Kurioje šalyje atsiras vietos senukams?

Gal nelabai pastebimai mūsų šaliai prabėgo Europos Sąjungos vyresnio amžiaus žmonių aktyvumo metai. Tuomet visi apie tai pasikalbėjo, gal kažkokius susitikimus inicijavo, tačiau atsitrenkę į tiesos sieną visi buvo priversti nutilti. Europos visuomenė senėja, statistika net springsta tai įrodinėdama, tačiau daugelyje šalių teisinės ir kitokios spragos byloja, jog nesame pasiruošę gyventi šalia tokios daugybės vyresnio amžiaus žmonių. Ar yra nors viena šalis, kur būtų vietos senukams?

Reklama

Senėjimo statistika

2025 m. per 20 proc. europiečių bus 65 metų arba vyresni, ypač sparčiai padaugės vyresnių kaip 80 metų žmonių. Žinoma, ilgesnė gyvenimo trukmė – teigiamas pažangos rezultatas. Tačiau gyvenant ilgiau padidėja fizinių, juslinių ir psichikos ligų rizika. Gyventojų senėjimas – vienas didžiausių Europos visuomenės socialinių ir ekonominių XXI amžiaus uždavinių. Jis paveiks visas ES šalis ir daugumą politikos sričių.

Numatoma, kad iki 2050 m. 65 ir vyresnių kaip 65 metų žmonių dalis ES padidės 70 proc., o vyresnių kaip 80 metų – 170 proc.

„Dėl tokių demografinių pokyčių 21-ajame amžiuje teks spręsti svarbius uždavinius: patenkinti padidėsiančią sveikatos priežiūros paslaugų paklausą, pritaikyti sveikatos sistemas prie senėjančios visuomenės poreikių ir užtikrinti jų tvarumą visuomenėje, kurioje bus mažiau darbingo amžiaus žmonių“, – rašoma Europos Sąjungos Sveikatos komiteto pranešime. Akivaizdu, kad šiuos uždavinius reikia spręsti jau dabar.

Kodėl ES valdininkams tai rūpi?

Kadangi vyresnio amžiaus žmonėms reikia specialios sveikatos priežiūros, sveikatos sistemos turės būti pritaikytos, kad būtų galima teikti tinkamą priežiūrą ir kad jos liktų finansiškai tvarios.

„Pagrindinis uždavinys bus skatinti Europos piliečius gyventi sveikai ir aktyviai net ir sulaukus vyresnio amžiaus. Jei vyresnio amžiaus žmonės ilgiau išliks geros sveikatos, jie galės džiaugtis geresne gyvenimo kokybe, būti savarankiškesni ir aktyvūs. Dėl to bus mažesnis ir sveikatos priežiūros sistemoms teksiantis krūvis, mažiau žmonių dėl blogos sveikatos pasitrauks iš profesinio gyvenimo. Visa tai padės augti Europos ekonomikai“, – rašoma Europos komisijos Sveikatos reikalų komiteto tinklalapyje.

Įgyvendindama įvairias vyresnio amžiaus žmonių, darbuotojų, vaikų ir jaunimo sveikatos puoselėjimo bei ligų prevencijos iniciatyvas, ES aktyviai remia valstybių narių pastangas skatinti aktyvų piliečių senėjimą.

Europos institucijos vieną po kito leidžia dokumentus apie vyresnio amžiaus žmonių kokybiško gyvenimo trukmę, kuria strategijas, kaip tą trukmę pailginti. Net yra dokumentų, skirtų aptarti vyresnio amžiaus žmonių seksualinio gyvenimo kokybę.

Vokiškas senukų rojus

Pietų Vokietijos miestelyje Bad Kriozingene man teko svečiuotis prieš gerą pusmetį. Lietuvoje jau siautė lapkričio šaltukas, o šalia Freiburgo įsikūrusiame miestelyje švietė ir net šildė saulutė. Už šią kelionę esu dėkinga įmonei „Eli Lilly“, kuri suorganizavo Europos žurnalistams seminarą garsiajame Freiburgo universiteto Širdies centre.

Savo dydžiu miestukas prilygsta trečdaliui Druskininkų. Valgant vėlyvus pusryčius į akis krito vyresnio amžiaus lankytojų gausa vietos kavinėje. Atleisk man Dieve už tokias mintis, bet tada pagalvojau, kad tokio amžiaus senukai pas mus tik po namus lėtai vaikšto. O šitie kavinėje mėgavosi šviežiai spaustomis sultimis, kramsnojo kruasanus, užkandę lėtai įsitverdavo į vaikštynes ir eidavo už rankučių susikibę pasivaikščioti po gražų miestelį. Vėliau sužinojau, kad tai Širdies centro gyventojai, kurie taip pramogauja.

Širdies centro gydytojai pasakojo, kokiais būdais jie gydo savo pacientus. Lyg ir nieko naujo – panašius pranešimus teko girdėti ir lietuvių medikų pasisakymuose. Skirtumas pradeda ryškėti, kai centro vadovas prof. Franz Josef Neumann ima vedžioti žurnalistus po gydymo įstaigą. Ji iš tiesų visai neprimena gydymo įstaigos – greičiau tai labai didelė sanatorija.

Centro lankytojų kambariai išdėstyti ratu, viduryje – mineralinio vandens fontanas. Iš jo vamzdeliais vanduo patenka į kiekvieną kambarį. Šalia paprasto vandens krano yra mineralinio vandens kraniukas. Atsisuki ir geri, gali net temperatūrą pasireguliuoti.

Profesorius pateikia skaičius – per metus jų centre gydoma apie 22 tūkst. pacientų, atliekama 4,5  tūkst. operacijų ir 12 tūkst. kraujagyslių plėtimo procedūrų. Taip pat kasmet daroma apie 20 širdies transplantacijų. Centre visą parą veikia vadinamoji širdies kateterizavimo laboratorija, čia malūnsparniu atskraidinami infarktą patyrę pacientai (ant stogo įrengta nusileidimo vieta), kad jiems kuo skubiau būtų praplėstos širdį maitinančios kraujagyslės. Draustiems pacientams šios procedūros yra nemokamos, papildomai prašoma primokėti už geresnius kambarius (su vaizdu į kalnus) ir kai kurias procedūras.

Skiriasi ir vokiečių požiūris – jie ne tik stengiasi kuo geriau atlikti medicinines operacijas, jie daug dėmesio skiria tam, kad pacientai suvoktų sveikos gyvensenos svarbą. Todėl du kartus per savaitę vyksta nemokami užsiėmimai su kineziterapeutais, jie moko, kaip reikėtų judėti, didina žmonių motyvaciją mankštintis. Žmonėms pasakojama apie tinkamą mitybą, rizikos veiksnius ir kaip jų išvengti.

Visas Bad Kriozingeno miestelis spinduliuoja sveiką požiūrį – čia gausu alternatyvios medicinos gydytojų kabinetų, homeopatų, psichologų, vyksta jogos ir dailės terapijos užsiėmimai, skulptūromis primenama apie vandens poveikį sveikatai. Paliekant šį miestą kamavo klausimas – ar mano pensija kada nors ateityje leis man gauti panašias medicinines paslaugas savo šalyje?..

Laukinė Afrika

Praeitais metais Globalios iniciatyvos psichiatrijoje kvietimu mūsų šalyje svečiavosi psichologas, Tanzanijos universiteto dėstytojas Joseph Mbatia. Šis regionas vis labiau krenta į akis pasaulio lyderiams, nes situacija čia neretai nesuvokiama. Šiaurės Afrikoje gyvena apie 47 milijonai žmonių, kurių amžius siekia 60 ir daugiau metų. Trečdaliu namų ūkių rūpinasi senjorai. Dviejuose trečdaliuose tokių ūkių auga vaikai iki 15 metų. Pasak svečio, jo šalyje 80 proc. žmonių gyvena kaimo vietovėse.

Afrikietis tuomet stebino savo pasakojimais. „Tanzanijoje nėra socialinės sistemos, aprūpinančios senjorus socialinėmis senatvės išmokomis. Todėl daugiau nei du milijonai iš jų gyvena visiškame skurde. Ypač vargsta garbaus amžiaus moterys, auginančios nuo AIDS mirusių savo dukrų ir sūnų našlaičiais likusius vaikus“, – sakė psichiatras, prisipažįstantis, kad pats yra pensininkas. Kadangi jam teko dirbti valstybinėse institucijose ir kai kuriose Europos struktūrose, jis pensiją gauna.

Kaip tai šalyje nėra pensijų? Kaip gyvena senoliai? „Mano šalyje yra įprasta dirbti, kol miršti. Afrika – ne Europa, čia kitokios tradicijos ir papročiai. Pas mus labai gerbiamas vyresnio amžiaus žmogus. Ta pagarba šeimoje būna begalinė. Tačiau valstybine prasme jais nepasirūpinta. Gal dėl įpročio daug dirbti iki mirties nebuvo ir suvokimo, kad šaliai reikia pensijų. Be to, daugelis žmonių verčiasi žemės ūkiu – ką pasėja, užaugina, tą ir valgo, todėl net neaišku, kaip jiems pensiją skaičiuoti. Reikia pasakyti, ir patys vyresnio amžiaus žmonės neprisideda prie savo situacijos pagerinimo – jų kategoriškumas kartais būna sunkiai pakeliamas. Be to, Afrikos valstybės nėra finansiškai stiprios, o kai turi ribotus resursus, sunku pasirinkti prioritetus“, – sakė Joseph Mbatia.

Nuo ligų nepabėgsime

Sunkios ir lėtinės ligos (t. y. ligos, kuriomis serga ne mažiau kaip 50 žmonių iš 100 tūkst.) Europos Sąjungoje yra 87 proc. visų mirties atvejų priežastis (2009 m. duomenys).

Sunkioms ir lėtinėms ligoms priskiriamos širdies ir kraujagyslių ligos, vėžys, psichikos sveikatos problemos, cukrinis diabetas, lėtinės kvėpavimo takų ligos, kaulų ir raumenų negalavimai ir kt.

Pasaulinės sveikatos organizacijos nuomone, iki 2030 m. sergančiųjų Parkinsono liga turėtų daugiau nei padvigubėti. VUL Santariškių klinikų Nervų ligų skyriaus ir Konsultacijų poliklinikos specializuoto Parkinsono ligos kabineto gydytojos neurologė Neringa Tutlienė sakė, jog Parkinsono ligos paplitimas, įvairiais duomenimis, yra nuo 100 iki 200 atvejų 100 tūkst. gyventojų, sulaukusių per 60 metų, ir 0,5 atvejo 100 tūkst. gyventojų, jaunesnių nei 40 m. Tai vadinamoji ankstyvoji Parkinsono liga. Pavertus kitais skaičiais, sulaukusiųjų per 65 metus serga iki 2 proc. populiacijos, o sulaukusiųjų per 85 metus – daugiau nei 3 proc. 2011 m. pasaulyje buvo 9,3 mln. sergančiųjų šia liga, Europoje - daugiau nei 1 mln., Lietuvoje – apie 11 tūkst. Ir tai tik oficialiai diagnozuoti atvejai, nediagnozuotų yra taip pat labai daug. Vien Vilniuje yra apie 1200 šia liga sergančių pacientų.

O mūsų šalyje ar yra vietos senukams?

Eurostato duomenimis, 2011 m. Lietuvos valdžios sektoriaus išlaidos sveikatos apsaugai sudarė 5,2 proc. bendrojo vidaus produkto (BVP), arba 533 eurus vienam gyventojui.

Europos Sąjungos valstybių vidurkis buvo 7,3 proc. BVP, arba 1 843 eurai vienam gyventojui. Didžiausią dalį BVP sveikatos apsaugai skiria Nyderlandai - 8,5 proc., Prancūzija - 8,3 proc., mažiausiai - Kipras ir Rumunija (po 3,4 proc.).

Lietuvos gyventojų išlaidos sveikatos priežiūrai nemažėja. 2013 metais jos sudarė 6,1 proc. visų vartojimo išlaidų. Už lietuvius didesnę dalį vartojimo išlaidų sveikatos priežiūrai skiria tik šveicarai (15,7 proc.), rumunai (7,3 proc.), graikai (6,9 proc.), bulgarai (6,7 proc.) ir portugalai (6,5 proc.).

Mažiausiai per pastarąjį dešimtmetį sveikatos priežiūrai lietuviai išleido 2006 m., kai jų išlaidos sveikatos priežiūrai sudarė 4,7 proc. visų vartojimo išlaidų.

Parkinsono liga net Europos Sąjungos komitetuose yra pripažįstama kaip didžiausias senėjančios visuomenės iššūkis. Mūsų šalyje nuo 2010 m. LSMUL Kauno klinikose atliekama giluminė smegenų stimuliacija (itin sunkiais atvejais). Šis gydymas labai brangus. Operacija ir metų priežiūra vienam pacientui kainuoja apie 70 tūkst. Lt. Ligonių kasos tai kompensuoja tik vienetams pacientų per metus. Medikai tai vadina pasiekimu.

„Jau kelerius metus su Sveikatos apsaugos ministerija ir Ligonių kasomis vyksta derybos dėl Levodopa žarnų gelio. Tai yra kaip pagrindinis bazinis medikamentas, kuris papildo trūkstamą dopamino kiekį smegenyse. Geriant tabletes gaunasi tarsi pulsinė stimuliacija smegenyse. O žarnyno gelis per pilvo sieną įleidžiamas į dvylikapirštę žarną, ten specialiu kateteriu ir aparatu nuolat dozuojama levodopa patenka į žarnyną. Kai kuriems pacientams šis gydymas padaro stebuklus, nes gydymo sukeltos komplikacijos, tokios kaip nevalingi judesiai, diskinezijos, distonijos, pradėjus gauti pastovią stimuliaciją, pastebimai sumažėja. Šis gydymas labai brangus. Vien medikamentas vienam pacientui metams kainuoja apie 100 tūkst. Lt. Deramasi, kad Ligonių kasos jį apmokėtų bent 5 pacientams per metus. Taip pat mūsų šalyje nėra dienos centrų tokiomis lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams, jiems sunku gauti reabilitaciją. Didžiulė problema sergantiesiems yra ir tai, jog vaistai kompensuojami tik 80 proc. Kadangi nauji šiuolaikiški vaistai labai brangūs, patiems tenka primokėti po kelis šimtus litų“, – Sveikatos žurnalistų asociacijos surengtame seminare sakė gydytoja neurologė N. Tutlienė.

Paprastos bėdos, bet per sunkūs sprendimai

Pasak Inkocentro vadovės Jurgos Misevičienės, „rūpestis“ vyresnio amžiaus žmonių gyvenimo kokybe atsispindi ir jos veiklos srityje. „Mes ne vienerius metus bandome įtikinti mūsų valdžią, kad lietuviai turi teisę gauti šlapimo sugėrimo gaminius, kai jiems diagnozuojamas insultas, infarktas, Alzheimerio, Parkinsono ligos. Tokių žmonių artimieji puikiai žino, kad ligoninės slaugytojos žmogui po insulto uždeda vieną sauskelnę ir su ja jis guli visą dieną. Mums dažnai skambina artimieji ir klausia, ar tokia tvarka, gal ligoninės medicinos personalas neatlieka savo funkcijų. Tenka žmones nuvilti – mūsų valdžia galvoja, kad tokiems žmonėms nėra reikalo leisti pinigus. Esam paskaičiavę, kad vienam šlapimą nelaikančiam asmeniui per metus šlapimo gaminiams reikia iki 2000 litų. Sergantieji Alzheimeriu ir Parkinsono liga dažniausiai dėl šlapimo nelaikymo atiduodami į senelių namus. Vyresnio amžiaus žmonės to bijo, kiek gali slepia savo sveikatos sutrikimą. Tai nėra gerai, tai nėra teisinga. Šie žmonės galėtų dar daug metų leisti su šeima, džiaugtis anūkais, bendravimu su bendraamžiais. Paprastai išsprendžiamas sveikatos sutrikimas iš esmės pakeičia žmogaus gyvenimo kokybę“, – sako specialistė.

Neseniai lankantis poliklinikoje teko klausytis vienos vyresnio amžiaus pacientės ir šeimos gydytojos pokalbio. Ji atėjo išsirašyti vaistų nuo kraujospūdžio. Gydytoja, atvertusi jos ligos kortelę ir įsižiūrėjusi į gimimo datą, pasakė, kad kompensavimas daugiau nebepriklauso. „Tokie pas mus įstatymai“, – pasakė ji nustebusiai senolei. Sulaukę 65-erių metų žmonės, vartojantys medikamentus kraujospūdžiui mažinti, praranda teisę į kompensaciją. Kaip tai vertinti? Ko verti tada medikų perspėjimai, kad Lietuvą iš peties kerta širdies ir kraujagyslių ligos?

Nemažai medikamentų, paslaugų nustoja būti teikiamos ir kompensuojamos, kai žmogus sulaukia tam tikro amžiaus. Kaip karčiai pajuokavo viena vyresnio amžiaus kaimynė, „jie tikriausiai nesitiki, kad žmonės sulaukia tokio amžiaus“. Jie – tai valdininkai, priimantys sprendimus. Jie, nuolat kartojantys, kad pinigų nėra, kad biudžetas ne guminis. Tačiau kelios dešimtys milijonų litų mėlyniems kaklaraiščiams įsigyti atsirado nesunkiai.

Keistai susuka galvą politika, žmonės net pamiršta, kad vieną dieną jie irgi taps senukais, kuriems reikės vaistų. Na, nebent daugelis šalies politikų tikisi, kad valdžioje bus iki mirties. O buvimas valdžioje visuomet suteikia lengvatų – patekti pas gydytoją, gauti geresnių vaistų, be eilės atlikti operaciją... Kaip skaudžiai tai beskambėtų, tenka reziumuoti, kad mūsų šalyje dar nėra vietos senukams.

Daiva Ausėnaitė