Kuo mums kenksmingas pelėsis?

Kai ateina drėgnasis metų laikas, ruduo, kai kuriuose senos statybos būstuose „apsigyvena“ pelėsis. Šiam mikroorganizmui žvarbus oras, dar neįjungtas šildymas ir mažai vėdinamos patalpos – idealios sąlygos augti. Dažnas gyventojas į nedidelį pelėsių lopinėlį nekreipia dėmesio ir sunerimsta tik tuomet, kai tas lopinėlis išplinta. Visgi manoma, kad net nedideli šio mikroorganizmo kiekiai mūsų buityje yra žalingi sveikatai.

Reklama

Kas tie pelėsiai?

Pelėsiai yra įvairių rūšių ir klasių grybai. Jų micelis, arba grybiena, sudarytas iš siūlų, o dauginimasis vyksta sporomis. Buityje tai - nepageidaujami, nemalonaus kvapo baltų, pilkų, žalsvų, juodų atspalvių dariniai ant įvairių paviršių. Dažnai pelėsis atrodo it koks pūkuotas sutvėrimas.

Šie grybai puikiai auga lauko sąlygomis, tačiau sporos bet kuriuo metu gali patekti į gyvenamųjų patalpų vidų – per duris, per langus, su avalyne ar rūbais. Palankiausios - daug drėgmės ir šilumos turinčios namų vietos: dušas, vonia, rūsys, medinių langų paviršiai. Taip pat - maisto produktai. Pelėsis gali vešėti praktiškai bet kuriuo metų laiku, bet kurioje drėgnesnėje namų vietoje. Mūsų butuose dažniausiai apsigyvena Cladosporium, Penicillium, Alternaria, Aspergillus, Stachybotrys chartarum grybelių rūšys. Stachybotrys chartarum, arba juodasis pelėsis, yra dažniausiai aptinkamas gyvenamosiose patalpose. Pelėsiai padengia celiuliozinius namų paviršius: medinius langus, senus baldus, medvilninius audinius, popierius. Sporos, kuriomis jie dauginasi, yra tokios mažytės, kad net nematomos plika akimi. Jos dar atsparesnės įvairiems neigiamiems aplinkos veiksniams ir gali išgyventi tokiose sąlygose, kuriose neišgyvena užaugęs pelėsis. Mažosios sporos visą laiką keliauja, cirkuliuoja ore. Vos tik radusios drėgną, šiltą paviršių, įsitvirtina ir  pradeda augti.

Žala organizmui

Manoma, kad be objektų paviršiaus gadinimo, pelėsiai kenkia ir mūsų sveikatai. Patekę į žmogaus organizmą, gali nukeliauti į jiems palankią terpę. Dažniausiai patenkama per kvėpavimo takus, rečiau - per virškinamąjį traktą ar odą. Poveikis sveikatai priklauso nuo į organizmą patekusio kiekio, rūšies toksiškumo, žmogaus organizmo jautrumo ir  kaip ilgai pelėsis „gyvens“ žmogaus organizme. Nustatyta, kad pavojingiausi – per kvėpavimo takus patekę grybeliai, ypač juodasis  Stachybotrys chartarum.

Pasiekę tinkamą mūsų organizmo terpę, šie mikroorganizmai pradeda vykdyti jiems būdingus metabolinius procesus. Pirmiausia kolonizuojamas organinio maisto šaltinis išgyvenimo reikmėms, tada išskiriami šalutiniai nuodingi produktai, vadinami mikotoksinais. Tai pagrindinė neigiamo poveikio žmogaus sveikatai priežastis. 2004 m. Medicinos Institutas Vašingtone (JAV) nustatė, kad gyvenant drėgnose patalpose, labiausiai nukenčia viršutiniai ir apatiniai kvėpavimo takai, galimi odos sudirginimai, įvairios infekcijos, nuovargio požymiai. Pasitaiko ir rimtesnių sveikatos problemų. Manoma, kad visa tai susiję būtent su pelėsiu. Panašius įtarimus patvirtino išsamios publikacijos vėlesniais metais. Tiesa, jose teigiama, kad sveikatos problemas gali sukelti ne tik pelėsis, bet ir kiti įvairūs mikroorganizmai ar parazitai, kurių apstu drėgnuose namuose. Bet apie įvairius sveikatos sutrikimus nuo pradžių.

Kvėpavimo sistema

Kai pelėsis pakliūna į kvėpavimo takus, įvairios kvėpavimo sistemos dalys bando jį filtruoti, tačiau pasiekęs tam tikrą koncentraciją, pelėsis netrukdomai įsitvirtina. Kai kurioms rūšims pakanka „apsistoti“ viršutiniuose kvėpavimo takuose, kai kurios keliauja į apatinius kvėpavimo takus ir į bendrą kraujotaką bei vidaus organus. Vidaus organai dirginami, jų veikla gali sutrikti. Pelėsio patekimui į kvėpavimo takus ypač jautrūs vyresnio amžiaus žmonės ir vaikai.

Grybelių sporos ir jų išskiriami šalutiniai produktai geriausiai žinomi dėl jų savybės sukelti alergines kvėpavimo sistemos reakcijas. Pelėsiui pirmą kartą patekus su įkvepiamu oru, organizmas jį identifikuoja kaip pašalinį kenksmingą įsibrovėlį, kitaip tariant, antigeną. Prasideda imuninis atsakas - antikūnų gamyba. Antikūnai pradeda atakuoti svetimkūnius, organizme išskiriami uždegimo mediatoriai: histaminas, citokinai, prostaglandinai. Šių medžiagų išskyrimas sukelia įvairias alergines reakcijas. Pirmą kartą įvykusi alerginė reakcija vadinama organizmo įjautrinimu, arba sensibilizacija. Susiformavus konkretiems antikūnams (šiuo atveju kovojantiems su pelėsiniais grybeliais), organizmas yra pasiruošęs tokį įsibrovėlį atakuoti kaskart jam pakliuvus į organizmo vidų.

Dažniausiai pasireiškia alerginio rinito, alerginio sinusito simptomai, rečiau - astmos priepuoliai.

Daugeliui pažįstamas alerginis rinitas, arba šienligė, prasideda kvėpuojant užterštu oru. Šiuo atveju – įkvepiamos pelėsio sporos. Gaminama daug antikūnų imunoglobulinų. Akių audiniuose, nosies gleivinėje esančios putliosios ląstelės pradeda į organizmą išskirti uždegimo mediatorius – histaminą, hepariną, fermentus, prostaglandinus. Pradeda perštėti, ašaroti akys, čiaudima, užsikemša nosies gleivinė, skiriasi tirštas sekretas. Manoma, kad vienas iš penkių amerikiečių ir vienas iš trijų europiečių serga alerginiu rinitu.

Štai nuo chroniško sinusito JAV kenčia apie 37 milijonai žmonių. 1999 m. LOR specialistai iš Mayo klinikos pranešė, kad atlikus tyrimus su 210 pacientų, 202 iš jų gleivėse rasta apie 40 rūšių grybų. Tarp jų būta ir pelėsinių. Pelėsis patenka į prienosinius sinusus, sukelia uždegimą, gleivinės paburkimą. Didėja slėgis, sukeliamas skausmas veido, galvos srityje. Toks poveikis gali tęstis nuo kelių dienų iki mėnesio. Specifinį alerginį mikotoksinį sinusitą sukelia pelėsio išskiriami mikotoksinai, prisitvirtinę ant sinusų gleivinės.

Galimi astmos priepuoliai aktualūs žmonėms, kurie seniau jų turėjo arba yra sirgę cistine fibroze. Nustatyta, kad tie vaikai, kurie pirmuosius gyvenimo metus praleidžia drėgnose patalpose, turi didesnę rizika susirgti astma. Astmos priepuoliai dažnesni ir žmonėms, dirbantiems drėgnose patalpose. Pastebėta, jog šių priepuolių sudėtingumas priklausė ir nuo pelėsių kiekio tose darbo vietose.

Apskritai astma – uždegiminis, kvėpavimo takus blokuojantis procesas. Patekęs į žmonių organizmą, pelėsis gali sukelti astminį atsaką: bronchai spazmiškai susitraukia, skiriasi daug tirštų gleivių, galimas dusulys, kosulio priepuoliai.

Įkvėpus didelį kiekį organinių dulkių su grybeliais, gali pasireikšti padidėjusio jautrumo plaučių uždegimas (pneumonitas) arba kitaip – alerginis alveolitas. Dulkės alveolėse sukelia karščiavimą, drebulį, kosulį, kūno skausmus ir diskomfortą. Ilgainiui gali išsivystiti plaučių fibrozė (randai).

Kai kurios grybelių sporos (pvz., Aspergillus) gali kolonizuoti ir bronchus. Taip išsivysto bronchopulmonarinė mikozė, kuri negydoma vėlgi gali virsti ir į plaučių fibrozę (randėjimą).

1990 m. dviems vaikams iš Klyvlendo (JAV) išsivystė sunkus kraujavimas iš plaučių (hemoragija). Vienas iš vaikų mirė. Vaikų kvėpavimo takuose rasta įvairių rūšių pelėsinio grybelio, ypač dideli kiekiai juodojo Stachybotrys chartarum. Mikotoksinai gali įstrigti tarp gleivinių membranų, stipriai prisitvirtinti plaučiuose, sinusuose ir sukelti stiprų deginimo pojūtį, apsunkinti kvėpavimą, sukelti kraujavimą.

Kiti kvėpavimo organų veiklos sutrikimų simptomai, kurie gali būti susiję su pelėsiniu grybeliu, yra plaučių edema, kraujuojančios dantenos, kraujas iš nosies, gerklės skausmas, pasunkėjęs kvėpavimas.

Nervų sistema

Net nepatekę į žmogaus organizmą, pelėsiai gali kenkti. Pavyzdžiui, jie išskiria anglies dioksidą ir lakius organinius junginius. Šie junginiai lengvai pasklinda kambaryje, susimaišo su įkvepiamu oru, patenka į mūsų kvėpavimo sistemą, o vėliau – ir į kraujotaką.

Yra dirginamos organų gleivinės, gali būti pažeidžiama nervų sistema. Prasideda galvos skausmai, žmogus skundžiasi dėmesio stoka, atminties sutrikimais, nesugebėjimu įsisavinti naujos informacijos. Pažeidus trišakį nervą, sulėtėja reakcija.

Reaguodama ir gindamasi nuo aplinkoje esančių pelėsių, imuninė sistema gali išskirti raminančią medžiagą chloralio hidratą. Tuomet žmogus jaučia nuovargį, mieguistumą, gali mausti sąnarius ir raumenis.

Juodasis pelėsis išskiria mikotoksiną trichoteceną, kuris pasižymi neurotoksiniu poveikiu: gali pažeisti smegenų neuronus, silpninti žmogaus protines galias. Dažniausiai poveikis pasireiškia tremoru, nuotaikų svyravimu, dirglumu.

Imunitetas

Manoma, kad gyvenant vietose, kur auga pelėsis, ilgainiui silpnėja imunitetas, padidėja infekcijų tikimybė.

Imunitetą labiausiai silpnina grybelių mikotoksinai. Tiesą sakant, tokia vaistų grupė, kaip imunosupresantai (imunitetą slopinantys preparatai, vartojami po organų transplantacijos, taip pat vėžiui, išsėtinei sklerozei gydyti), gaminami iš nuodingųjų pelėsinių grybelių apykaitos produktų.  Žmogus, nuolat gyvenantis drėgnoje aplinkoje, bus mažiau atsparus infekcijoms, jį dažniau kamuos peršalimo simptomai.

Nustatyta, kad iš aplinkos pašalinus pelėsius, organizmas po truputį atsikuria, tačiau imuninė sistema jau gali nebebūti tokia stipri, kaip buvo.

Reiktų atlikti išsamesnius tyrimus, tačiau jau dabar manoma, kad pelėsiniai grybai namuose gali sukelti ir kraujospūdžio svyravimą, plaukų slinkimą ar svorio netekimą.

Specialistai įtaria, kad šis mikroorganizmas gali būti ir vėžio rizikos faktorius, ypač Aspergillus rūšis. Jų išskiriamas aflatoksinas yra vienas stipriausių kancerogenų.

Geriausia pelėsių prevencija yra mažinti drėgmės kiekį namuose, vėdinti patalpas (ypač vonios, virtuvės), išdžiovinti drėgnus paviršius. Galima naudoti dažus, neleidžiančius susidaryti pelėsiui, įsigyti oro kondicionierių, patalpų džiovintuvą (pravers esant drėgnam orui). Nedideli pelėsio kiekiai gali būti pašalinami specialiomis priemonėmis, dideli – pasitelkiant atitinkamų tarnybų pagalbą.

Parengta pagal:

1. https://enhs.umn.edu/current/5103/molds/absorption.html
2. Volatile Organic Compounds and Mycotoxins: A Primer of Homeowners. 11/24/03
3. American College of Occupational and Environmental Medicine. Adverse human health effects associated with molds in the indoor environment: position paper. Accessed at https://www.acoem.org
4. https://www.hadd.com/sickhomes