Apibendrinus 26 tyrimų rezultatus nustatyta, jog intrauterinės spiralės sumažina gimdos kaklelio vėžio riziką.
„Spiralė - mažas plastmasinis T formos prietaisas, įstumiamas į gimdą. Jis spermatozoidams trukdo pasiekti kiaušinėlį, o apvaisintam kiaušinėliui dėl vario poveikio įsitvirtinti gimdoje. Spiralės siūlas kyšo iš gimdos kaklelio maždaug 1,5-2 cm. Spiralės būna dviejų rūšių- dengtos metalu (variu, auksu) arba išskiriančios hormonus – progestinus (levonorgestrelį). Spiralės priklauso labai patikimų kontraceptikų grupei: pvz., varinės spiralės efektyvumas siekia apie 97-98 proc., o hormoninių spiralių efektyvumas maždaug toks pats, kaip ir priešnėštuminių tablečių (apie 99 proc.)“, - „Vakarų Lietuvos mediciną“ informavo akušerė-ginekologė Odeta Drūlytė.
Optimistiniai rezultatai
Visuose tyrimuose dalyvavo beveik 20 tūkst. moterų. Moterys, kurios naudojo gimdos spirales arba alternatyvius intrauterinius prietaisus, sirgo gimdos kaklelio vėžiu maždaug du kartus rečiau negu jų nenaudojančios. Ši tendencija nustatyta jau pirmaisiais stebėjimo metais ir išliko dešimties metų laikotarpiu.
Moterys tirtos ir dėl žmogaus papilomos viruso infekcijos, kuri gali sukelti gimdos kaklelio vėžį. Pasirodė, jog spiralės neapsaugo nuo paties viruso, tačiau sumažina papilomos viruso infekcijos įtaką progresavimui iki vėžinių pakitimų gimdos kaklelyje.
Jau seniai buvo žinoma, jog spiralės sumažina pačios gimdos-endometro vėžio riziką, tačiau ryšio su gimdos kaklelio vėžiu nustatyta nebuvo.
Mokslininkai apibendrino per pastaruosius 20 metų atliktų tyrimų duomenis. Studijos buvo atliktos įvairiose šalyse, jose tirtas žmogaus papilomos viruso infekcijos ir gimdos kaklelio vėžio ryšys, kartu registruojant įvairių kontraceptinių priemonių vartojimą. Statistiškai apdorojus duomenis ir atmetus visus šalutinius faktorius, atvirkštinė priklausomybė tarp gimdos kontraceptinių priemonių ir gimdos kaklelio vėžio išliko, ji nustatoma nepriklausomai nuo amžiaus, lytinių partnerių skaičiaus, išsilavinimo. Taip pat nenustatyta ryšio su žmogaus papilomos viruso infekcija, tačiau apžvalgos duomenys leidžia manyti, jog spiralės ir kitos kontracepcijai naudojamos intrauterinės priemonės sukelia uždegiminius pakitimus gleivinėje, kuriems esant infekcijos galimybės sukelti vėžį sumažėja.
Ši teorija turėtų būti patvirtinta kitais tyrimais, ji nepaaiškina, kodėl vėžio rizika sumažėja jau pirmaisiais kontraceptinės priemonės vartojimo metais.
Gydytoja O. Drūlytė pripažįsta, kad tyrimo rezultatai labai optimistiniai, tačiau, anot jos, vien juo pasikliauti ir daryti skubotų išvadų nereikėtų.
Kitos apsaugos priemonės
Kita labai veiksminga profilaktikos priemonė, galinti apsaugoti moteris nuo žmogaus papilomos viruso infekcijos poveikio ir sumažinanti riziką susirgti gimdos kaklelio vėžiu, - sakė pokalbininkė, - yra vakcina nuo žmogaus papilomos viruso (ŽPV). Tyrimų duomenimis, 9-12 metų amžiaus neturėjusių lytinių santykių mergaičių vakcinacija nuo ŽPV gimdos kaklelio vėžio išsivystymo riziką gali sumažinti net 93 proc.
ŽPV perdavimo riziką mažina saugūs lytiniai santykiai. Lytiškai aktyvūs asmenys gali sumažinti riziką užsikrėsti ar perduoti ŽPV naudodami prezervatyvus kiekvienų lytinių santykių metu. Prezervatyvų naudojimas sumažina su virusu susijusių ligų (gimdos kaklelio vėžio, lyties organų karpų) išsivystymą, tačiau tik tuomet, kai padengia odą ir gleivinę, kur yra pažeidimai.
Pasaulyje nuo gimdos kaklelio vėžio kas dvi minutes miršta moteris, Lietuvoje – penkios moterys per savaitę. Kasmet mūsų šalyje ši onkologinė liga nustatoma daugiau nei 500 moterų.
Ar nėra pakitusių ląstelių, kurios vėliau gali išsivystyti į vėžį, parodo citologinis gimdos kaklelio tyrimas. Sutrumpintai šis tyrimas vadinamas PAP testu, PAP tepinėliu arba citologiniu tyrimu. Šį tyrimą valstybinė profilaktinė programa 25–60 metų moterims finansuoja kartą per trejus metus.
vlmedicina.lt
Šaltinis
Castellsagué X, Díaz M, Vaccarella S, et al. Intrauterine device use, cervical infection with human papillomavirus, and risk of cervical cancer: a pooled analysis of 26 epidemiological studies. Lancet Oncol 2011; 12: 1023-1031.