Konvencija dėl smurto prieš moteris: kuo čia dėti vyskupai? (1)

Ir vis dėlto didelė dalis visuomenės liko nesupratusi, kodėl reikėjo taip skubėti ir pritarti konvencijos dėl smurto prieš moteris pasirašymui. Ir dar taip slaptai... Keista ir tai, kad LR Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pakvietė įvairių suinteresuotų grupių atstovus birželio 11-ąją atvykti į susitikimą aptarti šio dokumento. Kai tuo tarpu birželio 6-ą dieną vyko Vyriausybės pasitarimas, kuriame svarstytas tik konvencijos pasirašymo klausimas ir tokiam žingsniui pritarta, o jau birželio 7-ąją užsienio reikalų ministras pasirašė konvenciją. Skubumas ir slaptumas toks, tarsi tai būtų nacionalinio saugumo klausimas...

Reklama

Na, ką darysi, gal žmonės dirba ir nekantrauja savo rinkėjams parodyti, jog jų klausosi ir kuria jų gerovę. Bet deja tai nėra tiesa... Visai nenuostabu, kad vyskupai susilaukė daugiausia kritikos, o jų vienintelis pareiškimas šiuo klausimu (2013 m. gegužės 9 d.) buvo pristatomas kaip gąsdinimas pareigūnams. Nors tame pareiškime tiesiog buvo išsakytas susirūpinimas ir kvietimas ramiai diskusijai. Na, gerai, vyskupams dažnai „kliūna“ ir tikriausiai ji prie to pripratę.

Bet štai didelė dalis aktyvių visuomenės piliečių nėra dar pripratę, kad į jų išsakomus nuogąstavimus ir klausimus nereaguojama. Tuo labiau kai nereaguoja valdininkai, kurie visomis įmanomomis progomis sako, jog dirba dėl žmonių ir žmonėms. Dar 2012 m. spalio 8 d. Nacionalinė šeimų ir tėvų asociacija (NŠTA) nusiuntė kreipimąsi tuometinei LR Seimo pirmininkei ir Vyriausybės vadovui. Tuomet ir prasidėjo aktyvios diskusijos ir įvairių raštų valdininkams siuntimas. Ir jų buvo ne vienas. Gal imkim ir paskaičiuokim, kad nebebūtų progos klaidinti visuomenės, jog tik vyskupai reiškia susirūpinimą dėl konvencijos skuboto pasirašymo. 2013 m. sausio 30 d. vyko įvairių tėvus ir šeimas atstovaujančių organizacijų atstovų susitikimas su Socialinės apsaugos ir darbo ministre, kuriai perduotas raštas su išsakytais argumentais ir klausimais dėl minimos konvencijos. Š. m. kovo 18 d. šių organizacijų laiškus gavo LR Seimo Žmogaus teisių komitetas ir Seimo frakcijų vadovai. Balandžio 16 d. raginimą nepasirašyti konvencijos išsakė ir Etinės kultūros globos taryba. Gegužės 13 d. savo kreipimąsi dėl konvencijos išviešino ir Ateitininkų organizacija. Tą pačią dieną buvo išsiųstas raštas ir Prezidentei Daliai Grybauskaitei – šį kreipimąsi šalies vadovei pasirašė Lietuvos tėvų forumas bei jau minėta Nacionalinė tėvų ir šeimų asociacija, o jam pritarė net 116 nevyriausybinių organizacijų ir 107 mokyklos bei darželiai. Gegužės 20 d. per du šimtus pavienių tėvų pasirašė kreipimąsi ir į Prezidentę, ir į kitus aukščiausius šalies vadovus su prašymu nepasirašyti konvencijos.

Šiais laiškais ir kreipimaisis buvo išsakomi tikrai pagrįsti nuogąstavimai ir keliami rimti klausimai. Pvz., prašoma patikslinti, kas konvencijoje įvardijama kaip smurtas ir diskriminacija. Klausiama, kuo remiantis biologinė lytis, turinti ir psichologinį aspektą, yra skaidoma į biologinę ir „socialinę lytį“? Taip pat klausiama, ar ideologinis gender konstruktas yra patvirtintas moksliniais tyrimais? Kokie vyrų ir moterų socialinio ir kultūrinio elgesio medelio pokyčiai būtų skatinami? Kokius konkrečiai papročius, tradicijas ir kitą praktiką siekiama išnaikinti, idant būtų eliminuoti stereotipinius moterims ir vyrams priskiriamus vaidmenis? Ir čia tik dalis klausimų. O atsakymai yra iš tiesų svarbūs, nes nuo jų priklauso tolimesnė formuojama politika ne tik vyrų ir moterų lygybės skatinime, bet ir vaikų ugdyme.

Kova prieš smurtą yra būtina. Ir Lietuvoje jau padaryti pirmieji žingsniai. Štai priėmus įstatymą dėl smurto artimojoje aplinkoje, teisėsauga užregistravo 6 kartus daugiau panaudoto smurto prieš moteris atvejų (Nusikalstamų veikų žinybinio registro duomenys). Tai rodo, kad įstatymas ir juo įgyvendinamos priemonės jau yra veiksmingos. Taigi, esame pakankamai atsakingi už savo šalies gerovę, gebame patys spręsti problemas ir be grūmojimų iš Europos.

Tiesa, mūsų valdininkai vyskupų nepabūgo. Ir gerai, nes vyskupai ir negąsdino, o tik kvietė konstruktyviai ir ramiai diskusijai. Tačiau tai, kad politikai, teigiantys, jog dirba žmogui, liko kurti didelei visuomenės daliai, tikrai kelia nerimą.

Toma Bružaitė

Laisvos visuomenės instituto vadovė