Kūno donorystei pasiryžę tik dešimtys Lietuvos piliečių. Kodėl?

Apie organų donorystę ir žinoma, ir kalbama. Lietuvoje šiuo metu gyvena 17,5 tūkst. asmenų, turinčių donoro kortelę ir sutikusių, kad jų audiniai ir organai po mirties būtų panaudoti kitų žmonių gyvybėms gelbėti. Tai – 0,7 proc. visų Lietuvos gyventojų, kiek mažiau, negu vienas iš šimto. Tačiau esama dar vienos donorystės rūšies, apie kurią nekalbama, kuri mūsų konservatyvioje visuomenėje beveik nežinoma, o šiam ypatingo altruizmo veiksmui sutikę asmenys skaičiuojami ne tūkstančiais, net ne šimtais, o tik dešimtimis. Tai – kūno donorystė, dar viena puiki galimybė atlikti gerą darbą ir padėti likusiesiems net ir atsisveikinus su šiuo pasauliu. Ši ypatinga donorystės rūšis Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius.

Reklama

Pagarbus, atjautus darbas su mirusiųjų kūnais – būtina būsimojo mediko augimo dalis

Jau šimtmečius medicinos studentai mokosi anatomijos ir kitų disciplinų naudodami mirusiųjų kūnus – tai yra svarbi būsimųjų gydytojų paruošimo sąlyga. Iš tiesų, šių kūnų labiau reikia ne tiek medicinos studentams, bet visiems mums, norintiems tinkamai paruoštų gydytojų ir kokybiško gydymo. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos, histologijos ir antropologijos katedros vedėjos profesorės Janinos Tutkuvienės teigimu, kad praktinis darbas su mirusiųjų kūnais reikalingas, sutinka visi. „Netgi tie pasaulyje pirmaujantys universitetai, turintys pačias naujausias technologijas, pačias pažangiausias programas, negali pasakyti, kad jos galėtų visavertiškai pakeisti kūnų preparavimą“, – sakė prof. J. Tutkuvienė.

Lietuvoje, kaip ir visose civilizuotose šalyse, mirusiojo žmogaus kūnas mokslo ir mokymo tikslais gali būti panaudotas tik vienu atveju – jeigu žmogus, dar būdamas gyvas, laisva valia savo kūną dovanoja anatomijos studijoms. Deja, tai žinančių ir pasinaudojančių proga po mirties pagelbėti gyviesiems žmonių konservatyvioje Lietuvoje yra itin mažai. Štai Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, kuriame mokosi daugiau kaip tūkstantis būsimųjų medikų, per metus gaunama tik po 1–2 kūnus, nors optimalus poreikis būtų apie 10. Fakulteto anatomijos studijoms paaukojusių kūnų  registre esama 37 žmonių. Dar mažiau – Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Anatomijos instituto registre.

Galime tik numanyti, kad šie maždaug 50 žmonių yra ypatingai šviesios sielos žmonės. Tikriausiai nesuklystume ir spėdami, kad žvelgdami į kūnus ir kūniškumą, jie geba nusiimti visuomenėje gajų stereotipų, prietarų ir nuostatų akinius. Turbūt šie žmonės kūną suvokia tokį, koks jis ir yra – instrumentą, indą, kuris yra laikinas, bet tuomet, kai tas indas tampa nebetinkamas, jis visas arba jo dalis vis dar gali pasitarnauti kitiems.

Prof. J. Tutkuvienė liudija – žmonės, sutikę paaukoti savo kūnus, pasižymi nuoširdumu ir inteligentiškumu. „Jie turi tikslą – gelbėti žmones ir padėti medicinos mokslui. Toks apsisprendimas nėra lengvas – tai sudėtingas ir gilus moralinis procesas, nelengvas kiekvienam, tai neateina iš karto. Ir jokiu būdu nebūtų galima kam nors šiuo klausimu priekaištauti, kad ir kokį apsisprendimą jis priimtų“, – kalbėjo ji.

Požiūris į kūną ir jo donorystę Vakarų Europos valstybėse palankesnis

Prof. J. Tutkuvienė teigia, kad panašaus į Vilniaus universitetą dydžio universitetai Olandijoje savo sąrašuose paprastai turi daugiau kaip tūkstantį sutikusiųjų po mirties paaukoti savo kūnus būsimųjų medikų rengimui. Panaši situacija Skandinavijoje, taip pat daugelyje Vakarų Europos šalių.

Anot jos, tokių skirtumų priežastys sudėtingos ir įvairios – istorinės, moralinės, etinės, religinės, kultūrinės, įstatyminis reguliavimas. Ji taip pat atkreipė dėmesį ir į žiniasklaidos poveikį kūnų donorystės sėkmei. „Tai priklauso nuo padorios žiniasklaidos. Prieš 5 – 6 metus Lietuvoje publikuota, mūsų požiūriu, neetiškų publikacijų šiuo klausimu. Kadangi apie kūnų donorystę rašoma retai, kiekviena publikacija yra svarbi. Po tokių dalykų kelias užkertamas ilgam – žmonės to nepamiršta“, – kalbėjo prof. J. Tutkuvienė.

Kas yra kūnas?

Socialinių mokslų daktarė, klinikinė psichologė, psichoterapeutė Agnė Matulaitė sako, kad tai, kaip mes suvokiame savąjį kūną – kas yra kūnas, kur aš baigiuosi ir prasidedu, koks santykis tarp materijos ir dvasios, kūno ir proto, ir ar aš galėčiau paaukoti visą arba dalį kūno – itin sudėtingi, jautrūs klausimai, į kuriuos kiekvienas atsakytume savaip. Anot jos, šiame kontekste pasiryžimas donorystei – ypač subtilus psichologinis apsisprendimas.

„Žmonės, kurių paklausiu – ar jie galėtų paaukoti kūną arba jo dalį, dažniausiai atsako – „nebent artimam“. Ir tikrai, turiu tokį pavyzdį – mamai buvo reikalingas inkstas, ir mes, vaikai, tuoj pat pakėlėme rankas – visi norėjome ją išgelbėti, ir būtume padovanoję dalį savęs. Bet vaikų inkstai mamai netiko, po atliktų tyrimų paaiškėjo, kad tinkamas tik anūko inkstas. Bet močiutė  nieku gyvu nesutiko, kad jai būtų persodintas anūko inkstas – ji rinkosi mirtį, kad tik nereikėtų iš anūko atimti dalį jo kūno“, – pasakojo A. Matulaitė.

Anot jos, žmonės, medicinos mokslui dovanojantys visą savo kūną, paprastai remiasi keliais motyvais: „Vieni žmonės tai suvokia kaip dovaną – kitiems žmonėms, mokslui, ateičiai. Jų apsisprendimuose dominuoja altruistiniai motyvai – tie žmonės jaučia norą būti naudingi ir taip suvokia laimę – per tarnystę kitiems. Jie galvoja: „Net ir po mirties aš galiu būti naudingas, tai įmanoma, tai galimybė, kodėl gi ja nepasinaudojus“. Dar kiti tokiu būdu siekia atsidėkoti – galbūt kažkada panašiu būdu buvo išgelbėta jų gyvybė, galbūt jie kažką gavo iš visuomenės, medicinos, mokslo. Dar viena žmonių grupė kūnų donorais tampa dėl laidotuvių nenoro, o tai lemia įvairios priežastys, galbūt finansinės, galbūt įvairios kitos. Tai irgi svarbus motyvacinis veiksnys, ir ši žmonių grupė taip pat svarbi donorystei“, – kalbėjo A. Matulaitė.

„Didžiojoje Britanijoje yra susibūręs judėjimas, kurio nariams kūno užkasimas į žemę arba sudeginimas atrodo nereikalingas materijos švaistymas. Jų manymu, viskas iki galo turi būti panaudota, pernaudota, net ir mūsų kūnai. Užkasti tokį gerą dalyką nėra reikalo, reikia gerbti gamtą ir ribotus jos išteklius, viską sunaudojant kiek įmanoma efektyviau“, – kalbėjo ji.

Tarp donorystę stabdančių veiksnių – vis dar nereta medikų nepagarba kūnams

A. Matulaitė sako, kad mes visi savo kūną savinamės ir suvokiame labai skirtingai. „Vieni sako: „aš“  - tik tai, kas viduje, mano kūnas man nepriklauso. Kiti gi teigia: viskas esu „aš“, mano kūnas – to „aš“ dalis, nesilieskite prie manęs, aš nieko niekam neduosiu. Toks požiūris nėra skatinantis donorystę, bet jis turėtų būti gerbiamas“, – kalbėjo ji.

Pasak jos, tapti donorais kai kurie mūsų prisibijo ir dėl kai kurių medikų nepagarbos mūsų kūnams. „Tikrai pasitaiko medikų, kurie mano kūną traktuoja ne visai pagarbiai. Tarkime, ateinu pas gydytoją  dėl kojos bėdų, jis žiūri į koją, yra negatyviai nusiteikęs, pamiršta, kad be tos kojos čia esu ir aš – mano galva, mano jausmai. Ir jeigu man dar gyvam esant mano kūną traktuoja kaip daiktą, tai kaip aš galiu būti tikras, kad su tuo kūnu bus pagarbiai elgiamasi po mano mirties?“, – klausia psichoterapeutė.

„Kalbant apie tą kartais pasitaikantį negatyvų elgesį, reikia pažymėti, kad taip nutinka ne dėl piktų ketinimų. Kartas įsijungia savisaugos mechanizmai – jeigu medikas labai jautriai ir betarpiškai reaguos į sunkias ligas, mirtį, tai jį palies. Ir tuomet prireikia išlaikyti distanciją – bendrauti formaliai, tarsi per atstumą, nelabai jautriai. O mes, pacientai, tai suvokiame kaip nejautrumą, nepagarbą mums“, – kalbėjo A. Matulaitė.

Trukdo ir menkas teisinis reglamentavimas

Europos onkologinių pacientų koalicijos valdybos narys Šarūnas Narbutas sako, kad organų donorystė yra reglamentuota „nuo iki“, esama daug poįstatyminių aktų, o dėl kūno donorystės tėra vienas straipsnis įstatyme, ir ji nėra aiškiai reglamentuota.

„Neturime poįstatyminės tvarkos, kuri pasakytų, kaip tas procesas turėtų būti tiksliai įgyvendinamas. Nėra aišku, ar mums reikia notaro patvirtinimo, o gal pakaktų tik tam tikros poįstatyminiu lygiu nustatytos formos, kurią reikia užpildyti. Kol organų donorystės klausimai buvo keliami, žiūrima į kitų šalių patirtį, kūno donorystė liko šešėlyje, – kalbėjo Š. Narbutas. – Kūno donorystės klausimas, lyginant su organų donoryste, bioetikos prasme yra dar globalesnis, kai kuriais aspektais sudėtingesnis, bet mūsų šalyje buvo pasitenkinta labai minimaliu reguliavimu“.