Ligoninės kapelionė: “Sergančiojo atjauta – tarsi šokis kartu su juo”

Dešimtį metų vienoje Čikagos ligoninėje kapelione dirbanti lietuvė Nora Aušrienė sako, kad žmogus, ką tik sužinojęs savo sunkios ligos diagnozę, išgyvena jausmą, prilygstantį gedului, kurį žmogus patiria netekties metu. Dvasinis jo skausmas tokiu momentu gali būti didesnis nei fizinis ar emocinis, jo neužblokuosi jokiais vaistais. Tai suprasdamos visos Amerikos ligoninės į pagalbą sergantiesiems sielovadinei tarnystei kviečiasi  klinikinius kapelionus. Jie ligoninėje dirba visą dieną, o jeigu reikia - ir naktį.

Reklama

 Neseniai iš JAV atvykusi N. Aušrienė LCC Tarptautiniame universitete keturias dienas vedė seminarą  apie gedėjimą, dvasines krizes, apie tai, kaip įvertinti žmogaus dvasinę būseną besirūpinant mirštančiaisiais, kaip vertinti dvasinės rizikos situacijas ir kaip panaudoti visas šias žinias kasdienėje tarnystėje.

Nora, Lietuvoje kapelionystė suvokiama kaip sakramentinė tarnystė, kuria ligoninėse užsiima dažniausiai katalikų kunigai. Bet Jūs nesate kunigė?

Amerikoje kapelionai nebūtinai turi būti ordinuoti kunigai, pastoriai, rabinai ar imamai, bet būtinai turi turėti teologinį išsilavinimą, kad jie žinotų savo identitetą. Ligoninės kapelionu gali būti bet kurios konfesijos žmogus, įgijęs teologijos magistro laipsnį ir vėliau baigęs kapelionystės rezidentūrą ligoninėje.

Kapelionas yra sielovadininkas, žmogus, kuris užsiima emocine, dvasine žmogaus, išgyvenančio dvasinę krizę, rūpyba.

Amerikoje yra gerai tai, kad kapeliono darbą apmoka ligoninė. Todėl kapelionas gali  būti bet kurios religijos žmogus. Mano, kaip sielovadininkės, pacientai yra visų religijų žmonės. Sakramentų suteikimas yra tik labai maža sielovadinio darbo dalis. Jeigu žmogus nori,  kad aš iškviesčiau jų šventiką, visada jį pakviečiu. Bet dažniausiai dvasinę paramą suteikia kapelionas – kokia bebūtų žmogaus religija, jo įsitikinimai. Labai daug yra atvejų, kai sergantysis yra tikintis, bet neidentifikuoja savęs su jokia specifine religine grupe. Jis vis tiek yra dvasinė būtybė.

Papasakokite truputį daugiau apie savo darbo specifiką.

Dirbu Čikagoje, Weiss Memorial ligoninėje, turinčioje 150 lovų.  Dirbu visą dieną. Tenka būti prie mirštančiojo, su jo šeimos nariais. Kapelionas suteikia dvasinę pagalbą sergančiajam nebūtinai kritinėje situacijoje. Dvasinė parama labai svarbi kiekvienam sergančiajam, nes jie dažniausiai išgyvena  emocinį stresą, dvasinę krizę. Todėl dabar  Amerikoje bandoma į žmogų žiūrėti iš holistinės pusės, nes tiek emocinė, tiek dvasinė būklė  turi didelę įtaką jo fiziniam kūnui. Ypač dažnai emocinė krizė, depresija būna buvusiems tikintiesiems, dėl vienų ar kitų priežasčių suabejojusiems savo tikėjimu. Tai ypač trikdo gijimo procesą. Yra atlikta daug tyrimų ir įrodyta, kad jeigu žmogus turi dvasinę paramą, jo gijimo procesas, ligos eiga yra visiškai kitokia nei tuo atveju, kai žmogus yra vienas. Dėl to visos ligoninės Amerikoje turi kapeliono etatą, dažniausiai ne vieną ir ne du - priklauso nuo ligoninės dydžio.

Kažkas iš seminaro dalyvių pajuokavo, kad pas mus žmogaus kūnas guldomas  į ligoninę, o dvasia siunčiama į bažnyčią...

Na, tai šiurkštokas pajuokavimas, bet iš tiesų labai svarbu atsižvelgti į žmogų, kaip dvasinę, emocinę ir fizinę būtybę - Amerikoje tai labai pabrėžiama.

Kai yra rengiami rezidentai,  slaugytojos,  akcentuojama, kad jeigu tu gydai žmogų, suteiki jam medicininę pagalbą, matyk ne tik ligą, bet visą jį. Gydytojos ir seselės man yra didžiausias šaltinis, leidžiantis žinoti, kas vyksta su jų pacientais. Gali pats pacientas mane iškviesti ir pasakyti, kad jis nori dvasinės paramos, bet dažniausiai gydytojos ar seselės pamato, kad žmogus yra depresuotas, užsidaręs. Kartais iš paties ligonio sužino, kad jis neseniai patyrė netektį – mirė artimas žmogus ir dabar jisai eina per gedėjimo procesą. Arba žmogus, ką tik sužinojęs sunkią diagnozę, automatiškai eina per gedėjimo procesą. Sielovadininko darbas yra padėti jam pereiti per tą gedulą.

Lietuvoje yra kunigų, kurie teikia sakramentus, yra savanorių, užsiimančių sielovada ligoninėse, bet iš tikrųjų savanorystės neužtenka - reikia profesionalaus parengimo. Amerikoje ligoninės kapeliono parengimas savotiškai prilygsta medicinos rezidento paruošimui: laiko trukmė mažesnė, bet pats paruošimas labai intensyvus: pusė dienos vyksta darbas klinikinėje srityje, kitą pusę dienos - teorija. Yra daug naktinių budėjimų, kai kada  darbas tęsiasi 32-36 valandas be pertraukos.

O psichologų ligoninėse yra?

Taip, mes labai artimai dirbame su psichologais. Iš tiesų tiek psichologai, tiek sielovadininkai išklausydami pacientą eina panašiu keliu, kad suvoktų jo emocinę būklę. Tik tiek, kad psichologas padeda vienu būdu, o mes atsižvelgiame į žmogaus dvasinius poreikius labiau per maldą.

Sergantysis ligos patale natūraliai pradeda gedėti. Gedulas susideda iš įvairių emocijų, tarp kurių - ir baimė, ir pyktis, ir kaltės jausmas, ir labai gilus liūdesys. Gedėjimas yra tiek emocinis skausmas, tiek dvasinis skausmas. Gedulo metu esant giliai depresijai psichologas gali labai daug kuo pagelbėti, bet dvasininkas gali atsižvelgti į dvasinį skausmą. Žinoma, jeigu yra komplikuotas gedulas, kartais tenka kreiptis ir į psichiatrus, galbūt padėti vaistais. Bet taip pat reikia neužmiršti, kad dvasinio skausmo neužblokuosi jokiais vaistais - dvasinį skausmą reikia gydyti dvasinėmis priemonėmis.

Kažin ar dažnas pamąsto apie tai?

Dažnai rūpinamės materija, bet nesusirūpiname savo dvasios dalykais. Ir tik tuomet, kai įvyksta kažkoks lūžis –tragedija ar didelė netektis, suvokiame, kad materialiniai dalykai negali atsakyti į mūsų egzistencinius klausimus. Ar mes stipriai tikime, ar mes mažai tikime, mes vis tiek esame dvasinės būtybės. Svarbu to nepamiršti. Bet dar svarbiau, kad medicinos personalas, kuris tiesiogiai susiduria su žmonėmis, išgyvenančiais krizę,  o liga - visuomet krizė, prisimintų, kad į žmogų reikia žiūrėti kaip į visapusišką asmenybę, neužmirštant visų aspektų. Labai dažnai ligoninėse atsižvelgiama į paciento fizinius poreikius, bet užmirštami emociniai poreikiai, o ką bekalbėti apie dvasinius. Aišku, nėra lengva kalbėti apie savo emocinius ar dvasios poreikius su svetimu žmogumi,  su gydytoju, net su pačiu artimiausiu žmogumi. Seminaruose kalbėjau apie svarbą leisti sergančiajam išsikalbėti ir kaip tą daryti - ką turėtų daryti artimas žmogus, specialistas. Kaip įvertinti dvasinę, emocinę būklę ir laiku suteikti pagalbą.

Minėjote, kad labai svarbu atskirti gailestį nuo atjautos...

O, čia didžiulis skirtumas. Gailestis  yra labiau koncentracija į save patį, o sergantysis nenori matyti gailesčio, jam tai per daug skaudu. Jam reikia atjautos - pabūti su juo, priimti jį tokį, koks jisai yra, atsižvelgti į jo norus, dvasinius poreikius. Jeigu tu tikrai nori sergantįjį atjausti, tu turi tarsi šokti kartu, būti viename.

Kas jus pastūmėjo rinktis tokį darbą, kuris, kaip pati įvardijote, tarsi karo laukas? Ar jaučiate, kad tai Jūsų pašaukimas?

Visą  gyvenimą  savo dvasingumą išreikšdavau mene, užsiimdama nefunkcionalia keramika, bet tai, ką darai sielovadoje, yra visiškai kita dimensija. Čia yra didelė palaima mano gyvenime. Kapelionystė nebuvo racionalus pasirinkimas, sakyčiau, labiau vedimas, šaukimas. Negalėtum vien racionaliai dirbti šito darbo. Tai gana ilgas kelias su išbandymais, nes trunka laiko, kol išmoksti kiekvieną dieną būti su mirštančiais žmonėmis, su jų šeimomis, suteikti pagalbą, kol ieškai kelių dirbti su pačiu savimi. Nors visą laiką yra abejonių, kokie mano limitai, kaip tą balansą suvesti, nes iš tikrųjų buvo labai sudėtingų atvejų, traumuojančių situacijų. Daugybę kartų yra buvę, kad važiuoju į darbą ir galvoju - ko aš ten važiuoju? Taip išsunkia ir tiek paveikia. Labai sunki pradžia buvo: po pirmųjų trijų darbo mėnesių aš tiesiogine prasme jaučiausi kaip grįžusi iš Vietnamo. Dabar jau lengviau.

Su kuo pasikalbate sunkiomis akimirkomis? Ar tarp tų žmonių yra Jūsų vyras?

Kai yra didelis kapelionų departamentas, jie gali vienas su kitu išsikalbėti. Mūsų ligoninėje kapelionų daugiau nėra, tai pakalbame su gydytojomis, seselėmis, kadangi  tą patį darbą dirbame.  Mano vyras irgi baigė teologijos studijas, vėliau apsigynė daktaro disertaciją  ir šiuo metu dirba kaip kunigas vienoje iš lietuvių liuteronų parapijų Čikagoje. Tad su juo irgi beveik tą patį darbą dirbame, tik tiek, kad vienas terapijoje, o kitas - parapijoje. Tai yra žmogus, su kuriuo gali bendrauti ne vien emocinėje plotmėje - pasiguosti, kokia sunkia diena buvo, bet ir dvasiškai vienas kitą palaikyti, kalbėti teologiniais klausimais, praktiniais.