Lietuvoje kiaulienos išvis nebėra? (2)

Didelio atgarsio sulaukė prieš porą savaičių portale publikuotos nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako įžvalgos maisto tema. Jos suglumino ne tik eilinius maisto vartotojus, bet ir jo gamintojus, jeigu taip galima būtų pavadinti kiaulių augintojus. Į redakciją kreipėsi Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos (LKAA) direktorius Algis Baravykas ir visos asociacijos vardu išreiškė apgailestavimą, kad V. Sako mintys įžeidžia kiaulininkų triūsą siekiant rinkai pateikti geros kokybės produktą už įkandamą kainą.

Kiaulė - ne šernas iš ramunių pievos

„Juk gali būti, kad kai kurie žmonės, miestiečiai, kurie vartoja kiaulieną, tikisi, jog kiaulės auga ramunėlių pievoje ir minta šaknelėmis. Taip nėra. Jos auga tvartuose. Tad ūkis, kuris sutiko įsileisti į savo teritoriją, parodyti ir papasakoti, kuo iš tikrųjų šeriamos kiaulės, kiek nerimauja dėl reakcijos“, – pakvietęs apžiūrėti, kokia yra ta tikroji pramoninė kiaulininkystė Lietuvoje, sakė LKAA vadovas.

Važiuojant į kiaulides A. Baravykas stebėjosi, kodėl žmonės nori, kad kiaulės būtų auginamos kaip Vytauto Didžiojo laikais.

„Tarsi senovė buvo kažkoks idealus laikotarpis gyventi. Neva tada žmonės vidutiniškai gyveno iki 100 metų ir viskas jiems buvo gerai. Tuo spekuliuojant, pamirštama, kad nuo maisto trūkumo, salmoneliozės, trichineliozės ir kitų ligų žmonės mirdavo vidutiniškai trisdešimties metų. Žmonės tikisi, kad gyvulys turėtų būti auginamas primityviai. O kai staiga pamato, kad nueita pramoniniu keliu, tai jau yra vertinama kaip blogis. Kad megztinis mezgamas ne virbalais, o mašinomis, yra gerai, bet kad kiaulė vietoje 9 mėnesių užauginama per 5 mėnesius, jau nenormalu? Tarsi kiaulė turėjo likti šernu“, – kalbėjo kiaulių augintojų atstovas.

Žudymas elektra – tiesa

A. Baravykas suderino „Vakarų Lietuvos medicinos“ žurnalistės „ekskursijas“ po kiaulių augintojų fermą ir skerdyklą. Vis dėlto praleidę bemaž pusdienį tarp gyvų kiaulių, nagrinėję jų mitybos niuansus nebespėjome į skerdyklą. Teko apsiriboti grafiniu piešinėliu ir pasakojimu, kaip skerdžiamos kiaulės. Nors džiaugiuosi, kad neteko to pamatyti gyvai, bet garantuoti, kad viskas, kas kitoje pastraipoje parašyta, yra tiesa, deja, negaliu.

Kiaulės atvežamos į skerdyklą, suvaromos į vieną patalpą, paskui po vieną įeina į jų dydžio koridoriuką, kuriame gentainės viena kitos nebemato. Tame koridoriuke elektriniais strypais apimamos abi kiaulės ausys ir ji nukrečiama elektra. Kiaulininkai tikino, kad ji būna tiek pat negyva, kiek ir žmogus, kurio smegenys nebefunkcionuoja, nors ir plaka širdis. Tada tokiai leisgyvei kiaulei praduriama aorta, ji pakabinama žemyn galva ir iš jos išleidžiamas kraujas. Tada jau vyksta kiti procesai. Pradžia su apmarinimu elektra reikalinga tam, kad iškart nudobiant kiaulę į širdį, jos kraujas išsilietų į mėsą, o tai yra negerai. Viskas vardan vartotojų gerovės.

Nepasakočiau to, jeigu tai nebūtų vienintelis dalykas, apie kurį rašyta V. Sako publikacijoje ir kurio kiaulininyste užsiimantys žmonės iš dalies nepaneigė. Publikacijoje buvo rašyta: „Žydų košerinėje ir musulmonų halalinėje mėsoje kraujo išvis negali būti, nes jame dauginasi žmogaus gyvybei pavojingos bakterijos. Net gyvulius privaloma skersti taip, kad jie nematytų vienas kito ir nestresuotų, negalima skerdimui naudoti elektros ir panašių kankinimo įrengimų. Tuo tarpu krikščioniškoje Lietuvoje visos skerdyklos tiek gyvulius, tiek paukščius ne skerdžia, o masiškai galabija ir tie baisiose kančiose dvesia tokio pat galo laukiantiems matant, virsta ne skerdenomis, o maitomis, ir būtent šitokių maitų dvėseliena prekiauja maisto prekių parduotuvės ir turgūs Lietuvoje.“

Puolimas ir atsakas + pastebėjimai iš šalies

Siekiant išklausyti kontraargumentus V. Sako publikacijai teko bendrauti su apie 12 tūkst. kiaulių turinčios ir įdarbinusios per 60 darbuotojų bendrovės atstovais. Jų prašymu teko sutikti, kad bendrovė liks neįvardinta, neminimos ir pašnekovų pavardės (redakcijai jos žinomos).

V. Sakas: „Ir parduotuvėse, ir turguose, ir net „ūkininkų turgeliuose“ šiandien visi kaip vienas prekiauja ne kiaulių, o kiauliagyvių mėsa, kurios auginamos Lietuvoje danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu arba yra atvežtos iš Lenkijos ar kitų užsienių, kur taip pat auginamos tuo pačiu danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu. Cheminiais ėdimo skatintojais, augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais, cheminiais inhibitoriais ėsdinami paršeliai jau nebegali natūraliai augti, jų organizmas nebegali natūraliai, pagal gamtos dėsnius suformuoti kūno raumenis ir riebalus, mėsą. Paršeliai virsta ne kiaulėmis, o chemizuotais kiauliagyviais, todėl ir jų mėsa yra pavojinga žmogaus sveikatai ir ypač nuodinga vaikų organizmui, sukelianti ne tik spuogų augimą, bet ir įvairias ligas.“

Tai, ką aš (žurnalistė) mačiau

Vaikštinėjau po 15 didžiulių tvartų. Mačiau jau apsėklintas paršavedes, kurios turėjo po atskirai kiekvienai atitvertą guoliuką su loviu ėdalui ir bendrą patalpėlę pajudėti. Paskui mačiau vedančias arba jau atsivedusias paršavedes, kurios guli mažame gardelyje su loviu prie galvos, o aplink ją laksto maži paršiukai. Man paaiškino, kad kiaulė nuo jų atitverta tam, kad netyčia neprispaustų, kai gulasi, mat jos garde sukonstruoti specialūs mechanizmai, kurie lėtina kiaulės judesius gulantis. Kiaulės turėjo apie 15 žinduklių.

Dar vėliau mačiau jau tokius visai kiaulių „vaikus“, po 30 suvarytus į atskirus gardelius su stogeliais, po kuriais gali šildytis. Iki šios pakopos man jie visai priminė normalius kiauliukus. Pavadinti jų kiauliagyviais nedrįsčiau.

Ir galiausiai didžiausios kiaulės, kurias žmogiškai pavadinti galima būtų „paauglėmis“. Jos grupėmis po 20 suvaromos į gardus, kuriose ir auga iki savo lytinės brandos, kurią pasiekusios, t. y. 5,5 mėnesių amžiaus išvežamos į skerdyklą.

Šioje paskutinėje stadijoje kiaulės jau kitokios. Jau nebepanašios į smagius kiauliukus, vietos joms gana mažai. Jos jau beveik kiauliagyviai, bet gal man taip tik pasirodė iš gailesčio joms, nes žinojau, kad greitai jų laukia galas.

Niekur nemačiau ramunėlių, žolytės, morkyčių, bulvyčių, kiaušinių lukštų (kaimo žmonės sakė, kad tai kalcio šaltinis kiaulėms). Loviuose mačiau šviesios spalvos skystą masę. Man aiškino, kad tirštumus kiaulės buvo jau spėjusios išėsti.

Dar mačiau kiaulių ėdalo gaminimo virtuvę ir malūną. Ten malami įvairūs grūdai, smulkinamos sojos pupelės (genetiškai modifikuotos), kalkakmenis. Specialiuose dideliuose konteineriuose maišomi visi šie produktai ir taip ruošiamas kombinuotas pašaras, kuriame, - man aiškino, - yra visko, ko reikia kiaulei, kad užaugtų sveika ir natūrali. Dar mačiau vitaminų maišus. Ant jų buvo parašyta, kad tai yra premiksai penimoms kiaulėms, skirti naudoti registruotiems pašarų gamintojams. Įterpimo norma – 1 proc. į galutinius pašarus. Užpildas: kalcio karbonatas. Kadangi nesu chemikė, tai stokoju kompetencijos detaliai jas išvardinti ir įvardinti kitas dalis, bet vienoje iš čia pateiktų nuotraukų pageidaujantieji gali jas pasiskaityti.

Dar kiaulininkystės komplekso tvartuose mačiau kompiuterius, kuriais reguliuojama temperatūra, filtruojamas vanduo, gaminamas ėdalas. Mačiau administracijos pastatą. Pasirodė gana kuklus ir iš vidaus, ir iš išorės, nors kai kurie automobiliai šalia jo kuždėjo, kad gal besiverčiantieji kiaulėmis neskursta (čia tik šiaip, dėl maksimalaus tikslumo).

Kiaulininkų atsakas

„Pradėkime nuo klausimo, kuo minta kiaulės. Yra grūdinės, mineralinės ir vitamininės žaliavos. Grūdai – miežiai, kviečiai, kvietrugiai, kukurūzai. Baltyminės medžiagos – soja, saulėgrąžos, rapsai. Mineralinės medžiagos – kalkakmenis ir kalcio fosfatas. Visa tai yra sumalama, įmaišomi vitaminai ir aliejus. Tai yra kombinuoti pašarai.

Šiame ūkyje kiaulės gauna išrūgų. Tai labai natūralus produktas.

Beje, morkų net šernai neėda. Žolė įdomesnė karvėms, nors, aišku, kiaulės ėstų viską, net ir mėsą, net žiurkę ar vištą. (Net viena kitos uodegas. Todėl dar mažiems paršiukams jos nukerpamos. – Aut. past.) Bet joms to nereikia. Jų maistas subalansuotas taip, kad jos gautų visko, kas joms yra geriausia. Tam yra ir moksliniai tyrimai atlikti.

Labai geras palyginimas su šunų ar kačių šėrimu. Šunims perkamas jau paruoštas ėdalas, kuriame viskas paruošta taip, kad augintinis gautų tiek, kiek reikia, įvairių medžiagų. Tada jis neserga, yra gyvenimu patenkintas. Šuniukui bus negerai, jeigu maitinsite jį vien mėsa ar koše.

Dėl dalykų, kuriuos V. Sakas minėjo savo publikacijoje, turime pasakyti, kad kiaulėms neduodamos ėdimą skatinančios medžiagos. Tai yra pašaro skonines savybes gerinančios medžiagos. Mes įmaišome nebent žuvies miltų. Tai yra aromatinė natūrali medžiaga, gerinanti pašaro skonines savybes taip, kaip žmonėms druska.

Kas yra augimo stimuliatorius? Tai gali būti hormonai, pašariniai antibiotikai – šie dalykai Europos Sąjungoje yra uždrausti. Kiaulės tokių dalykų mūsų ūkyje negauna. Nors Kanadoje antibiotikas tilozinas duodamas paršeliams nuo 7 iki 32 kg. Europos mokslininkai laikosi nuomonės, kad tai yra kenksminga. Manytume – tai rinkų apsauga.

 

Cheminiai vaistai yra naudojami ir žmonėms, ir gyvuliams. Pirmai pagalbai paršiavimosi metu, yra numatyti laikotarpiai, iki kada galima suteikti vaistų pagalbą žaizdai gydyti. Cheminiai vaistai nenaudojami augimui skatinti.

Cheminiai inhibitoriai yra medžiagos, stabdančios bakterijų dauginimąsi. Tai yra pašariniai antibiotikai, kurių mes nenaudojame. Gali būti naudojama rūgštis – yra specialios rūšys, kurios stabdo patogeninių mikrobų dauginimąsi.

Būtų įdomu sužinoti, ką V. Sakas vadina „danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu“, kuriuo auginami jo vadinamieji „kiauliagyviai“. Sakytume, kad tai yra negražus kiaulininkystės šmeižimas, nes vartojamos įspūdingai skambančios, bet abstrakčios sąvokos. Tegul suvardina, kas yra naudojama, jeigu žino. O jeigu sako, kad smirdantis būdas, tai...

Beje, turime vaikų. Jie nėra labiau spuoguoti nei mes buvome paauglystėje. Mūsų laikais mes visi buvome spuoguoti. Ko gero, mano vaikai turi daug mažiau spuogų, nei aš turėjau. Spuogai atsiranda ne dėl kiaulienos arba vištienos, o dėl brendimo metu besikeičiančios hormonų pusiausvyros.

Kažkiek teisybės yra kiekviename straipsnyje. Negalima sakyti, kad V. Sako publikacijoje yra visiškas šmeižtas. Bet ES yra ta Sąjunga, kurioje galioja patys griežčiausi reikalavimai. Neteisybė, kad pramoniniu būdu užaugintos kiaulės yra prastesnės. Kai pramoniniu būdu jas augini, tada iš tikrųjų tikrina profesionalai. Mažam ūkininkui lengviau nusipirkti tai, kas uždrausta, ir tai suvartoti.

Jeigu milijonus kiaulių išauginančiuose kiaulių kompleksuose masiškai būtų vartojami antibiotikai, tai kas nors masiškai juos turėtų tiekti ir gaminti. Čigonų taboras tokiems dalykams būtų per mažas. Tad kur tie srautai?

Sakote, kyšiuose? Juk yra dokumentai, tikrintojų įstaigų yra tiek daug...

Įsivaizduokime, štai toks, 12 tūkst. kiaulių turintis ūkis sušeria ką nors nelegalaus. Ima ir suviduriuoja visos kiaulės, iškrinta pusė ūkio. Nuostolis milžiniškas. Kam jis tokiu atveju galėtų duoti ieškinį, kieno reikalauti atsakomybės? O gal važiuoti su koltu šaudyti to pardavėjo? Ūkininkai nori apsidrausti, tad nesiveltų į tokio masto kontrabandas ar šešėlius.

Nežinia, kiek mėsa kainuotų, jeigu kiaulės būtų auginamos ramunėlių pievoje ir mistų savo pačių iškapstytomis šaknelėmis. 100 Lt už kilogramą nepakaktų. Jos augtų labai lėtai, būtų liguistos, nes vargu ar tose šaknelėse būtų tiek naudingų medžiagų, kiek joms reikėtų.“