Lėtinė inkstų liga paliečia milijonus europiečių: kaip ją atpažinti?

Be jokių išankstinių simptomų organizmą apnuodijanti lėtinė inkstų liga kasdien apsunkina gyvenimą daugiau nei 100 milijonų europiečių. Prognozuojama, kad per artimiausius 20 metų ši liga taps penkta pagrindine mirties priežastimi visame pasaulyje. Profesorė paaiškina, ką daryti, kad lėtinė inkstų liga būtų atpažinta kuo anksčiau, o inkstų transplantaciją patyrusi pacientė ragina į prevenciją žiūrėti rimtai.

Reklama

Inkstai organizme atlieka itin svarbias funkcijas – ne tik pašalina toksiškas medžiagas, palaiko skysčių bei elektrolitų pusiausvyrą, bet ir gamina, reguliuoja dalį hormonų, dalyvauja skatinant kraujo ląstelių gamybą, reguliuojant arterinį kraujo spaudimą, kalcio ir fosforo apykaitą, kuri ypač svarbi kaulų būklei. Sutrikus šio organo veiklai, visas organizmas – tarsi apnuodijamas. Tačiau pirmieji ligos ženklai dažniausiai pasireiškia vėlyvose stadijose, kai inkstų funkcija jau būna nebeatstatoma.

Tylūs simptomai – tarsi tiksinti bomba

Šiuo metu su mamos padovanotu inkstu gyvenanti Irma Juodienė pasakoja, kad jos ligos istorija prasidėjo nuo gripo ir jo komplikacija tapusio inkstų uždegimo. Kadangi jaučiami simptomai nebuvo išskirtiniai, tada dar studentė I. Juodienė į gydytojų rekomendacijas dėmesio neatkreipė. Tik tapusi mama ir pastebėjusi ryškius sveikatos pokyčius, ji nusprendė išsiaiškinti, kas už to slypi.

„Pagimdžius vaikelį ėmė prastėti sveikata – atsirado pykinimas, vėmimas, galūnių tirpimas, galvos svaigimas. Atlikus reikiamus tyrimus paaiškėjo, kad mano inkstai veikia vos 40 proc. pajėgumu, taip pat pirmą kartą išgirdau terminus „dializė“ ir „inkstų transplantacija“. Už mažiau nei pusės metų guliausi ant operacinio stalo ir man buvo atliktas inkstų persodinimas, o donore tapo mano mama“, – istorija dalijasi moteris.

LSMU ligoninės Kauno klinikų Nefrologijos klinikos Detoksikacijos skyriaus vadovė profesorė Edita Žiginskienė pasakoja, kad lėtinės inkstų ligos ne veltui vadinamos nebyliomis, tačiau klastingomis. Anot profesorės, pacientai neretai nežino, kad serga, kadangi pirmieji ligos simptomai išryškėja tik jai gerokai pažengus. Tokiu atveju, inkstų funkcija dažnai yra nebeatstatoma ir prireikia pakaitinės inkstų terapijos.

„Pirmosiose lėtinio inkstų nepakankamumo stadijose vyrauja visiškai nespecifiniai simptomai, tokie kaip kūne atsiradę patinimai, dažnesnis šlapinimasis naktį. Todėl žmonės dažnai juos ignoruoja. Jei liga jau būna pažengusi, žmogus pradeda greičiau pavargti, jaustis nusilpęs, neturėti apetito. Šalia gali vyrauti pykinimas, troškulys, nerimas, dirglumas, kai kuriems – mieguistumas, niežulys. Tačiau visi šie simptomai gali būti būdingi ir kitoms ligoms, pavyzdžiui, kepenų sutrikimams“, – pasakoja nefrologė.

Grėsmingų komplikacijų rizika

Prof. E. Žiginskienė paaiškina, jog amžius – virš 60-ies metų – yra nemenkas rodiklis įtariant lėtinę inkstų ligą, kadangi vyresni žmonės turi daugiau šalutinių sveikatos problemų, kurios gali peraugti į inkstų funkcijos sutrikimus. Greta vyresnio amžiaus medikai išskiria tris pagrindinius lėtinės inkstų ligos rizikos veiksnius: hipertenziją, cukrinį diabetą bei širdies ir kraujagyslių ligas, dėl kurių išsivysto inkstų pažaida. Lietuvoje taip pat stebimi lėtiniai infekcinės kilmės inkstų uždegimai, inkstų kamuolėlių ligos, o didėjant genetinių ištyrimų galimybėms, vis dažniau susiduriama su paveldimomis inkstų ligomis, iš kurių dažniausia – inkstų policistozė.

„Sutrikus inkstų funkcijai gali išryškėti ir kitos pavojingos sveikatos problemos. Tarkime, nors širdies ir kraujagyslių ligos yra lėtinės inkstų ligos rizikos veiksnys, dažnai ši lygtis apsiverčia ir inkstų liga iššaukia širdies ir kraujagyslių susirgimus. Svarbu atkreipti dėmesį ir į kitas komplikacijas, pavyzdžiui, mažakraujystės atsiradimą ar kalcio bei fosforo apykaitos sutrikimą. Šios dvi būklės turi nemenką įtaką kraujagyslių būklei bei kaulų pažeidimams.

Viena grėsmingiausių lėtinės inkstų ligos komplikacijų yra hiperkalemija – padidintas kalio kiekis kraujyje, galintis iššaukti staigų širdies sustojimą. Skysčių perteklius organizme pasireiškia ne tik kūno patinimais, bet gali sukelti ryškų dusulį. Toksinų kaupimasis taip pat laikomas itin pavojinga komplikacija, nes šios medžiagos paveikia nervų sistemą ir pažeidžia bene visą organizmą“, – pažymi prof. E. Žiginskienė.

Labai svarbu išsitirti kuo anksčiau

Anot gydytojos, bene pagrindinis nefrologų tikslas yra kuo anksčiau diagnozuoti lėtinę inkstų ligą, kad būtų sulėtintas jos progresavimas. Kiekvienam rizikos veiksnius atitinkančiam pacientui valstybė kompensuoja pagrindinius inkstų pažaidą parodančius tyrimus: nustatomas kreatinino kiekis kraujyje, pagal kurį įvertinama inkstų funkcija, atliekami šlapimo tyrimai. Diagnozuoti ligą padeda ir ultragarsinis ištyrimas, parodantis struktūrinius inkstų pokyčius.

„Šiuos tyrimus gali paskirti ir įvertinti šeimos gydytojas, tačiau jei jų rezultatuose pastebimi pakitimai, silpnėjanti inkstų funkcija – būtina nefrologo konsultacija. Kalbant apie rizikos grupes, pavyzdžiui, nustačius antro tipo cukrinį diabetą, turi būti atliekami tyrimai ir dėl galimo inkstų pažeidimo. Panašiai tiriami ir sergantieji širdies ir kraujagyslių ligomis. Visada skatiname prevenciškai tirti pacientus kompensuojamais lėtinę inkstų ligą parodančiais tyrimais, o rizikos veiksnių turintys žmonės turi būti tiriami kartą per metus“, – pasakoja nefrologė.

Prof. E. Žiginskienei antrina ir prieš 20 metų inkstų transplantaciją patyrusi Irma, sakydama, kad apie lėtinę inkstų ligą ir jos prevenciją šiandien kalbama per mažai. Anot moters, jei visuomenė, ypač jauni žmonės, neignoruotų net menkiausių simptomų, pasaulyje būtų mažiau mirčių dėl šios ligos komplikacijų.

„Kai sužinojau, kad man reikės atlikti inkstų transplantaciją, man tebuvo 22-eji metai. Nesirgau cukriniu diabetu, nesiskundžiau širdies bei kraujagyslių problemomis, šeimoje taip pat niekas nesirgo inkstų ligomis. Nekreipiau dėmesio į suprastėjusią sveikatą, kol tai tapo gyvybės arba mirties klausimu. Mano patirtis rodo, kad bent kartą per metus vertėtų pasitikrinti savo sveikatos būklę ir sužinoti, ką galime padaryti geriau“, – pabrėžia I. Juodienė.