L. Slušnys: „Žiūriu vadybiškai – priklausomybės ligų centrus reikia uždaryti“(4)

„Esu juoda opozicija dabartiniams priklausomybės ligų centrams“, - sako prieš septynerius metus Klaipėdos priklausomybės ligų centrui vadovavęs psichiatras Linas Slušnys, kalbėdamas apie priklausomybės ligų centrų naikinimą ir jų funkcijų perskirstymą kitoms gydymo įstaigoms.

„Prisigėrę pacientai patenka į įprastas ligonines, tik valstybė nėra normaliai sutvarkiusi šitos sistemos. Tiesą sakant, dar būdamas Klaipėdos priklausomybės ligų centro vadovas, eretišką mintį paleidau, kad tokie, kokie jie šiandien yra, priklausomybės ligų centrai nėra efektyvūs patys savaime. Daugelis pateikdavo tokį argumentą: yra daug privalomuoju sveikatos draudimu neapdraustų pacientų, ir jie taip pat turi sulaukti pagalbos, nes tai yra pavojus visuomenei. Iš dalies aš su tuo sutinku. Bet... jeigu paskaičiuosime vadybiškai, nesigilindami į kitus dalykus, jeigu valstybė paimtų tuos pinigus, kurie skiriami iš biudžeto, ir paskelbs, kad apmokės, sakysime, nuo alkoholio priklausomų neapdraustų asmenų gydymą iš biudžeto, tai pageidaujančių suteikti tokią paslaugą gydymo įstaigų atsirastų ne viena, ne dvi ir ne keturios, o daugybė.

Pasižiūrėkime, toje pačioje Klaipėdoje net nebėra psichiatrijos ligoninės – tik filialai. Ir tai yra logiška.

Tai, kas yra Klaipėdos priklausomybės ligų centre - patalpos, erdvė - nemotyvavo nei normaliam darbui, nei gydymuisi. Apleistose patalpose ir pats jautiesi apleistas. Dėl nelogiškai sudarytos biudžeto sandaros negali normaliai nusamdyti psichiatrų, tada dirba tie, kurie galbūt kitur nebegali dirbti. Arba galbūt jiems tiesiog patogiau. Tikrai nebuvo pasirinkimo prisikviesti psichiatrų, ir aš su tuo susidūriau. Supratau, kad ta paslauga yra prasta. Ten vienintelis geras dalykas buvo galbūt viena puiki daktarė. Ir, ko gero, Minesotos programa, kuri irgi turėjo savo vardą. Atskirų žmonių personale tikrai buvo, bet ir jie jausdavosi tarsi atstumti. Aš visada sakau, kad norint, jog pacientui būtų gerai, turi būti gerai ir darbuotojui. O darbuotojai ten niekada gerai nesijautė.

Žiūriu į tai labai vadybiškai ir manau, kad biudžetinis finansavimas, skirtas priklausomybių gydymui, turėtų būti paskirstytas kitoms gydymo įstaigoms. Galbūt Kauno, Vilniaus centrų, jeigu jie pajėgia išsilaikyti, turi pacientų „sočiai“, ir ten viskas tvarkoje, griauti nereikia. Gal jie ir gali turėti tokias įstaigas. Bet jeigu negalime normaliai išlaikyti įstaigos...

Dar pastebėjau kitą problemą, kuri ypač ryški Vilniuje ir Klaipėdoje: aplinkui šiuos centrus kaupiasi narkomanai ir nuo alkoholio priklausantys asmenys. Jie ten būna, telkiasi, bendrauja. Ir tai yra problema, nes gydant priklausomybę būtina maksimaliai apriboti tuos kontaktus. Tos įstaigos to negali užtikrinti, nes žmogus ateina ir ateina. Tad paskirsčius paslaugą po atskiras įstaigas, šita sutelktis į vieną tašką išnyktų. Tai mano subjektyvi nuomonė. Tuomet Minesotos ir 24 žingsnių programos turėtų didesnę prasmę. Žmonės susirinktų į šitas grupes atsisakyti žalingų įpročių ir neturėtų tokios realios galimybės susitikti su buvusiais pažįstamais.

Beje, Kaunas kažkodėl neturi tokios ryškios problemos. Pirmiausia, pastatas yra tokioje vietoje, kur nelabai patogu privažiuoti. Pacientai atvažiuoja ir išvažiuoja. Dar vadovaudamas Klaipėdos priklausomybės ligų centrui siūliau antrą variantą – pastatyti jį už Klaipėdos kur nors toli. Vienu metu netgi juokiausi: būtų Baltijos jūroje kur nors sala, tai toje saloje ir būtų galima pastatyti. Ir tada galima tikėtis, kad per 3 savaites gali padėti žmogui išlįsti iš to ir padėti jam motyvuotis. O ta vieta, kur dabar yra sutelktis visų šitų priklausomų žmonių, iš esmės žudo tuos, kurie bando eiti iš tos bėdos. Tai ne vienintelė priežastis, bet įrodyta, kad spaudimas iš išorės yra didelis.

Jei per keliasdešimt įstaigų Lietuvoje padalintume priklausomybės gydymo paslaugą, pasiskirstytų pacientai ir nebeliktų to išorinio spaudimo, atsirastų tikimybė, kad galbūt visai tai bus efektyvu. Pavyzdžiui, Minesotos programa laisvai galėtų būti vystoma prie bet kurio psichikos sveikatos centro, kurių mes turime daugiau kaip 60 Lietuvoje.

Antra, šiuo metu turime gana rimtą problemą dėl išblaivinimo. Tarsi valstybė neprisiima finansuoti šių pacientų, bet daugumą jų, nori ar nenori to, gydo įstaigos. Priima, kad nesušaltų,  ir imasi tokios atsakomybės.  Priėmimo skyriai priima delyrus ir visokios kitokios būsenos. Jeigu atsirastų biudžetinis finansavimas, manau, visai sėkmingai šitą paslaugą suteiktų, kad ir nedidele kaina, bet kuri gydymo įstaiga. Pavyzdžiui, į psichiatrijos stacionarą, kur greičiau ir paprasčiau paslauga suteikiama nei tame priklausomybės ligų centre, nes gydoma ne tik nuo priklausomybės alkoholiui. Aš žiūriu gana pragmatiškai iš paciento pusės, kas yra geriau. Čia, šitoje vietoje esu juoda opozicija dabartiniams priklausomybės ligų centrams.

Ir dabar su tais girtais asmenimis ligoninėse dirba įvairiausi traumatologai, tie patys terapeutai, kurie budėdami priėmimo skyriuje priima tuos asmenis, nustato diagnozes. Juk šie asmenys turi ir įvairių kitų sutrikimų. Ligoninės iš esmės juos ir išblaivina. Gydymas – jau kitas žingsnis.

Priklausomybės ligų centruose išblaivinimas šiuo metu kaip ir nevykdomas. Dažniausiai tai mokama paslauga. Artimieji sumoka pinigus, kad tik išblaivintų ir kad tik padėtų tam žmogui. Kiek iš jų po trijų parų išblaivinimo epizodo lieka tolesniam gydymui, didžiulis klaustukas. Gydymas ne tada prasideda, kai žmogus blaivinamas. Dauguma visgi susirenka žaislus ir eina gyventi savo gyvenimo, nes nepripažįsta, kad turi problemą. Tik nedidelė dalis lieka ilgesniam laikui ir bando iš tos problemos išlipti. O pagalba gali būti suteikiama bet kuriame psichiatrijos stacionare, kurių Lietuvoje yra ne vienas: Klaipėdoje, Šiauliuose, Kaune, Vilniuje, galų gale – Panevėžyje. Tuose skyriuose dirba ir jauni psichiatrai, ir vyresni, nes ten atlyginimai seniai yra dvigubai ar net trigubai didesni negu priklausomybės ligų centruose. Nes psichiatrų mažėja, ir šiandien jie skųstis algomis labai negali. Išskyrus priklausomybės ligų centruose, kurie gauna biudžetinį finansavimą, ir darbuotojų atlyginimai nustatyti koeficientu. Ir ten prasideda spektakliai tokie, kad tu rašai priedus priedelius ir nenormaliai skirstai biudžetą, kad tie, kurie yra, išliktų. Bet jeigu patikrintume audituotai labai tiksliai darbo laiką ir tuos priedus, už ką jie paskirstyti, mes labai greitai pamatytume, kad ten daug kas tėra fikcija. Ir niekas nedrįsta to pasakyti, nes tektų nupjauti algas, ir dar tie pabėgtų, kurie ten dirba. Problema gana rimta.

Lino Slušnio mintis užrašė Ligita Sinušienė