Lietuvos gėda: neturime nė dešimties darbo medicinos gydytojų(1)

Tarp nepopuliariausių profesijų, kurios mažiausiai sudomino rezidentus, šiemet tradiciškai pateko ir darbo medicina. Šios specialybės niekas nepasirinko nei Vilniaus, nei Lietuvos sveikatos mokslų universitete, nors mūsų šaliai šių specialistai beprotiškai trūksta – net vien jau tam, kad būtų įgyvendinti nustatyti teisės aktai. Priežastis? Lietuviškos sveikatos priežiūros sistemos ydos ir nulis intereso iš farmacininkų pusės, kaip teigia viena portalo pašnekovė.

Reklama

Nepasirinko nė vienas

Vilniaus universiteto (VU) Medicinos fakultetas šiemet planavo priimti vieną studentą į valstybės finansuojamą vietą darbo medicinos programoje, - portalui VLMEDICINA.LT sakė VU Medicinos fakulteto viešųjų ryšių atstovė Lina Kocienė.

„Šiais metais į darbo medicinos programą nepriėmėme nė vieno rezidento, nors buvo planuota priimti vieną studentą į valstybės finansuojamą vietą. Pageidavimus rinktis šią specializaciją buvo pateikę 6 pretendentai, bet nė vienas nenurodė pasirinkimo pirmu numeriu“, - sakė L. Kocienė. Pernai šiame universitete irgi niekas nepasirinko minimos programos, 2013 m. – priimtas vienas rezidentas į valstybės finansuojamą vietą, bet studijas nutraukė.

Analogiška situacija ir Lietuvos sveikatos mokslų universitete (LSMU). Šiemet darbo medicinos programos irgi niekas nepasirinko. Apskritai LSMU šiuo metu turi du šios programos rezidentus, -  portalui sakė LSMU darbo medicinos rezidentūros koordinatorė  dr. Rita Raškevičienė.  Vienas iš jų studijas baigia jau kitąmet.

Nedomina farmacininkų – neįdomūs ir studentams?

„Specialybė nėra populiari, nes studentai nelabai mato perspektyvos, kur užsidirbti, - kalbėjo R. Raškevičienė. – Darbo medicinos gydytojai dirba poliklinikose, kurios teikia profesinės sveikatos priežiūros paslaugas, arba antrinio lygio įstaigose, kur šie specialistai diagnozuoja profesines ligas. Yra ir kita šios specialybės nepopuliarumo priežastis, apie kurią nelabai ir norisi viešai kalbėti. Darbo medicinos gydytojai neišrašo vaistų, mūsų darbas yra su dokumentais. Mes konstatuojame ligas, ar jos susijusios su darbo sąlygomis. Jei tai pasitvirtina, nustatome profesinę ligą, dėl kurios žmogus gauna išmokas. Taigi, pas kitus gydytojus žmonės eina sveikatos, o pas mus – pinigų, todėl mes farmacininkams neįdomūs, kas irgi gali turėti įtakos, kodėl rezidentai nesirenka šios specialybės“.

Populiari profesija svetur

Daktarė pabrėžė, kad Lietuvoje profesinių ligų nustatoma mažai, bet ne dėl darbo medicinos gydytojų trūkumo, nors jų iš tiesų trūksta, o dėl itin mažų išmokų.

„Dirbantiems mūsų šalies žmonėms tiesiog neapsimoka turėti pripažintą profesinę ligą, nes išmokos – juokingai mažos, o dar ir darbas prarandamas. Lietuvoje žmonės dirba, kol pajėgia, iki invalidumo. Ateina moteris jau su abiem išoperuotomis rankomis, visiškai nebepajėgianti dirbti. O jei ligai esant ankstyvos stadijos būtų kreipusis į gydytojus, būtų galėjusi pasveikti. Jei mūsų sistema būtų kitokia, būtų galima ne tik išsaugoti žmogaus sveikatą, bet ir sutaupyti sveikatos priežiūros lėšų: nereiktų apmokėti brangių gydymo išlaidų, nedarbingumo lapelių, operacijų, o paskui – ir neįgalumo išmokų“.

Svetur, pastebėjo daktarė, darbo medicinos gydytojai yra labai populiarūs ir įdomūs visų pirma darbdaviams.

„Pavyzdžiui, Suomijoje kiekviena įmonė privalo turėti savo profesinės sveikatos priežiūros tarnybą, ir šios įmonės darbuotojai į šią tarnybą kreipiasi dėl bet kokių sveikatos sutrikimų. Jei specialistai pamato, kad kuri nors liga yra susijusi su darbo sąlygomis, tuoj pat siunčiamas signalas darbdaviui, - pasakojo R. Raškevičienė. – Ten ir draudimo sistema veikia kitaip nei mūsiškė. Pavyzdžiui, jei slaugytojui nustatoma alergija lateksui, draudėjas, kuris turėtų mokėti išmokas už profesinę ligą (kaip, pavyzdžiui, mūsų „Sodra“), ieško, kur šią moterį įdarbinti, pasirūpina jos perkvalifikavimu, kad ir ji galėtų deramai uždirbti, ir kad būtų sutaupyti draudėjo pinigai“.

Sistemos yda

Todėl, kalbėdama apie darbo medicinos gydytojų profesijos nepopuliarumą mūsų šalyje, R. Raškevičienė visų pirma pabrėžia lietuviškos sveikatos priežiūros ydingumą. Ir akcentuoja, jog mūsų darbdaviai yra suinteresuoti, kad profesinės ligos nebūtų nustatomas, nors jie patys net ir neprivalo mokėti sumažinto darbingumo išmokos dėl netinkamų sveikatai darbų sąlygų – tai už juos daro „Sodra“, išskyrus tuos atvejus, jeigu vyksta teisminiai procesai.

„Kita vertus, ir mes, darbo medicinos gydytojai, esame tarsi tarp kūjo ir priekalo, kai tenka apžiūrėti, pavyzdžiui, penkiasdešimtmetį žmogų, turintį sveikatos problemų. Nes supranti, kad nustačius profesinę ligą tas žmogus liks be jokio pragyvenimo šaltinio ir be pinigų“, - atviravo portalo pašnekovė.

O minimų specialistų poreikis mūsų šalyje, pasak daktarės, yra didžiulis.

„Net ir mūsų teisės aktuose numatyta, jog įmonės, turinčios daugiau nei 500 darbuotojų, privalo turėti bent vieną profesinės sveikatos priežiūros specialistą ir bent vieną – darbo medicinos gydytoją. Tiesa, šie reikalavimai dar priklauso ir nuo įmonės veiklos, - kalbėjo pašnekovė. – O visoje Lietuvoje šiuo metu yra 17 specialistų, turinčių darbo medicinos gydytojo licenciją. Tačiau net ne visi pagal ją dirba. Pavyzdžiui, pernai vasarą Vilniuje susirgo garbaus amžiaus darbo medicinos gydytoja, ir visas Vilniaus kraštas skambino pavojaus varpais. Visi važiavo į Kauną“.

8 gydytojai – visai Lietuvai?

Daktarės žiniomis, šiuo metu Vilniuje dirba viena rezidentė darbo medicinos gydytoja, Kaunas šių gydytojų turi 4, po 1 specialistą dirba Klaipėdoje, Mažeikiuose ir Jonavoje.

„Europoje labai gėda ir pasisakyti apie situaciją mūsų šalyje, nes esame tragiškiausioje padėtyje, - neslėpė nusivylimo pašnekovė. – Net Latvija turi kelis šimtus darbo medicinos gydytojų. Taigi įsidarbinti jauni specialistai, baigę rezidentūrą, turi puikias galimybes. Jie tiesiog graibstomi, bet kad nesirenka šios specialybės“.

Ar nesikreipiama į atsakingas institucijas su pokyčius sveikatos priežiūros sistemoje inicijuojančiais pasiūlymais?

„Mūsų aukščiausiems sluoksniams šios problemos nesuvokiamos, - įsitikinusi R. Raškevičienė. – Andriukaitis tai suprato, gal būtų kažkas sujudėję ir pasikeitę, bet jis išvažiavo“.