Dr. Audrius Šimaitis. Lietuvos sveikatos apsaugos mitai: asmeninė patirtis(2)

Emigravau prieš septynerius metus. Vos tik pradėjus dirbti vienoje iš  Australijos ligoninių ir tęsiant profesinę karjerą Jungtinėje Karalystėję pradėjo griūti daugybė mitų, kuriais gyvenau dirbdamas Lietuvoje.   Šiuos mitus yra svarbu suvokti, atpažinti ir įvertinti kritiškai, kad būtų galima žengti pažangos ir progreso keliu. Kaip ir kiekvienam žmogui yra svarbus savistabos procesas, taip ir sistemai ne mažiau yra svarbus kritiškas požiūris ir vertinimas. Žymus Kinijos filosofas Lao Tzu pasakė: “Suprasti kitus yra išmintis, o suprasti save – nušvitimas.”

Reklama

***

Pirmasis mitas. Lietuvos gydytojai yra geri ir jų laukia išskėstomis rankomis tokios šalys, kaip Jungtinė Karalystė. Dauguma tarptautinių studijų ir apklausų rezultatai rodo, kad lietuviška sveikatos sistema funkcionuoja prastai.

Geri gydytojai, bet bloga sistema?

 Švedų 2002 m. studija, ilgai slėpta ministerijos stalčiuose, Europos sveikatos apsaugos paslaugų vartotojų indekso vertinimai (EHCI, 2008 m.), Pasaulinio banko ataskaita (2009 m.), Europos Kanados vartotojų indeksas (2010 m). ir Neringos Jasaitytės mokslinis darbas apie Lietuvos sveikatos sistemos efektyvumą mūsų sistemą priskiria prie labai neefektyvių ir vienų blogiausiai vertinamų sistemų Europoje. Kaip būtų galima paaiškinti šį fenomeną – geri gydytojai, bet bloga sistema?

Studijuojantys logikos mokslus užduotų klausimą: kaip gali būti bloga sistema, jei ten dirba geri gydytojai? Arba: kaip bloga sistema gali paruošti gerus gydytojus?

Viename iš prestižinių Europos medikų leidinių „British Medical Journal“ neseniai vyko diskusija apie tai, kas yra geras gydytojas. Šiuolaikinė gero gydytojo sąvoka apima tris labai svarbius sveikatos apsaugos paslaugų teikimo aspektus. Tai yra konkrečios paslaugos suteikimas, paslaugos valdymas  ir paslaugos vystymas. Taigi šiandien geras gydytojas yra tas, kuris yra ne tik geras klinicistas, bet kuris taip pat dalyvauja ir sveikatos apsaugos valdyme, kokybės kontrolėje bei sveikatos apsaugos paslaugos nuolatiniame vystyme, pritaikant ją prie vis besikeičiančių ekonominių, socialinių ir medicinos mokslų sąlygų.

Galima būtų teigti, kad Lietuvoje daug gerų klinicistų, tačiau kiek yra gydytojų, kurie dalyvauja sveikatos apsaugos valdyme  ir sveikatos paslaugų vystyme?

Lietuviams Anglijoje gauti nuolatinę darbo vietą sunku

Lietuvoje sklando mitas apie tai, kad Didžioji Britanija laukia lietuvių specialistų išskėstomis rankomis. Mūsų ligoninėje (Karališkoji Kornvalio ligoninė) per pastaruosius metus buvo keli konkursai į nuolatines darbo vietas. Į jas pretendavo keli gydytojai  iš Lietuvos. Nė vienas iš jų darbo negavo.

Jungtinėje Karalystėje yra dvi darbo vietos sąvokos: nuolatinė ir laikina. Į nuolatines vietas atranką daro pati ligoninė, ir joms keliami aukšti reikalavimai, todėl daugumai Lietuvos gydytojų į tokias vietas patekti būtų labai sunku. Visai kitaip dėl laikinų vietų. Specialistų paiešką į tokias vietas vykdo medikų įdarbinimo agentūros, kurios labai suinteresuotos užpildyti laikinas vietas. Agentūros atstovams už kiekvieną surastą specialistą mokami dideli pinigai. Būtent šios agentūros ir veikia Lietuvoje, aktyviai ieškodamos  specialistų  į laikinas vietas. Laikini kontraktai dažniausiai būna nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių. Konkursų į šias vietas dažniausiai nebūna, ir reikalavimai specialistams yra gerokai mažesni nei į nuolatines vietas. Intensyvi šių agentūrų veikla Lietuvoje pakursto  mitą apie tai, kad Didžioji Britanija labai laukia mūsų specialistų.

Laikini postai sudaro gerą galimybę tiems, kurie nori laikinai padirbėti užsienyje arba susipažinti su Jungtinės Karalystės medicinos sistema tam, kad būtų galima žengti tolesnės karjeros ir progreso keliu.

Antrasis mitas: Lietuvos sveikatos sistema yra geresnė nei Anglijos

Kai kurie Anglijos lietuviai pasipiktinę sveikatos apsaugos sistema, Lietuvos žiniasklaidoje yra aprašytas ne vienas atvejis, kai pacientai nukentėjo dėl gydytojų aplaidumo. Jie teigia, kad Lietuvos sveikatos sistema yra geresnė. Tą mitą bando palaikyti ir Lietuvoje dirbantys gydytojai, susidūrę su tokiais pacientais, atvykusiais pas juos iš Anglijos.

Dauguma tokių žmonių neįvardija vienos iš pagrindinių priežasčių, kuri gerokai apsunkina paciento ir gydytojo tinkamą bendravimą: iki šiol Anglijoje labai daug lietuvių, kurie blogai moka anglų kalbą arba visai jos nemoka. Be to, norint mokėti pasinaudoti sistemos pranašumais arba išvengti sistemos minusų, reikia gerai žinoti pačią sistemą. Dauguma lietuvių Anglijos sveikatos sistemos ypatybių neišmano, todėl kyla daug nesusipratimų.

Kita vertus, yra nemažai tokių lietuvių, kurie teigia, kad niekada Lietuvoje nebūtų gavę tokios pagalbos, kokią jie gavo Anglijoje. Štai viena moteris pasakojo atvejį, kai Lietuvoje jai penkerius metus nebuvo diagnozuota Menjero liga, kiti džiaugiasi, kai greitai atvažiuoja iškviesta greitoji pagalba, treti gauna labai brangius vaistus retų ligų gydymui, kurių Lietuvoje jie niekada nebūtų gavę. Ir visa tai – be pakišų ir pagal visiems suprantamą, prieinamą ir bendrą tvarką.

Visose valstybėse ir visose sistemose pasitaiko įvairių atvejų, todėl daryti objektyvias išvadas iš pavienių atvejų yra labai sunku. Idealiu atveju valstybė turi sukurti tokią sistemą, kad bet kurioje šalies vietoje eilinis žmogus, kreipęsis į savo gydytojus, gautų gerą šiuolaikinę pagalbą. Vietiniai gydytojai turi gerai suvokti savo kompetencijos ribas ir galimybes, ir jei mano, kad tokiam pacientui reikalinga aukštesnio lygio pagalba, operatyviai  nusiųst jį į aukštesnio lygio įstaigą.

Lietuva: geros medicinos paslaugos  priklauso nuo gerų pažinčių

Jei šiuo atžvilgiu lygintume Angliją su Lietuva, tai Anglijoje pacientai gauna geresnę pagalbą. Ką visų pirma daro pacientai Lietuvoje? Jie eina prie telefono, skambina pažįstamiems ir klausia: ar žinai gerą daktarą?  Tai rodo, kad jie sistema nepasitiki. Jie ieško gero daktaro. Vadinasi, sistemoje yra per daug gydytojų, kuriais pacientai nepasitiki. Anglijoje pacientas visų pirma eina pas šeimos daktarą. Ir jis beveik niekada neprašo savo šeimos gydytojo nusiųsti jį pas gerą specialistą, jis tiesiog prašo nukreipti specialistui.  Pažįstami Lietuvoje juokauja: geros medicinos paslaugos  priklauso nuo gerų pažinčių. Anglijoje  to nereikia.

Dauguma anglų savo sistema iš esmės patenkinti. Nors nėra valstybės pasaulyje, kurioje nebūtų nepatenkintų savo šalies sveikatos apsaugos sistema.

Yra ir kitas Anglijos bei kitų vakarietiškų sistemų pranašumas. Pati sistema yra aiški, visiems suprantama ir yra labai nedidelis skirtumas tarp to, apie kokią sistemą kalba pareigūnai, politikai ir žmonės. Tai yra visi žino, kaip veikia sistema ir yra skaidrūs veikimo ir funkcionavimo principai.  Todėl pokyčius ir reformas įgyvendinti yra daug lengviau. Pokyčių ir reformų reikia nuolat ir ištisai, nes pasaulis, technologijų išsivystymas ir mūsų reikmės keičiasi nuolat.  Todėl  tokios sistemos sugeba gana lanksčiai prisitaikyti prie nuolat kintančių sąlygų. Laimi visi: visuomenė, pacientai, medikai.

Medinė pareigūnų ir politikų kalba

Lietuvoje viena sistema yra popieriuje, kita realybėje. Kai apie sistemą kalba politikai ir sveikatos sistemos pareigūnai, tai jie kalba apie tą, kuri yra popieriuje. Ir formaliai į tai žiūrint, jie dažnai yra teisingi. Bet problema yra ta, kad realybėje yra visai kitaip, todėl jų kalbos ar jų siūlomi pokyčiai arba skamba netikroviškai ir nerealiai, arba jie yra neveiksmingi dėl egzistuojančios didelės prarajos tarp realios sistemos ir tos, kuri egzistuoja tik popieriuje. Todėl įvairių klerkų ir politikų kalba ir manierios eiliniam žmogui atrodo kaip tolimas ir nepasiekiamas dalykas. Jie nebemoka kalbėti žmonėms suprantama ir priimtina kalba.

Ši fenomeną geriausiai knygoje “Lietuva Pabaltijy”  (1993 m.) aprašė  Algirdas J. Greimas ir Saulius Žiukas, tokią kalbą vadinęs “medine”.  Jų manymu, medinė kalba kyla iš bruožų, giliai įsirėžusių į bendruomeninę sąmonę. Apie tai taip pat rašė ir N. Putinaitė knygoje “Nenutrūkstama styga” (2008 m.) :

“Medinė kalba reiškiasi negebėjimu kalbėti tiesiai apie paprastus dalykus. Ji pasireiškia tada, kai lietuviui prireikia kalbėti apie paprastus tikrovės dalykus. Tada imamasi ideologinių klišių. Anot knygos autorių (J. Greimas ir S. Žukas – A.Š.) , tai visų pirma reiškia ne nesugebėjimą apčiuopti tikrovės, bet visų pirma valios neturėjimą ir nesugebėjimą atrasti atramų, kurios leistų tikrovėje gyventi ir tvarkytis. Toks žmogus kiekvieną žingsnį ir kiekvieną numanomą iniciatyvą vertins pagal tai, kokių pavojų ir galimų nesėkmių tai galėtų sukelti.”

Tęsinys - kitą savaitę.

Dr. Audrius Šimaitis