Kurčiųjų pasaulis: ar galima kurčią vaiką išmokyti kalbėti?

Neseniai Klaipėdos dramos teatre lenkų aktorių trupė iš Varšuvos „Nowy Teatr“ pakvietė žiūrovus susipažinti su kurčiųjų pasauliu. Jie parodė režisieriaus Wojteko Ziemilskio spektaklį „Vienas gestas“, kuriame vaidino keturi klausos negalią turintys aktoriai, dalyvavo gestų kalbos vertėja. Ko šis spektaklis gali išmokyti girdinčiuosius? Kalbamės su Respublikinės Klaipėdos ligoninės gydytoju otorinolaringologu Dainiumi Guzevičiumi.

Reklama

Kuo reikšmingas šis spektaklis pasirodė jums, kaip specialistui, kuo nustebino?

Manau, kad šį spektaklį reikėtų parodyti ir aptarti mokyklose. Pamačius, kokie neprigirdintieji energingi, išraiškingi ir kaip puikiai bendrauja tarpusavyje, niekam nekils mintis jų vadinti neįgaliais.

Vaidino keturiese – Marta, Jolanta, Pavelas ir Adamas.

Pirmoji savo istoriją papasakojo Marta, vyresnio amžiaus moteris. Ji prisiminė, kaip močiutė ją vesdavosi į bažnyčią melsdama Dievo, kad grąžintų anūkei klausą.

Vėliau Jolanta su Pavelu papasakojo savąsias. Jiems abiem atliktos kochlearinės implantacijos operacijos. Savotiška klausos reabilitacijos pažangos iliustracija – nuo maldų iki šiuolaikinių metodų. Jolantos ir Pavelo epizodas įdomus ir kitu aspektu. Pavelas kurį laiką dirbo Švedijoje, ir čia jam buvo atlikta kochlearinė implantacija. Jis sako, kad kochlearinis implantas gali padėti susikalbėti. Švedijos politika tuo klausimu visai neskaičiuojanti – jie implantuoja visiems pageidaujantiems, net ir turintiems psichikos negalią. Jų moto – o gal jam su implantu kai kuriose situacijose bus lengviau. O Jolanta sako, kad implantas gali ir nepadėti, įrodytą kochlearinių implantų naudą, galbūt remdamasi savo asmenine patirtimi, ji pateikia kaip mitus, savotiškai sumenkindama mokslininkų, gydytojų ir inžinierių įdirbį.

Adamas - charizmatiškas vyrukas. Jis puikiai pademonstravo, kad ir gestų kalba galima „kalbėti“ greitakalbe. Puikiai ją įvaldęs. Dar labai įdomus epizodas - kur jis su garso operatoriumi įgarsina garsus, kaip juos įsivaizduoja – gimsta tikras šiuolaikinės muzikos kūrinys. Kartu lyg ir parodo, kad kūrybiškumui klausos trūkumas - ne kliūtis. Tik labai nustebino, kad jam kilo problemų, kai norėjo pirmą kartą nuvykti traukiniu pas draugę į kitą miestą ir nemokėjo perskaityti bilieto ar nuorodų informacijos. Buvau įsitikinęs, kad kurčiuosius mokykloje moko skaityti ir rašyti.

Kas yra kochlearinė implantacija?

Žuvus plaukuotosioms vidinės ausies ląstelėms išlikusias sraigės nervines skaidulas atitinkama seka stimuliuoja į sraigę įvestas elektrodas. Aplinkos garsus apdoroja ir impulsų seka paverčia išorėje ant ausies kabinamas kalbos procesorius.

Bet Jolanta apie implantaciją neatsiliepia labai entuziastingai?..

Kodėl Jolanta skeptiškai atsiliepia apie implantacijos operacijas ir jų efektą? Tiek jai, tiek ir Pavelui implantacijos operacijos buvo atliktos vėlai, paauglystėje ir suaugus, Lietuvoje tokiais atvejais kochlearinė implantacija net nebūtų svarstoma. Dėl riboto finansavimo kochlearinei implantacijai Lietuvoje buvo taikomos griežtos indikacijos. Iš pradžių kochleariniai implantai buvo implantuojami kelerių metų vaikams, paskui vis mažesniems, mažiausias pacientas buvo dar metų nesulaukęs kūdikis. Užaugę tokie pacientai, neturėdami kitokios patirties, su implanto pagalba suvokiamus garsus apibūdins kaip „natūralius“.

Kokia buvo kochlearinės implantacijos pradžia Lietuvoje?

Pirmoji pacientė Lietuvoje, kuriai buvo atlikta kochlearinė implantacija, buvo suaugusi moteris, staiga apkurtusi po meningito. Trumpa kurtumo anamnezė, kai dar išlikę funkcionuojantys klausos ir kalbos centrų tarpusavio laidai, leido tikėtis gerų implantacijos rezultatų. Po to kochleariniai implantai buvo implantuoti grupelei 5-6 metų amžiaus vaikų. Neseniai teko kalbėtis su vienu jų tėčiu – sūnus savarankiškai gyvena Vilniuje, įgijo vieną specialybę, vėliau kitą, laisvai bendrauja mobiliuoju telefonu. Ir visa tai tik kochlearinio implanto dėka.

Ar galima kurčią vaiką išmokyti kalbėti?

Taip, galima beveik kurčią vaiką išmokyti kalbėti, tik tai reikalauja didelių logopedo ir pačių tėvų pastangų. Pažinojau vieną vaiką, kurčią nuo gimimo, kuris puikiai skaitė iš lūpų ir gerai kalbėjo, tačiau vėliau tai jam padarė meškos paslaugą. Paprastai nuo gimimo kurčių vaikų kalba būna sutrikusi ir jiems pripažįstama didesnio laipsnio negalia. O jam pripažino mažesnio laipsnio, nes komisija nutarė, kad jis apkurto vėlesniame amžiuje, kai kalba jau buvo išsivysčiusi. O jo rezultatai buvo grynai mamos pastangų rezultatas.

Ar galima būtų atskirti, kada kalba girdintysis ir kada - kurčiasis?

Kurčiųjų kalba pasižymi keliais skiriamaisiais bruožais – kitoks kalbos tembras, daugiau aukšto dažnio garsų, nėra žodžių kirčiavimo, intonacijos, kalba monotoniška.

Tai Jolantos žodžius, kad implantas gali ir nepadėti, galima būtų interpretuoti ir kaip tam tikrą politikavimą?

Čia būtų galima įžvelgti ir politikavimą, savotišką „minkštosios galios“ apraišką, kai kartu su įdomiu ir patraukliu turiniu pateikiama ir kita mintis. Kitose šalyse, kaip ir Lietuvoje, taip pat veikia kurčiųjų organizacijos, kai kurios labai stipriai remiamos. Nieko keista, kad į kiekvieną vaiką, kuriam sėkmingai implantuotas kochlearinis implantas, jie žiūri kaip į netektį savai organizacijai, gal dar prisideda baimė, kad lėšos implantacijai gali būti skiriamos kurčiųjų sąskaita ar panašiai.

Tad kaip mums, girdintiesiems, patartumėte elgtis pamačius ar susidūrus su kurčiaisiais?

Pamačius pirmą kartą būrelį tarpusavyje gestų kalba bendraujančių kurčiųjų galima ir nustebti, ypač, jei kalbama emocingai, susijaudinus ar norima greit į kažką atkreipti dėmesį - jų gestai gali atrodyti staigūs ar kiek agresyvūs. O šiaip reikėtų stengtis nežvelgti į juos iš aukšto ar su gailesčiu, nespoksoti į juos, vos neišmetant "coffee to go" puodelio iš rankų, elgtis natūraliai, nusišypsoti susitikus žvilgsniams, o pamačius, kad kažkuriam kurčiajam kyla problemų, pvz., parduotuvėje, nebijoti padėti - jie puikiai geba skaityti iš lūpų, be to, galima puikiai pasinaudoti išmaniaisiais telefonais ir susikalbėti raštu.