Ligoninėje vadinta vaikų ministre

Kretingiškių pamiltai ir kolegų šmaikščiai vaikų ministre vadintai gydytojai pediatrei Janinai Rapalienei Kretingos ligoninė buvo pirmoji ir vienintelė darbovietė per daugiau kaip 50 metų. Vos prieš dvejus metus išėjusi į užtarnautą poilsį, o šį pavasarį atšventusi ir savo 80-mečio jubiliejų, J. Rapalienė sutiko su „Pajūrio naujienų“ skaitytojais pasidalinti prisiminimais apie tų laikų ligoninę, kai įžengė į ją pirmąkart, savo įžvalgomis bei pamąstymais apie sveikatos reformą, vaikų ligas, skiepų naudą.

Reklama

Nesigailėjo dėl pasirinkimo

Kretingoje daktarės Rapalienės vardas šiandien skamba tarsi legenda. Taktiška, ori, santūri, švelni, skoninga – tokia ji yra ir tokią ją prisimena dauguma kretingiškių motinų bei užaugę jų vaikai. Dar pridurčiau: nedarbinėje aplinkoje ji – moteris, turinti puikų humoro jausmą, laiku ir vietoje gebanti įterpti šmaikščių patarlių bei priežodžių, gabi kulinarė, sodininkė, mėgėja keliauti.

Ji – inteligentė iš prigimties, atkeliavusi iš prieškario Jonavos ūkininkų šviesuolių Amelijos ir Viktoro Petkauskų puoselėto šeimos užutekio: „Tėvas iš miesto niekad negrįždavo be knygos, kurių labai laukdavau ir godžiai skaitydavau. Šeimoje augome keturi vaikai, – likau tik viena. Tėvai buvo mylimi visų kaimo žmonių, ir tie, kuriems jie padėjo, išgelbėjo mūsų šeimą nuo Sibiro, paslapčia išbraukę iš tremiamųjų sąrašų“, – trumpam į vaikystės prisiminimus sugrįžo J. Rapalienė.

Būti gydytoja ji svajojo nuo mažens, susižeidusiam siūlydavosi apibintuoti pirštą, perrišti žaizdą. „Nežinau, iš kur tas potraukis – nei giminėj, o ir visoj Jonavoj tuomet nebuvo gydytojų, tik vienas felčeris“, – sakė J. Rapalienė, neslėpdama, jog niekada nesigailėjusi dėl savo pasirinkimo.

Tik negalvojusi tapti vaikų gydytoja: kaip ir visi, įpusėję studijas Kauno medicinos institute, galvojusi apie chirurgiją. Tačiau žymus profesorius Matulevičius, įžvelgęs prigimtines jos savybes, pasakęs „turbūt būsi vaikų daktare“, ir taip tarsi numatė tolimesnį jos likimą.

Įsimylėjo žemaičius

Į studijų pabaigą Janina jau žinojo, kad bus paskirta dirbti į Kretingos ligoninę. Pirmoji pažintis su ja, neslėpė gydytoja, stipriai nuvylė: „Kai instituto sunkvežimiu vežė studentus į Palangą, įsiprašiau, kad pakeliui užmestų į Kretingą. Išlipau miesto aikštėje: aplinkui – mediniai prekystaliai, vyko turgus. Kęstučio gatvėj susiradau vaikų konsultaciją, ji buvo senojoj poliklinikoj, – tuomet vienintelė vaikų gydytoja Aleksandra Krikščiūnienė kaip skiedrelę čiupo mane į glėbį: kaip gerai, kad atvažiuosi, džiūgavo“.

Per bulvienojus, plytėjusius ten, kur dabar kultūros namai, senąjį parką ji nuėjusi apžiūrėti ir vos prieš metus pastatytos ligoninės. „Atsisėdau parke ant suolo ir apsiverkiau – poliklinika po Kauno klinikų pasirodė toks laužas. Galvoju: atidirbsiu kaip nors tuos trejus metus ir grįšiu į internatūrą. Bet įsikūriau, apsipratau, patiko žemaičių kalba, žmonių atvirumas. Atsimenu, nuėjau į pirmą iškvietimą: mane pasitikusi moteris tik skėstelėjo rankomis – vajetau, tokia jauna, ar išmanysi apie ligas. Ilgainiui įsimylėjau žemaičius, o vieną iš jų – labiausiai, – juokdamasi atviravo moteris. – Taip ir pasilikau Kretingoje“.

Į smagų klegesį įsiterpė ir tas vienintelis, su kuriuo džiaugsme ir varge dviese – taip pat pusę amžiaus, ne mažiau už Janiną žinomas Kretingos veidas, ilgametis vietinės žiniasklaidos mohikanas Feliksas Rapalis. „Pirštinė kalta, – nusijuokė ir paaiškino. – Sykį susitikom pas draugus, palikau pirštinę, o Janina užnešė ją į redakciją. Taip ir kritom į akį, – abu gyvenom Vilniaus gatvėje, negalėjom gi kits kito nepamatyti“.

Kolegos buvo geriausi draugai

Atvykus dirbti į Kretingą, J. Rapalienę guodė tai, kad ji buvo ne viena naujokė, – paskyrimus čia gavo dar 5 jos studijų draugai, tarp jų – ilgam čia pasilikę Antanas Švitra bei Petras Navasaitis.

„Ligoninėj dirbdavome visa komanda: nebuvo taip – čia mano, o čia – chirurgo darbas, budint tekdavo ir žaizdas tvarkyti, ir siūles užsiūti, – prisiminė gydytoja. – Užtat buvome be galo draugiškas kolektyvas. Iš komandiruočių laiškus rašydavom, važiuodavom pasitikti. Ligoninė turėjo nedengtą sunkvežimį: juo dardėdavom ne tik prie upės ar į Palangą išsimaudyti, bet per atostogas buvom nuvažiavę net į Krymą. Po to ligoninė įsigijo autobusą, – daug apkeliavome“.

Kretingos vaikais iš pradžių rūpinosi tik dviese su A. Krikščiūniene: dirbo pakaitomis ir ligoninėj, ir poliklinikoj, eidavo ir į mokyklas. Vėliau atėjo dirbti visas pediatrų desantas: Nijolė Milašiūtė, Zofija Mikelskienė, Danutė Miščikienė, Valentina Norvilienė, Aidyta Rumbutienė, Birutė Ramonienė.

„Mokėmės viena iš kitos. Institute teoriškai buvome gerai parengti – man ypač įsiminė profesorės Nijolės Dariūtės-Maštarienės, legendinio lakūno Stepono Dariaus dukters, paskaitos, bet praktikos trūko. Su Klaipėdos zonos pediatrais godžiai gėrėme naujausias žinias, dalindavomės tarpusavyje, o grįžę iš komandiruočių, su kolegėmis stengdavomės ir pas save įdiegti kažką nauja“, – J. Rapalienė prisiminė, kaip ilgainiui Kretingos vaikų ligoninėje atsirado piešiniai ant sienų, spalvoti medikų rūbai.

„Mudviejų su Krikščiūniene ypatingai sutapo žinių troškimas: semtis patirties važiuodavom į Siguldą pas daktarą Krumct, pas Vilniaus universiteto profesorę Steponaitienę, kurios netekome kartu su kitais garsiais Lietuvos pediatrais, kai, skrendant į Maskvą, sudužo lėktuvas“, – kalbėjo J. Rapalienė.

Tapo vaikų kardiologe

Po gydytojos A. Krikščiūnienės mirties 1980 m. J. Rapalienė ėmė vadovauti Kretingos ligoninės vaikų ligų skyriui. Žinių troškimas ją ir toliau skatino domėtis mokslo pažanga.

„Mano svajonė buvo echoskopija. Kai sužinojau, kad ultragarso pagalba galima tirti vidaus organus, tuomet tai atrodė utopija. Ir kai į Kretingą atkeliavo pirmieji echoskopai, labai norėjau, kad jie tektų tirti ir vaikų ligas. Nors sovietmečiu dangstėsi deklaratyviais šūkiais, kad vaikai – mūsų ateitis, bet pagal sveikatos apsaugos prioritetus jų sveikata tebuvo podukros vietoj. Sykį užsiminiau apie echoskopą kretingiškiui Antanui Staškauskui, kuris palaikė ryšius su pranciškonu tėvu Leopoldu Sheifelle, – šis ir parūpino iš Vokietijos naudotą echoskopą. Sakė, kad galios trejus metus, o aš su juo dirbau visą dešimtmetį“, – pasakojo gydytoja.

Ji neslėpė, jog dvejousi, ar būdama 60-ies pajėgs perkąsti naujas technologijas, tačiau nerimą išsklaidė iš Anglijos grįžusi dukterėčia. „Teta, ten sudėtingus magnetinio rezonanso tyrimus atlieka garbaus amžiaus daktarai, ragino ji mane“, – J. Rapalienė sakė, jog dirbti echoskopu mokėsi pas žymų Lietuvos gydytoją Audrių Čekuolį, – perdien atlikdavo po 30–40 tyrimų.

Vėliau J. Rapalienė dirbo su gerokai modernesniais echoskopais, kurie, tvirtino ji, leido aptikti labai daug patologijų. Ji vienintelė iš Kretingos pediatrų įgijo vaikų kardiologės licenciją.

Sveikatos reforma – skubota

Per 50 pediatrės darbo metų, pabrėžė medikė, vaikų ligos stipriai pakito. „Anksčiau vyraudavo pūlingi plaučių uždegimai – tekdavo traukti pūlius iš plaučių. Nebuvo reanimacijos: ką mokėjau, tą ir dariau, kad tik vaikas išgyventų. Buvo būdingi sunkūs viduriavimai, – lašines leisdavo į raumenis, vaiko kojos ištindavo, kai sužinojome, kad jau lašinama į veną, išsyk važiavom mokytis. Be seselių būdavom kaip be rankų, ir labai skaudu, kai jas, tikrąsias gailestingumo seseris, pervadino slaugytojomis“, – sakė gydytoja.

Dabar ją, kaip medikę, labiausiai jaudina žaibiškos meningokoko infekcijos, pasiglemžiančios vaikų gyvybes. „Ir Kretingoje yra buvę 3 atvejai, – labai skaudu, negaliu jų pamiršti, – atviravo pašnekovė. – Per pastaruosius dešimtmečius teko gydyti ir užsieniečių vaikus, šie atvykdavo paskiepyti nuo meningokoko. O mūsų valdžiai labiau rūpi dvarai ir politinės rietenos, negu vaikų sveikata. Lietuvoje nemokami skiepai nuo meningokoko numatyti tik 2018 m.“ Kai kurios dabartinės motinos, įsitikinusi daktarė, labai rizikuoja neskiepydamos savo vaikų: „Būtina paskiepyti nuo difterijos, kokliušo, poliomielito, tymų, stabligės. Daugelis ligų pasaulyje išnyko tik skiepų dėka. Pasaulis dabar – mobilus, migracija – didžiulė: nežinia, kada, kas ir ką gali atvežti į Lietuvą iš tolimų kraštų“.

Ilgametę pediatrę taip pat skaudino Lietuvoje, jos manymu, skubotai įvykdyta sveikatos reforma, kai pediatrus pavertė bendrosios praktikos gydytojais: „Lietuvoje buvo paskubėta, – kitose Europos šalyse tebedirba medikų komandos, o bendrosios praktikos gydytojai – tik atokiuose kaimuose. Pediatrija yra specifinė sritis: vaikų ligos, gydymo principai, vaistų dozavimas – kitokie, negu suaugusiųjų. O šeimos gydytojas negali būti paverstas tik dispečeriu, nukreipiančiu pacientą pas kitus specialistus“.

Kretingos ligoninė, įsitikinusi gydytoja, turi išlikti, nes, lyginant su kitomis rajoninėmis ligoninėmis, ji yra aukšto lygio: renovuota, aprūpinta modernia įranga ir kvalifikuotais gydytojais. „Mūsų ligoninėje ir sveikatos apsaugos sistemoje, kaip ir visame gyvenime, lyginant su mano darbo pradžia, įvyko sunkiai suvokiama pažanga“, – tvirtino J. Rapalienė.