Lietuvos sveikatos sistema neigia teisinės valstybės idėją(1)

Lietuvoje esantys du teisės aktai šiek tiek kitaip apibrėžia sąvoką „pacientas“, vadovaujantis jais abiem, išeina, kad visi esame pacientai. Apklausos rodo, kad beveik 70 proc. pacientų yra nepatenkinti suteiktų paslaugų kokybe. Estijoje pasitenkinimas sveikatos sistema didesnis, nors pinigų tam skiriama lygiai tiek pat kaip Lietuvoje. Vadinasi, problema glūdi ne amžinai eskaluojamuose žodžiuose „nėra pinigų“? Teisininkų požiūriu, lietuvių pacientų nepasitenkinimas gali būti susijęs su neefektyviai leidžiamomis lėšomis, su teisių pažeidimais ir paslaugų prieinamumo sunkumais.

Reklama

Vaistų klausimas

Advokatų kontoros LAWIN asocijuotoji partnerė advokatė Rūta Pumputienė ne vienerius metus studijuoja vaistų prieinamumo klausimus. Ji, remdamasi PSDF statistika, kelia klausimą – gal mes permokame už turimus vaistus arba mokame ne už tuos?

„2012 m. 49 proc. lėšų, t.y. 301,4 mln. litų, išleista seniems vaistams – patento nesaugomiems arba generikams. Kokių receptų tais metais buvo išrašoma daugiausia? 38 proc. (4,4 mln. Lt) – patento nesaugomi vaistai, 49 proc. (5,6 mln. Lt) – generiniai preparatai, 13 proc. (1,5 mln. Lt) – naujiems vaistams“, - sako advokatė.

ES šalių statistikoje esame antri nuo galo (blogiau tik Latvijoje) pagal naudojamų naujų preparatų skaičių.

„Deja, bet dar neturime teisinio precedento, kad būtų skųstasi teismui dėl to, jog pacientas negavo vaistų. Dažniausiai dabar kreipiamasi į ligonių kasas, tos kreipiasi į gamintoją klausdamos dėl vaisto suteikimo paramos tikslais“, - lietuvišką „tvarką“ atskleidžia teisininkė.

„Gynybinės medicinos“ fenomenas

2011 m. buvo gautas 171 skundas dėl asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės, 2012 m. – jau 280.

„Akivaizdu, kad pacientas mūsų šalyje nėra sprendimų priėmimo viduryje. Pernai daryta apklausa parodė, kad kas antras nori gauti naujus vaistus ir trečdalis įsitikinę, kad nauji vaistai gerina paslaugų kokybę. Tik gerai informuotas pacientas žino, ar jis gali gauti tą paslaugą savo šalyje, ar ji gali būti suteikta kitur bei ar ji bus kompensuojama ir pan. Žvelgiant į teisinius aktus, galiu pasakyti, kad nėra sisteminių teisinių, institucinių instrumentų, kurie užtikrintų pacientų teisių apsaugą tokioje situacijoje“, - daro išvadą teisininkė.

Jos nuomone, daugybė problemų sveikatos sistemoje susiję su tuo, kad mūsų šalyje nėra valdininko asmeninės atsakomybės už priimtus sprendimus. „Nėra aiškumo ir viešumo, o jiems tai yra naudinga“, - sako R. Pumputienė.

Kad mūsų šalyje pažeidžiami paciento interesai, jo teisės gauti paslaugą, vaistų, pasirinkti gydymo įstaigą, gerai iliustruoja laikas, per kurį mūsų valdininkai priima sprendimą dėl naujų vaistų. Lietuvos valdininkai „renka informaciją, mąsto ir priima sprendimą“ per 1000-1300 dienų, Slovakijos valdininkams prireikia 557 dienų, Bulgarijos sveikatos sistemos sprendimų priėmėjams užtenka 444 dienų. Teisininkė R. Pumputienė tikslina – toks sprendimas turi užtrukti ne ilgiau kaip 200 dienų.

Jos nuomone, lietuvišką sveikatos sistemą, jos polemiką su visuomene galima vadinti „gynybine medicina“. Teisininkė tiki, jog tik pacientai, nusprendę dažniau kreiptis į teisininkus, gali sugriauti tą gynybinę dirbančių sveikatos sistemoje valdininkų poziciją.

De facto ir de jure sveikatos sistemoje

Advokatė Dovilė Burgienė rėžia – mūsų šalyje paciento teisės prieštarauja biudžeto pajėgumams. „Blogiausia, kad de facto situacija prieštarauja de jure, kuri turi egzistuoti pagal Konstitucinio Teismo nutarimus. Penki milijardai litų – toks sveikatos biudžetas. Už tokius pinigus įsigyjamos priemonės turi duoti didžiausią efektą. Tačiau neracionalus valdymas sukuria priešpriešą tarp sveikatos sistemos ir paciento, tarp paciento ir visuomenės teisių“, - sako advokatė D. Burgienė.

Jos nuomone, dabar de facto yra tokia tvarka: Valstybinė ligonių kasa, skirstanti PSDF biudžetą, yra tiesiogiai pavaldi Sveikatos apsaugos ministerijai, o tai sukelia interesų konfliktą.

„Sistema turi būti veiksminga bei paremta objektyvumu. Viena iš to garantijų – nešališkumo užtikrinimas, įteisintas tam tikrose teisinėse normose, bet dabar jis galioja tik „ant popieriaus“, - sako D. Burgienė.

Konstitucinis Teismas – ne rodiklis?

Valstybės institucijų pareigų instrukcijose nurodoma, kad jos turi sukurti tokią sveikatos priežiūros finansavimo sistemą, kuri užtikrintų reikiamų sveikatos priežiūros paslaugų ir būtinų vaistų finansinį prieinamumą (įperkamumą).

„Daug buvo diskusijų dėl gyvybiškai būtinos medicinos pagalbos paslaugų teikimo. Konstitucinio Teismo sprendime nurodyta, kad gali būti teikiamos šios paslaugos ir ne valstybinėse sveikatos priežiūros įstaigose. Sveikatos apsaugos ministerija tam prieštarauja“, - komentuoja advokatė.

Ji mato dar keletą sričių, kur Konstitucinio Teismo sprendimai sveikatos apsaugos sistemoje dirbantiems valdininkams negalioja, nes į juos dėmesio nekreipia ir sveikatos apsaugos ministras.

„Leidžiamos priemokos už vaistus ir medicininės paskirties priemones, tačiau, SAM nuomone, tai neleidžiama ir jie net stengiasi užkirsti bet kokias to galimybes. Nėra aiškios tvarkos ir kriterijų, kuriais remiantis nustatomos finansuojamos sveikatos priežiūros priemonės ir jų kainos. Įstatymų leidėjai turėtų apibrėžti iš PSDF biudžeto finansuojamų priemonių apimtį ir ekonomiškai pagrįstus įkainius“, - vardija advokatė D. Burgienė.

Taip pat šiuo metu savanoriškas sveikatos draudimas nėra svarstomas kaip alternatyva privalomam sveikatos draudimui.

Vos du teisininkai nesunkiai įrodė, kad lietuviška sveikatos sistema neigia ne tik pacientų teises, bet ir bendrai teisinės valstybės idėją. Nejaugi to daugiau niekas nemato?