Lietuvos karo akademijos psichologė R. Kanapeckaitė: ar normalu, kad pripratome net prie karo?

Šiandien mus supa globalūs įvykiai, kurie liečia kiekvieną iš mūsų, pradedant emociniais išgyvenimais, baigiant finansiniu nestabilumu.  Lietuvos karo akademijos psichologė Rosita Kanapeckaitė, įsitikinusi, jog tik psichologinis atsparumas gali padėti mums išgyventi traumuojančias patirtis, bei atsako, kodėl mes, atrodo, pripratome net prie karo, ir kaip išgyventi traumas, kurias jis paliko.

Rosita, koks pokytis įvyko lietuvių emocinėje sveikatoje, stebint šiuos metus?

Vos pasibaigus antrajam karantinui, labai greit į mūsų duris pasibeldė karas. Galbūt ryškios takoskyros tarp šių globalių reiškinių ir nėra, tačiau per tuos metus, kurie buvo karo kontekste, mes įgavome didesnį psichologinį atsparumą. Visgi ne viskas yra taip blogai, nes mes turėjome adaptuotis ir išmokome gyventi kitaip. Jeigu anksčiau galėjome drąsiai planuoti renginį nustatydami jam tolimą datą, tai po visų šių įvykiu, labai aiškiai supratome, kad nors mes ir planuojame, nutikti gali visaip. Aš pati labai mėgstu „necukruoti” dalykų, tačiau realybė yra tokia, kad dalis žmonių vis dar tikisi, jog mes grįšime į tuos laikus iki 2019-ųjų ir gyvensime ramiai ir stabiliai, kaip dabar paaiškėjo, jog gyvenome anksčiau. Tačiau gali būti, kad taip jau niekada nenutiks.

Rudenį, visipsichologai.lt užsakymu, atlikta “Spinter tyrimai” apklausa parodė, kad dėl karo Ukrainoje padidėjusią įtampą, nerimą bei stresą jaučia net 80% lietuvių. Kaip vertinate šiuos skaičius?

Karas yra pati žiauriausia realybės forma, o šįkart tai vyksta labai arti mūsų. Jeigu imtume II-ojo pasaulinio karo tyrimus, tai matytume, jog žmonės, kurie nedalyvauja aktyviuose karo veiksmuose, taip pat patiria tam tikras pasekmes, nerimą ir nežinomybę, baimę būti sužalotiems arba mirti. Nuo pat karo pradžios nežinome nei kiek tai tęsis, nei kokios bus pasekmės. Jausmas, jog žemė pajudėjo iš po kojų įvyko daugeliui, būtų keista jei visuomenė nepatirtų emocijų. Tačiau kalbant apie skirtumus tarp II pasaulinio karo ir dabar vykstančio, pastebime pasikeitusį informacijos, kurią kasdien gauname mastą. Žmonės, kurie nuolatos buvo karo naujienų sraute, jaučia neigiamų išgyvenimų sustiprėjimą.

Tas pats tyrimas rodo, jog jautriausiai į karą reaguoja jauniausi žmonės – 18-25 m. amžiaus. Kaip paaiškintumėte, kodėl būtent šią grupę tai veikia jautriausiai?

Mano nuomone, čia yra du aspektai. Pirmiausia, tai yra grupė, kuri gali būti pašaukta tarnauti ir lygiai taip pat – kariauti. Apskritai šį grupė yra tokio amžiaus, kai žmogus dar tik sprendžia ką jam veikti gyvenime – kur studijuoti, kokią karjerą daryti. Tačiau jau pandemija mums parodė, jog, deja, šiuos sprendimus gali veikti ir aplinkos veiksniai.

Natūralu, kad prasidėjus karui mus visus ištiko šokas, tačiau dabar matome, kad žmonių įsitraukimas yra sumažėjęs. Ar normalu, jog pripratome net prie karo?

Normalu, taip jau adaptavomės prie gyvenimo karo kontekste. Mes tiesiog negalime nuolatos patirti sunkias emocijas, kurios nesibaigia. Kaip ir geros emocijos, taip ir blogos – jų intensyvumas ilgainiui sumažėja, su laiku reaguojame kitaip. Kadangi ši problema trunka ilgai ir nežinome kiek ji tęsis, normalu, jog pasikartos ir atkryčiai – vėl galvosime ir įsitrauksime.

Būdami netoli karo, nors ir patys nekariaudami, patyrėme nemažas traumas. Ką tuomet išgyvena tie žmonės, kurie yra karo sūkuryje ir ar išvis įmanoma po tokių traumų atsigauti?

Pamiršti to neįmanoma, tačiau yra būdų kaip su tomis traumomis ir iš to gimstančiais reiškiniais tvarkytis. Nors vieno recepto ir nėra, tačiau traumos išmoko mus tam tikrų dalykų ir paaugina. Nors karas vis dar vyksta, žmonės privalo gyventi toliau ir kažkaip adaptuotis. Esminis momentas čia yra prasmė – ką tu gali kasdien padaryti, kad kiekviena diena būtų prasminga ir jaustumei pasitenkinimą tuo, ką veiki. Tiek savo valstybės labui, tiek pačiam sau.

Kiek laiko tautai gali prireikti norint atsigauti po tokių dalykų ir kiek laiko tos pasekmės gali vis dar bus jaučiamos?

Apie II pasaulinį karą ir jo pasekmes mes kalbame iki šiol, taigi poveikis bus tikrai ilgalaikis. Kad tai sustotų, mes negalime padaryti nieko, visų pirma, juk karas ir ta traumuojanti patirtis vis dar vyksta. Turbūt apskaičiuoti kelinta karta to poveikio nebepatirs, neįmanoma.

Karo kontekste labai aktuali tampa saugumo jausmo tema. Ar įmanoma užkamšyti tas skyles, kurias jaučiame sujudėjus mūsų saugumo pamatams ir ką kiekvienas galime dėl to padaryti?

Galime mokytis neapibrėžtumo toleravimo. Reikia eiti į naujas patirtis, stebėti kaip į jas reaguoji ir neneigti emocijų, bet mokėti pripažinti, kad šiuo metu jautiesi nesaugiai. Kitas svarbus dalykas yra ieškoti alternatyvų, kurios padės tokiame netobulame pasaulyje pakankamai gerai funkcionuoti. Taip pat, nereikia norėti tobulumo ar, kad viskas būtų kaip iki karo, bet svarbu suvokti, kad net ir karo kontekste kasdien patiriame gerų dalykų. Reikia suvokti, kad gyvenime bus visaip bei atsisakyti tobulumo siekimo.

Žmonėms tapo aiškūs gyvenimo prioritetai, kas svarbu ir kas ne, o foninis triukšmas bei įvairūs dirgikliai tarsi liko užnugaryje. Kaip tai ką išmokome išlaikyti?

Tam tikra prasme tie žmonės, kurie peržiūrėjo savo vertybes ir perskirstė prioritetus, jau išmoko funkcionuoti kitaip ir nebūtinai karui pasibaigus, jie grįš prie senųjų įpročių. Tie kas patyrė šiuos išgyvenimus, jau labiau įvertins tai ką turi, o šios informacijos užmiršti jau nepavyks.