Kuriant vaikų sanatoriją Palangoje trūko visko - tik ne entuziazmo (4)
Kaip žiurkynu virtusi apleista vasaros poilsiavietė tapo vaikų sanatorija, pasakoja 23 m. jai vadovavęs Zigmantas Paulauskas, nuo liepos 1 d. savo vietą užleidęs Kęstučiui Speičiui, o pats stojęs prie Kretingos pirminės sveikatos priežiūros centro vairo. Istaigos istoriją prisiminė ir buvusi sekretorė, dabar - personalo specialistė Eugenija Juravičienė, slaugos administratorė Audronė Vilčinskienė, gydytoja reabilitologė Jovita Mikelskienė.
Kokia buvo pradžių pradžia?
Zigmantas Paulauskas (toliau – Z.P.): Pradžia buvo labai sunki, buvo krizė. Buvo 1990-ieji, Lietuvos laisvės pati pradžia. O čia tuo metu veikė poilsio namai, bet pirmiausia sanatoriją įkūrėme buvusioje Brežnevo viloje, dabar – „Auska“. Pradėjome veiklą nuo apskrito nulio.
Buvo labai sunku, labai įdomu. Pasiimi pasą, važiuoji į Vilnių ir bijai, kad „omonas“ nesustabdytų. Juk nepriklausomybė paskelbta 1990 m. kovo 11 d., o mes sanatoriją įkūrėme sausio 26 d. Tiesa, manęs nestabdė, nors kariškius matėme, bet baimės buvo. Jei važiuoji iki Kauno, sutinki vieną ar du kariškių ekipažus. Žinau, kad kitus sudaužė, sumušė. Tiesiog pasisekė, kad manęs nė karto nesustabdė.
Po dvejų metų griuvo profsąjungos. Čia, kur dabar įsikūręs „Palangos gintaras“, buvo poilsio namai. Taigi, ligonių buvo daug, o patalpų nėra. Dar prieš įkuriant sanatoriją čia gyveno armėnai po žemės drebėjimo. Patalpos buvo labai apleistos. Kūrėmės sunkiai. Sveikatos apsaugos ministerija (SAM) iš profsąjungų perėmė pastatus, o mes turėjome atlikti kilmingą misiją – įkurti vaikų sanatoriją. Buvo – jei eini į rūsį, prakiurę vamzdžiai, tik su guminiais batais galime buvo ten patekti. Trūko visko, tik ne entuziazmo. Patys viską remontavome, patys tvarkėme. Slaugytojos kambarius tapetavo. Dirbome visi kartu kaip šeima. Buvo sunkoka, bet didžiulis noras.
Eugenija Juravičienė (toliau – E. J.): Atėjau „ant nulio“. Buvau pirmoji direktoriaus pasamdyta darbuotoja. 1992 m. spalio 1 d. įsakymu tuometis SAM ministras Juozas Olekas perdavė poilsio namus „Gintaras“ sanatorijai. Čia buvo viskas klaikiai „nugyventa“. Nebuvo nei gydomosios bazės, nei vonių. Dabar yra tiek padaryta, kad galima pusmetį į priekį dirbti ir vien iš inercijos. O dabar turėjome apie 60 slaugytojų, 12 gydytojų, kitų specialistų – 11.
Jovita Mikelskienė (toliau – J. M.): Buvau viena iš pirmųjų sanatorijos gydytojų. Pradėjau dirbti 1992 m. spalio 6 d. Kai atėjau, čia buvo žiurkynas. Palatoje su sesute šnekamės, staiga – žiurkė iš unitazo iššoka, muilo gabalą pačiupo ir kliurkt atgal.
Žiemą patalpose prisemdavome batus nuo sniego, valgykloje ant stalo snigdavo. Juk čia iki tol buvo vasariniai poilsio namai, tad žiemą būdavo labai šalta.
O gydyklų nebuvo visai. Vienas aparatas, kaip mes juokdavomės – caro laikų. Ten, kur dabar yra vonios, tada dar tebeveikė naktinis baras. Kiek teismų buvo, kol jį iškrapštė.
Vaikus čia atveždavo pabėgusius, čigoniukus – iš geležinkelio stočių (Vilniaus, Panevėžio, Klaipėdos). Veikė tokia organizacija „Gelbėkime vaikus“ – su jais bendradarbiavome. Tuos vaikus visų pirma nuprausdavome, aprengdavome. Būdavo, kad rudenį atvažiuoja be striukės. Tada bėgame pirkti ar savo vaikų drabužius atnešame iš namų.
Arba užuolaidų nėra. Eidavome pirkti iš senų, padėvėtų rūbų. Vyriausioji medicinos sesuo balina ir pakabina.
Audronė Vilčinskienė (toliau – A. V.): Dirbti pradėjau 1991 m. – eiline budinčiąja slaugytoja. Vytauto g. 4 iš pradžių turėjome du „postus“ – berniukų ir mergaičių. Ten dirbti pradėjome labai kukliai, mažose patalpose, bet labai gražioje vietoje. O čia atėjome labai nedrąsiai, tarybiniais laikais kažkada čia buvo buvusi suaugusiųjų sanatorija. Lipdėme po truputį viską.
Pirmais metais turėjome elektrinę fizioterapiją, inhaliacijų kabinetą, o paskui atsirado įvairesnių, įdomesnių procedūrų pagal diagnozes – ir halo kameros, ir vonios procedūros, bioptronas.
Ar sanatorijos vadovui išrinkti buvo organizuotas konkursas?
Z. P.: Tada nebuvo jokių konkursų. Tuometis sveikatos apsaugos ministras Antanas Vinkus pasikvietė pokalbiui vieną, trečią, ketvirtą pretendentą. Po pokalbio mane priėmė. Man buvo 39-eri, tada buvau epidemiologas, Palangos sanitarinės stoties vyriausiasis gydytojas.
Kaip per 23 metus keitėsi paslaugų finansavimas, darbuotojų skaičius?
Z. P.: Buvau pirmasis ir vienintelis darbuotojas, o dabar jų - 225. Čia atsikėlę turėjome 45 lovas, dabar - 300. Lovadienis buvo įkainotas bene 19 vagnorėlių, o dabar – 95,5 Lt. Nors suma ir išaugo, bet irgi ne tiek, kiek turėtų būti. Tada padėjo žmonių entuziazmas – visų, ne tik mano: ir gydytojų, ir slaugytojų, ir techninio personalo, ir maisto bloko darbuotojų. O pinigų ėjome, prašėme, maldavome, kvietėmės ministerijos atstovus, rodėme tai, kas yra. Iš šiukšlyno padarėme daiktą.
Kokią vietą „Palangos gintaras“ užima šiandien vaikų reabilitacijoje?
Z. P.: 32 proc. visų respublikos vaikų reabilituojama „Palangos gintare“. Šiandien tai - didžiausia vaikų sanatorija Lietuvoje, kuri turi visą reikiamą įrangą – ir terapinę, ir hidroterapinę. Čia gydomos plaučių, nervų ligos (cerebralinis paralyžius, turintieji fizinę negalę). Dėl pastarųjų buvo praplatintos durys, adaptuotos kriauklės, dušo kabinos. Čia reabilitacinį gydymą gauna ir judamojo aparato sutrikimų turintys vaikai (po traumų, avarijų), sergantys virškinamojo trakto ligomis, ausies, nosies, gerklės ligomis, turintys psichikos ir elgesio sutrikimų. Beje, sergamumas pastarosiomis ligomis pamažu auga. Tačiau didžiausia dalis čia besigydančių vaikų – sergantieji kvėpavimo takų ligomis.
Per metus sanatorija sulaukia apie 5 tūkst. vaikų ir apie poros tūkstančių mamyčių, kurios lydi vaikus iki 8 metų. Nes jei mažametis – be artimo žmogaus, Palanga turėtų antrą jūrą ašarų.
Papasakokite, kaip kūrėsi sanatorinė mokykla?
Z. P.: Sanatorijos mokykla buvo įkurta po kokių trejų metų nuo sanatorijos įkūrimo. Patys ją suruošėme, sutvarkėme, supirkome inventorių. Paskui prieš kokius 3 metus mokykla buvo perduota Švietimo ir mokslo ministerijai, o dabar liko pavaldi Palangos savivaldybei. Tad dabar sanatorinė mokykla – tik mūsų kaimynas.
Kokius didžiausius sunkumus atsimenate?
Z. P.: Jau įkūrus sanatoriją, susitvarkius, apsilankė tie patys profsąjungiečiai ir sako: „Truputį susitvarkėte, mes grįšime“. Aišku, lubos medžiu iškaltos, viskas suremontuota. Tada jie mus truputį nugąsdino su savo siekiais, bet iškovojome, kad pastatai liktų sanatorijai. Įrodinėjome, kad to reikia ir SAM, ir Vyriausybei, net tuomečiam prezidentui Algirdui Brazauskui. „Palikite sanatoriją vaikams“, - prašėme. O kas liko iš profsąjungų turtų? Arba pastatai sugriauti, arba virtę namais-vaiduokliais.
J. M.:Mane labai sukrėtė, kai kartą iš vaikų namų atvežtą vaiką pamačiau, kaip jis duonos ir batono prisigrūdo sau už marškinių. Klausiu: „Ar neprivalgei, mažiuk?“. O jis: „Aš tai privalgiau, bet draugams parvešiu“.
Kokie maloniausi prisiminimai?
Z. P.: „Oi, jų daug. Vienas iš jų – savų vandens gydyklų įsirengimas. Tai buvo gal prieš 14 metų. Anksčiau vaikus veždavome į Palangos fizioterapijos gydyklas. Turėjome tam skirtą specialų transportą.
J. M.: Vežiodavome vaikus į tas purvo gydyklas, į „Lino“ baseiną. Turėjome seną girgždantį autobusą.
Z. P.: O gydyklą irgi nebuvo lengva įsirengti. Pusę darbo padarėme, pusės lėšų pritrūko, bet ir vėl beldėmės į valdžios duris – „vaikams reikia“. Sanatorijoje labai daug remontų atlikta iš savo lėšų, įrangos pirkta. Kai prieš 12 metų įrengėme druskų kameras, buvome Lietuvos pirmame dešimtuke. Šios kameros labai efektyvios plaučių, odos ligomis, astma sergantiems.
Apskritai daug remontų pasidarėme, daug įrangos susipirkome. Pasidarai remontą, ir džiaugiesi kaip mažas vaikas, gavęs blizgantį geležiuką. O remontai tebevyksta ir dabar. Šiemet remontui prašėme 3 mln. lt, gavome 400 tūkst. Lt. Ir džiaugėmės dar tiek gavę. Juk niekas pinigų veltui nedalina.
J. M.: O man didžiausias džiaugsmas ir darbo įvertinimas, kai vaikai, atvažiavę su dviem lazdelėmis, išeina savomis kojomis. Juk kas gali būti brangiau už vaiką? Kažkoks filosofas yra pasakęs: „Tauta, kuri nemyli savo vaikų, nesirūpina savo senatve, neturi ateities“.
Atsimenu dar vieną čigoniuką. Jis mano kabinete gėlę degino. Klausiu, kodėl gėlę degini? O jis: „Man nervas ima“. O išvažiuojant buvome draugai geriausi. Juk vaikai atsimena ne kokios procedūros jiems buvo suteiktos, o kaip su jais bendravome. Ir, gink Dieve, neleisdavau sesutei į vaikus kreiptis pavarde – tik vardu.
Ar per 23 metus sanatorijos biudžetas kada nors buvo nuostolingas?
Z.P.: Jokių skolų neturėjome. Ir mokesčius laiku mokėjome, ir algas. Tiesa, apie 1994-1995 metus buvo situacija, kai buvome užsidirbę 1,5 mln. lt, bet buvome skolingi už elektrą, dujas 800 tūkst. Lt. Mes sakėme – valstybė atiduos mums skolą, tada atiduosime ir mes dujininkams. O šiuos metus baigėme su pliusu – apie 75 tūkst. Lt.
Ar iš Druskininkų vaikų sanatorijos „Saulutė“ nepajutote nepasitenkinimo, kad įsikūrė konkurentai Vakarų Lietuvoje?
Z.P.: Mes stebėjome, kaip dirba Druskininkų sanatorija, bet juos vertinome kaip kolegas. Nežinau, gal juose ir kirbėjo koks kirminiukas, bet bent jau to nepajutome. Kita vertus, Lietuvoje daug vaikų, taip pat – ir sergančių.
Jūsų nuomone, ar valstybė pakankamai lėšų skiria vaikų reabilitacijai?
Z.P.: Manyčiau, kad ne. Šiemet vaikų reabilitacijai skirti 134 mln. lt. – finansavimas sumažintas dviem milijonais litų. Ir kaip galima vertinti, jei atimamas kąsnis nuo vaiko burnos? Gydytoja gali priimti 12 vaikų, o turi 3-4. Drįstu teigti, kad sanatorinio gydymo negauna visi vaikai, kuriems jis reikalingas. Tai tas pats, kaip parduotuvėje yra prekių už 500 lt, bet žmogus jų nuperka tik už 100 lt.
Na, o valdžios požiūris į sanatorinį gydymą visada labai keičiasi prieš rinkimus. Pasakoja, žada, kaip visi gyvensime, kaip padėsime, kaip viskas bus gerai. O praėjo rinkimai – trukt už vadžių ir vėl iš pradžių.
Ačiū už pokalbį.
Ligita Sinušienė
Susiję straipsniai
