Laura Bratikaitė: „Skubanti visuomenė pamiršta savo laikinumą“
Onkopsichologės Lauros Bratikaitės–Čekanauskienės teigimu, šiuolaikinėje visuomenėje žmonių požiūris į mirtį ir mirimą yra pasikeitęs. Taip nutiko todėl, kad mirtį, lyginant su ankstesniais laikais, matome daug rečiau. Neturėdami tam tikrų su mirtimi susijusių patirčių, nebemokame jos natūraliai patirti ir priimti. „Mokslo ir technologijų dėka išmokę suvaldyti daugybę procesų, mėginame kontroliuoti ir situacijas, kurios tiesiog įvyksta ir kurių kontroliuoti neįmanoma. Vienintelis tikras kelias būtų pripažinti jų neišvengiamybę ir jas priimti“, – „Vakarų Lietuvos medicinai“ sakė L. Bratikaitė–Čekanauskienė.
Susidaro įspūdis, kad toks natūralus ir svarbus reiškinys – mirtis, mirimo procesas mūsų kultūroje yra tapęs savotišku tabu. Apie tai žmonės nėra linkę kalbėtis, nėra linkę suprasti mirties neišvengiamybės ir matyt, reikalingumo. Kokios priežastys galėjo lemti tokį požiūrį?
Mokslininkų manymu, visuomenėje įvykę tam tikri pokyčiai. Po Antrojo pasaulinio karo gimusi karta laikoma nuo mirties izoliuota. Tai lemia keletas dalykų – dalyje pasaulio regionų sumažėjęs karų skaičius, nors kai kur mirtis vis dar išliko labai arti, pavyzdžiui, daugelyje Afrikos valstybių, kur daug kariaujama. Bet Šiaurės Amerikoje, Vakarų Europoje dauguma gyventojų karo nematę. Kitas dalykas – labai pažengusi medicina. Anksčiau buvo itin didelis kūdikių, mažų vaikų mirtingumas. Daugelis mirdavo nuo infekcinių ligų – gripo, kokliušo ir kitų. Vyresni žmonės dažniausiai mirdavo arba nuo traumų, arba ligų, kurios būdavo labai vėlai diagnozuojamos. Pažengus medicinai, dešimtis, o gal ir šimtus kartų sumažėjo naujagimių, vaikų mirštamumas. Šeimos taip pat pradėjo turėti mažiau vaikų, ir tapo reta, kad vaikas mirtų nuo ligų ar dėl nelaimingų atsitikimų. Taigi po Antrojo pasaulinio karo gimusi karta su mirtimi susiduria retai, ji nebėra įprasta. Yra paskaičiuota, kad jaunuoliai iki 21 metų – kalbu apie statistinę daugumą – dažniausiai nebūna susidūrę su mirtimi. Daugelis nebūna senelių palaidoję, ką bekalbėti apie tėvus, brolius, seseris.
Mirtis nebėra tam tikruose raidos etapuose žmogų lydintis reiškinys. Su medicinos progresu iškilo dar vienas uždavinys: kai kurios sunkios ligos diagnozuojamos anksčiau, bet mirtingumas yra vis tiek didelis. Žinojimas apie jas pacientams sukelia daugybę egzistencinių klausimų, aštrėja pati mirties baimė. Medicinai vis tobulėjant, stiprėja gyvybės pratęsimo galimybės, todėl ilgėja slaugos periodai. Atsiranda dar viena baimė – sirgti ilgai ir sunkiai. Žmonės labai bijo bejėgiškumo, priklausomybės nuo kitų ir, žinoma, skausmo. Minėtas atpratimas nuo mirties tą baimę tik sustiprina. Tikime medicina kaip daug galinčia jėga, todėl mirties nesitikime, esame nutolę nuo jos. Mirtis labiau suvokiama kaip senyvo amžiaus žmonių raidos etapo uždavinys – susitaikyti su mirties neišvengiamybe.
Iš gamintojų į vartotojų visuomenę peržengęs žmogus, norėdamas išlikti sociume, turi prisiimti vis daugiau socialinių pareigų. Tai dar praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje pastebėjo įžvalgus mąstytojas Siegfredas Kracaueris. Dar tuomet jis rašė: „Dažnas lankymasis grožio salonuose iš dalies kyla dėl egzistencinių rūpesčių, o kosmetikos gaminių vartojimas ne visuomet yra prabanga. Bijodami būti išmesti iš apyvartos kaip pasenę ir nebetinkami naudoti, damos ir ponai dažosi plaukus, o keturiasdešimtmečiai sportuoja, kad išliktų liekni“.
Tokie mokslininkai kaip T. H. Eriksenas, Z. Baumanas pastebi, kad šiuolaikiniame pasaulyje didžiausiu deficitu tampa laikas. Jie taip pat sako, kad vartojimu gyvoje visuomenėje egzistenciniams klausimams lieka mažiau vietos ir motyvacijos. Ar tai nėra dar viena mirties ignoravimo priežastis?
Mano nuomone, tame daug tiesos. Norime to ar ne, tampame labiau vartotojiški. Daiktai, technika mums padeda valdyti ir kontroliuoti. Pavyzdžiui, informacinės technologijos – jų dėka galime duoti nurodymus, keistis informacija, žinoti, kas vyksta aplink. Įpratę viską kontroliuoti, bandome kontroliuoti ligą, kontroliuoti mirtį. Bet yra dalykų, kurių kontroliuoti neįmanoma. Vienintelis kelias – priimti tai ir su tuo susitaikyti. Mes suvokiame mirties neišvengiamybę. Bet netgi toks dalykas kaip jos laiko, vietos pasirinkimas parodo, kad norime kontroliuoti viską iki paskutinės akimirkos. Taip, vartotojiškumas suteikia didesnes kontrolės galimybes. Bet kartu mes po truputį prarandame gebėjimą priimti natūralius ir neišvengiamus dalykus. Esame pažeidžiami ir jautresni tose situacijose, kurių negalime kontroliuoti. O jos tiesiog įvyksta, ir jas reikia priimti.
Senovės lietuvių civilizacijos tyrėjai, tokie kaip Norbertas Vėlius, Gintaras Beresnevičius teigė, kad ikikrikščioniškoje Lietuvoje gyvenimo pabaiga būdavo suvokiama kitaip – netragiškai. Nors ir matydami dažną mirtį, gyvendami glaudžiame santykyje su gamta žmonės jautė, kad po kiekvienos pabaigos ateina nauja pradžia, ir kad viskas neišvengiamai vyksta ciklais. Vasara, ruduo, žiema, pavasaris, vėl vasara. Panašiai buvo suvokiamas ir žmogaus gyvenimas. Kažkas gimsta, kažkas miršta, ir mirtyje nėra nieko blogo, kaip negali būti blogo tame, kad dieną nuolat keičia naktis. Galbūt toks ar panašus požiūris galėtų pagelbėti ir šių dienų žmogui?
Ankstesnės kartos rodo, kad priprasti prie mirties galima. Tačiau dabartiniame mokslu ir technologiniais pasiekimais pagrįstame pasaulyje priimti mirtį kaip natūralų reiškinį, o gal ją ir įprasminti tampa sudėtinga. Populiarėjant mokslu ir pažanga pagrįstai pasaulėžiūrai, kai atrodo, kad galima viską ištirti, religijų vaidmuo nyksta. Bet kad ir kaip toli pažengęs mokslas, esama reiškinių, kurių ištirti mums suprantamais būdais neįmanoma. O religija siūlo savitą tų reiškinių interpretaciją, kuria tu turi tikėti. Tu arba patiki, arba ne. Manoma, kad būtent todėl šiuolaikiniame racionaliu požiūriu, o ne tikėjimu pagrįstame pasaulyje religijų vaidmuo sumažėjęs. Bet mokslas negali nei patvirtinti, nei paneigti daugelio religinių teiginių, negali visapusiškai įvertinti ir pačios religijos. Pavyzdžiui, žvelgiant vadybos mokslo požiūriu, bažnyčia yra organizacija su tobuliausia marketingo sistema. Ji parduoda tai, ko tu nepamatysi, neapčiuopsi ir nepatirsi kitais įprastais būdais. Bet tai parodo ir tam tikrą pasaulio neapčiuopiamumą. Kartu ir tai, kad racionalus požiūris tikriausiai yra ribotas.
Žvelgiant iš psichologinės pusės, religija žmogui yra reikalinga. Susidūrus su žmogaus norui nepavaldžiomis situacijomis lengviau tiems, kurie turi savo tikėjimą. Daugumoje atvejų religija yra atsvara įvykusioms ar gresiančioms netektims, jų paaiškinimas ir netgi tam tikras sprendimas. Religija yra reikalinga, nepriklausomai nuo pavadinimo. Netgi atskira atskiro žmogaus paties sau susikurta asmeninė religija, arba kam nepatinka tas žodis, sistema, požiūris yra daug geriau, negu nieko. Tai yra, kai tik plaukiama pasroviui neturint jokios krypties, nežiūrint nei giliau, nei aukščiau. Taip gyvenantis žmogus kur kas sunkiau išgyvena situacijas, kurių negali išvengti ir valdyti.
Pavasarį Seime bus svarstomas SAM biurokratų parengtas naujasis Žmogaus mirties nustatymo ir kritinių būklių įstatymo projektas, pagal kurį žmogui nebeliktų net teorinės galimybės pareikšti valios dėl negaivinimo, jeigu jis to nenorėtų. Tai aktualu nepagydomomis kritinėmis ligomis sergantiems žmonėms, kurie galbūt norėtų mirti ramiai ir netrikdomi. Galbūt čia ir yra vienas iš tokių mėginimų kontroliuoti tai, kas neišvengiama?
Yra aktyvi ir pasyvi eutanazija. Pasyvi – ta, kai nedaroma jokių intervencijų. Kalbant apie įstatymų leidybą, Lietuvoje nėra įteisinta nei aktyvi, nei pasyvi eutanazija. Negaivinimas būtų pasyvi eutanazija. Tai gal čia tiesiog mėginimas sureguliuoti įstatyminę bazę. Kai žmogus turėtų priimti sprendimą dėl gaivinimo ar negaivinimo, paprastai jis jau būna kritinės būklės ir negali to padaryti. Tai labai didelis krūvis artimiesiems. Tarkime, blogėjant sunkia nepagydoma liga sergančio vaiko būklei, tėvai kreipiasi į greitąją pagalbą, tikisi, kad vaiką atgaivins. Nors per visą ligos laiką jie lyg ir galėjo susitaikyti su mintimi, kad anksčiau ar vėliau vaikelis išeis. Išgyvenimo instinktas yra ypač stiprus. Ir kai artimajam labai blogai, yra instinktyvus noras jį gaivinti. Todėl iškyla klausimas, ar ši visuomenė pasiruošusi leisti priimti mirtį kaip neišvengiamybę to žmogaus atveju. Taip pat gerbti jo nuomonę ir pasirinkimą išeiti pirmo kritinio sveikatos pablogėjimo atveju.
Man atrodo, esame visuomenė, kuri desperatiškai bandys iš visų jėgų žmogų atgaivinti. Paskui, jeigu jis būtų atgaivintas, vėl taikytis su tuo, kad jis nepagydomai serga. Nesame pasiruošę paleisti žmogų. Kitą kartą tai būna ne išeinančio žmogaus, bet tų, kurie yra aplink jį – artimųjų ir medikų apsisprendimo klausimas. Šioje situacijoje dažnai išryškėja artimųjų kaltės jausmas – gal mažai bendravo, mažai skyrė dėmesio, kada nors įskaudino ir panašiai. Santykyje su mirštančiuoju galime aptikti daugybę akmenėlių, kuriuos galime mesti į save. Kartais vedami kaltės jausmo artimieji mėgina padaryti viską, kad beviltiškai sergantis, mirštantis žmogus būtų gaivinamas. Jeigu būtų galimybė mirštančiajam išreikšti savo valią dėl negaivinimo, didelis klausimas, ar artimieji ją priimtų.
Bet ar nemanote, kad valstybė pernelyg daug kišasi į asmens gyvenimą? Nurodydama, kad jis būtinai privalo būti gaivinamas, net ir prieš jo valią? Pavyzdžiui, yra religijų, kuriose tikima, kad paskutinės gyvenimo akimirkos yra ypač svarbios, ir labai svarbu mirti ramiai, netrikdomam.
Nagrinėjant šį klausimą iškyla daug itin sudėtingų ir subtilių aspektų.
Žmonėms, susirgusiems sunkiomis ligomis dėl užgriuvusio didžiulio emocinio krūvio gali kilti pačių įvairiausių reakcijų. Įsijungia įvairiausi gynybiniai mechanizmai. Pavyzdžiui, savo situacijos rimtumo neigimas. Iki galo nepripažinęs ligos grėsmės, žmogus gali vengti gydymo. Gali atrodyti, kad tai yra laisvas jo pasirinkimas. Bet žvelgiant psichologo akimis matyti, kad viena gynyba užgožė kitas ir kliudo žmogui veikti. Taigi, kaip pažiūrėsi. Kaip atskirti, kur yra žmogaus pasirinkimas, o kur tiesiog sunkios emocinės būklės nulemta reakcija, dėl kurios atsisakoma gydymo ir taip galimai pakenkiama pačiam sau?
Būna, kad susirgę sunkiomis onkologinėmis ligomis žmonės chemoterapinio gydymo metu patyrę šalutinį poveikį pradeda kelti klausimus – gal gydymo reikėtų atsisakyti. Viena vertus, tai žmogaus teisė, bet ar nėra taip, kad atsisakymas būtų nulemtas jo baimių, emocijų, bet ne racionalaus proto?
Todėl, jeigu būtų priimtas sprendimas leisti patiems žmonėms priimti sprendimus dėl negaivinimo, būtų reikalingas tam tikras pagalbos, požiūrio kompleksiškumas. Su žmogumi turėtų dirbti įvairių sričių specialistai. Jeigu matoma, kad nėra depresijos epizodo, nerimo ar kitų sutrikimų, tokia teisė – priimti sprendimus savo paties atžvilgiu galėtų būti suteikta.
Tik ar mes tam pasiruošę? Mes net į testamento valią dažnai neatsižvelgiame, einame bylinėtis. Tai ar atsižvelgsime į mūsų artimojo valią? Tai yra, ar instinktas gelbėti neužgoš pagarbos žmogaus pasirinkimui ir jo teisės į orią mirtį?
Dėkoju už pokalbį.
Mindaugas Savickas
Susiję straipsniai
