labai gerai. Bet ne, toks nelaimėlis gyvenimo laikosi nagais ir dantimis įkibęs, grandinėm ir spynom prisirakinęs. Kančia jo poreikis, turi tokią teisę.

Mirtis nebūtų tokia nekenčiama ir skausminga, jei negalvotume vien apie save. Kai mums svarbus žmogus miršta, gailim ne jo, o savęs, be jo likusių. Nes jei mums rūpėtų išimtinai vien mirusysis, jei jis mirdamas baigia baisius vargus vargt ir nepakeliamas kančias kęst, užuot plaukus rovęsi ir skaudžiai vaitoję, mes džiūgautume. Viskas todėl, kad savintis, prisirišti, priklausyti mes net labai mokame, o prireikus atsirišti ir paleisti – jau nebe. Nežiūrint to, kad kiekvienas žinom, jog viskas aplink, įskaitant mus pačius, trapu ir laikina. Bet žinojimas, deja, gilaus suvokimo neatstoja.

Be to, kartais, o turbūt ir gerokai dažniau, mirtis turi prasmę. Kaip kad liga turi labai svarbios, stiprios, net galinčios kažkieno gyvenimą aukštyn kojomis apversti pamokos pusę.

Gyveno vaikai, augo, suaugo, vienas kito, švelniai tariant, nemėgdami. Mirė jų tėvas. Kol vaikai kartu juo rūpinosi, slaugė, kol mirties glėbin įdėjo, tapo neperskiriami, vienas kitą mylintys žmonės. Vargas, skausmas, bėda vienan glėbin sustūmė. Jeigu tėvas būtų gyvenęs ne penkiasdešimt, o devynias dešimtis metų, labai gali būti, kad taip jo vaikai vienas kito ir nebūtų atradę. Daug kur yra giliai (ar sekliai) paslėptų prasmių, bet, deja, daugelis jų nei ieško, nei randa. Tam reikia išmokt dairytis, pastebėt ir suvokt. O tai duota nedaugeliui.

Ar teko susidurti su atvejais, kai žmogus mirė su šypsena veide?

Taip, tokių atvejų būna, kai žmogus miršta su šypsena veide. „Na va, viską atlikau, gražiai ir prasmingai savo nugyvenau, tai jau galiu ramiai keliauti namo, pas savus, labai jų pasiilgau.“ Maždaug tokios mintys yra šypsenos priežastininkės. Norint gražiai numirti, tenka gražiai ir nugyventi. O prieš tai dar sužinoti, kas yra tas „gražiai“.

Dažnai artimieji bijo namie numarinti žmogų, kviečia tam greitąją, veža į ligoninę. Kaip manote, ar šalia mirštančiųjų visada turi būti medikai?

Didžiąja dalimi atvejų, kai už žmogaus gyvybę ar sveikatą kovoti nebelikę nei menkiausios prasmės ar reikalo, medikai tėra pašaliniai, sakralų procesą trikdantys žmonės. Jie reikalingi gydant, o ne marinant. Jų prievolė viena – fizinė – mažint kūno kančią, atimti skausmus. Bet pačioje pabaigoje su tuo dorotis jau būna išmokę ir patys išvykstančio artimieji.

Deja, ne taip ir retai medikai susikeičia su artimiausiais giminėmis vietomis. Jei artimieji pabūgsta šalia saviškio likti jo mirties valandoje, tai medikas vis geriau negu nieko tam, kuris nori, kad jį išlydėtų. Bet nepamirškim, kad yra ir tokie žmonės, kurie nemėgsta palydos, jiems kur kas parankiau atsisveikinti iš anksto ir savo lagaminėlį traukti be stebėtojų. Na, panašiai kaip tie, kurie nemėgsta, kad juos palydėtų iki pat vagono durų ar terminalo vartų, o mieliau atsisveikina prieš keldami koją per savo namų slenkstį. Bet čia jau reikia turėt stiprios brandos.

Viskas dėl to, kad mes neturim, kad praradom mirties kultūrą. O turėjom. Ir visai gražią. Aš ją pažįstu, turėjau garbės.

Kai kurie ligoniai serga ligomis, kurios sukelia didelį skausmą bei diskomfortą. Ar nereikėtų Lietuvoje įteisinti eutanazijos?

O taip! Visada buvau ir tebesu už galimybę žmogui rinktis pačiam. O kai kalba eina apie itin sunkiai valdomus skausmus, nesibaigiančią “plataus profilio” kančią, kas mes tokie, kad niekada ir nieko panašaus nebūdami patyrę, prisiimtume teisę spręsti už žmogų kankinį?! O mojuojantiems apsitrynusia Dievo korta norėčiau atšauti, kad Dievas, jei jis iš tiesų egzistuoja, tikrai nėra sadistas, besimėgaujantis kuo ilgesne kažkieno kančia. Ypač jei jis Jėzus Kristus, kuriam, ko jau ko, o kančios teko apsčiai. Nemanau, kad jis kam nors ko nors panašaus linkėtų.

Kai perskaičiau žymaus amerikiečių egzistencinio psichiatro, Stanfordo universiteto psichiatrijos profesoriaus emerito, daugelio grožinės ir negrožinės literatūros knygų autoriaus (vardinu norėdama parodyti, kad žmogus ne iš kelmo spirtas) Irvino Yalomo kartu su gyvenimą dėl ligos baigiančia žmona Marilyn Yalom parašytą knygą, įsitikinau, kad tikrai neklystu. Beje, knygos rašymui besiritant į pabaigą, pilnai protaujanti, bet galutinai sirgti pavargusi Marilyn paprašė eutanazijos. Ir niekas neatėmė iš jos šito pasirinkimo galimybės. Knygą, palaidojęs žmoną ir skaudžiai gedėdamas, Yalomas pabaigė jau pats vienas. Mirė didžioji jo gyvenimo meilė, su kuria laimingoj santuokoj pragyveno net šešiasdešimt penkerius metus. Ir, būdamas devyniasdešimt trejų, laimingai dar kartą vedė kitą, kitokią, kitaip mylinčią ir mylimą moterį. Ir čia jo nei vienas išmintingas žmogus senu kvėšena nepalaikytų, o tik pasigėrėtų ir pasidžiaugtų, nežiūrint to, kiek valandų jo sąskaitoje pasilikę.

Grįžkime prie eutanazijos temos. Esu įsitikinusi, kad ten, kur mes niekam nekenkiam savo norais ir pasirinkimais, turėtume nekvestionuojamą teisę juos ir gauti. Niekam neturėtų būti suteikta galia nuspręsti už mus.

Jei kada Lietuvoje tai ir įvyks, greičiausiai ne anksčiau nei po kokių dviejų dešimčių metų. Mūsų visuomenė per menkai brandi tokiems sprendimams. Ir, idant nebūčiau ketvirčiuojama, pabrėšiu, kad bent jau pačioj pradinėj fazėj, tik itin atsakingai sudėjus visus reikiamus saugiklius, eutanazijos teise, būdami sveikos nuovokos ir tvirto apsisprendimo, pasinaudoti galėtų vien tik nepakeliamą kančią kenčiantieji, kuriems bet kokiu atveju jau likę tik dienos ar net valandos. Kančios valandos, bet ne gyvenimo. O visi čia susirinkom gyventi.