Lietuvos Respublikos Seimas spręs, kokia bus mūsų sveikata 2013-2023 m.
Džiugu, kad praėjusį antradienį į Seimą pagaliau atnešta 2013-2023 m. Lietuvos sveikatos programa. Po pateikimo Seimo nariai jai pritarė ir priėmė svarstymui. Ruošdami šią labai svarbią šalies žmonėms programą, rengėjai atliko didelį ir labai svarbų darbą. Gaila, kad žiniasklaidoje nebuvo daug informacijos apie tai, kad ši programa yra ruošiama ir kas ją ruošia. Į visuomenines organizacijas susibūrę ir neorganizuoti visuomenės nariai galėjo pateikti daug vertingų pasiūlymų programos rengėjams. Dabar ši programa LR Seimo narių rankose ir jie prisiims atsakomybę už Lietuvos žmonių sveikatą per artimiausią dešimtmetį. Leiskite, nors ir kiek pavėluotai, pareikšti keletą samprotavimų, kurie gali padėti LR Seimo nariams lengviau apsispręsti.
Tarp daugelio programos teigiamų aspektų ir didelės jos apimties norisi atkreipti dėmesį į keletą kritikuotinų principinių momentų:
1. Programa parengta atsižvelgiant į Europos Komisijos nuorodas, padarytas 2007 metais, tiksliau, į 4 prioritetą „Administracinių gebėjimų stiprinimas ir viešojo administravimo efektyvumo didinimas“. Tai, be jokios abejonės, labai svarbus principas, tačiau jis labai keistai atrodo, kada ligų prevencijai yra skiriamas tik 1 proc. (po 10 metų, programos veikimo pabaigoje, numatomas padvigubinama - 2 proc.) viso sveikatos apsaugos sistemos finansavimo. Palyginus su automobilių eismo sistema, tai sukeltų šypseną, nes būtų labai panašu į vairuotojo gebėjimų stiprinimą nekreipiant dėmesio į automobilio ir kelių būklę.
2. Skaitant programą, į akis krenta labai daug lozunginių frazių, pasigendama konkrečių programinių priemonių. Pavyzdžiui, „Siekiant Programoje nustatyto strateginio tikslo, būtinas visuotinis Vyriausybės, visų ekonomikos sektorių, bendruomenių ir šeimų sąjūdis šalies gyventojų sveikatos labui“, tačiau niekur neužsimenama apie kokį nors konkretesnį tarpžinybinio ir tarpsektorinio vyriausybės ir visuomenės bendradarbiavimo mechanizmą.
3. Skyriuje „Programoje vartojamos sąvokos“ nėra aiškinamos pačios svarbiausios - sveikatos, sveiko žmogaus, nacionalinių sveikatos išteklių, dvasinės, psichoemocinės sveikatos ir kt. sąvokos. Tokių sąvokų (kartu ir su jomis susijusių problemų aptarimo), kaip natūralioji medicina, papildomoji ir alternatyvioji medicina, tradicinė medicina, iš viso nėra, nors šios sąvokos apibrėžtos, paaiškintos ir naudojamos pagrindiniuose PSO ir ES programiniuose dokumentuose.
4. Kalbant apie Lietuvos gyventojų Sveikatos programos iki 2023 m. strateginius tikslus, kažkodėl išnyksta gyvenimo kokybės sąvoka, nenagrinėjamos galimybės pailginti brandaus amžiaus žmonių darbingo gyvenimo trukmę.
5. Neužsimenama apie prieš dvidešimt metų priimto Lietuvos Sveikatos apsaugos sistemos įstatymo tolimesnio tobulinimo būtinumą.
6. Skyriuje „Pagrindinės Lietuvos sveikatos 1998–2010 m. programos nesėkmės“ nagrinėjamos tik gretutinės problemos, apeinant pagrindinę - sveikatos apsaugos prioritetų problemą. Leiskite priminti, kad pagal ankstesniąją programą patologijos valdymui buvo skiriama net keliasdešimt kartų daugiau lėšų ir dėmesio negu visuomenės sveikai gyvensenai ir ligų prevencijai. Todėl kaip ir ankstesnėje, taip ir dabartinėje programoje, pagrindinis dėmesys ir toliau skiriamas ligų diagnostikai ir gydymui, o apie sveikatos tausojimą ir stiprinimą tik gražiai šnekama.
Nesileidžiant į platesnes diskusijas, tenka konstatuoti, kad pateikta Seimui programa iš esmės nesiskiria nuo ankstesniosios. Vadovaujantis šia programa bus sunku tikėtis kokių nors ženklesnių permainų mūsų sveikatos apsaugos sistemoje.
Prof. Algimantas Kirkutis,
Lietuvos sveikos gyvensenos ir natūraliosios medicinos rūmų prezidentas
Susiję straipsniai
