Ligoninių pavaldumas: koks modelis tinkamesnis Lietuvai? (1)

Sveikatos apsaugos ministerijai viešai deklaruojant siekius iš savivaldybių savo žinion perimti visas antrinio lygio sveikatos priežiūros įstaigas, VLMEDICINA.LT  nutarė pasidomėti, kokie argumentai lemia tokį pasirinkimą. Taip pat – kodėl daugelis antrinės sveikatos priežiūros įstaigų vis dar yra savivaldybių žinioje, nors įstatymiškai turėtų priklausyti SAM (Sveikatos apsaugos ministerijai).

Reklama

Leido išgyventi sunkmečiu

Pasak šešėlinio sveikatos apsaugos ministro Antano Matulo, Lietuvai atgavus nepriklausomybę buvo sukurta sveikatos apsaugos koncepcija, pagal kurią už pirminę sveikatos priežiūrą turėtų būti atsakingos savivaldybės, o už antrinę, teikiamą stacionaruose, – Sveikatos apsaugos ministerija ir tuometinės apskritys. Tačiau dėl labai prastos tuometinės ekonominės situacijos,  taip pat ir savivaldybių priešinimosi, dalies antrines paslaugas teikiančių įstaigų priežiūros funkcija buvo laikinai deleguota savivaldybėms. Buvo tikimasi, kad savivaldybės galės paremti ligonines finansiškai, ir, anot A. Matulo, sunkiu valstybei metu toks sprendimas pateisino viltis.

„Nemažai savivaldybių prisidėjo prie ligoninių patalpų renovavimo, įrangos įsigijimo, skyrė ženklias lėšas daugelį metų iš eilės. Bet situacija skirtingose savivaldybėse ženkliai skyrėsi. Kol vienos finansavo, kitos negalėjo, nenorėjo ar nematė reikalo tai daryti. Ir kai kurios ligoninės labai nuskurdo“, – pasakojo A. Matulas.

Pateikia daugiau argumentų „už“

Pasak jo, esama argumentų ir už, ir prieš įstaigų perdavimą SAM. „Tos savivaldybės, kurios skiria ligoninėms lėšų, to nebedarys, jeigu steigėjo funkcijos bus perduotos SAM. Bet perdavimo SAM atveju būtų galima užtikrinti geresnį pacientų srautų valdymą, paslaugų valdymą. Dabar yra nepakankamai efektyviai valdomų įstaigų, neišnaudojama diagnostinė, laboratorinė įranga. Štai Klaipėdoje yra keturios ligoninės, kurių tik viena laboratorija galėtų aptarnauti visą miestą, bet kiekviena ligoninė turi po laboratoriją. Dėl skirtingo pavaldumo nesusikalbama, paslaugos dubliuojamos, pacientai dažnai stumdomi iš vienos įstaigos į kitą“, – pasakojo A. Matulas.

Kauno klinikinei ligoninei – gelbėjimosi ratas

A. Matulo teigimu, geras pavyzdys – teismuose ir skandaluose paskendusi Kauno klinikinė ligoninė, kurios išlaikyti nepajėgusi savivaldybė nutarė perduoti SAM žinion.

„Ir paslaugomis, ir įranga tai labai atsilikusi ligoninė. Galbūt ministerija, perėmusi valdymą, bet ne turtą, sugebės šią ligoninę valdyti geriau. Nors esama signalų, kad mėginama ten nukreipti sau palankius žmones, iš ministerijos, pagal tam tikrą partinę priklausomybę. Visgi, nepaisant šių nemalonių dalykų, iš esmės aš palaikyčiau ligoninės perėmimo kelią. Tokį, kad palaipsniui, pradžioje savanoriškai, kaip ir šiuo atveju, ligoninės turėtų galimybę būti perleistos SAM arba jungtis prie stambesnių ligoninių, kaip tai nutiko Skuode, Palangoje“, – kalbėjo A. Matulas.

Pasak A. Matulo, savo funkciją – rūpinimąsi visuomenės sveikata ir pirmine sveikatos priežiūros grandimi suvokiančios savivaldybės, atsisakiusios ligoninių valdymo, galėtų daugiau investuoti į pirminę sveikatos priežiūrą.

Klaipėdos mazgas

„Jeigu panagrinėtume Klaipėdos atvejį – gana keistai atrodo įstatymo nuostatų neatitinkantis ligoninių pavaldumas. Vadinamoji Klaipėdos universitetinė ligoninė – jokia ji ne universitetinė – priklauso miesto savivaldybei, ir akivaizdu, kad dėl šios priežasties susiduria su tam tikromis bėdomis. Tokia ligoninė anksčiau ar vėliau bėgant laikui atsiliks nuo ministerijai pavaldžių ligoninių. Ir tai gali nutikti vien tik dėl tokio fakto: savivaldybių ligoninės per metus gali teikti tik po vieną projektą finansavimui iš Europos Sąjungos fondų. O ministerijai pavaldžios gali teikti 2–3 ir daugiau projektų“, – aiškino A. Matulas.

Pasak jo, jeigu Klaipėdos valdžiai nors kiek rūpėtų pacientų interesai, ji turėtų pasielgti taip, kaip tai padarė Kauno valdžia.

Teisinės vilkduobės

Nors ligoninių steigėjų funkcijos savivaldybėms deleguotos laikinai, šiuo metu savivaldybių ligoninių perdavimas SAM gali vykti tik pačių savivaldybių sprendimu. Anot A. Matulo, norint tai daryti kokiu nors kitu keliu, būtina keisti įstatymus, bet vargu ar dabartinis Seimas tokiems pokyčiams ryžtųsi: kai kurios savivaldybės į ligonines yra investavusios milijonines sumas. Ministerijai perimant įstaigas, tektų kompensuoti savivaldybių investicijas.

„Perimti jas su turtu, kompensuojant investicijas savivaldybėms, beveik įmanoma. Todėl Kauno atvejis, kai buvo perduotas tik valdymas, o turtas, išskyrus mažavertį, liko savivaldybei, atrodo kaip geras sprendimas. Norisi tik palinkėti, kad ir Klaipėda pasektų šiuo pavyzdžiu“, – kalbėjo jis.

Pasak A. Matulo, diskusijos Seime apie tai, kaip SAM savo žinion galėtų perimti antrinės sveikatos priežiūros įstaigas, vyksta jau antrą kadenciją. „Ministras Andriukaitis nėra pirmas, mėginantis tai padaryti. Nors gali pasirodyti keista, kad aš kartais pritariu tam tikriems jo ketinimams, bet esame konstruktyvi opozicija. Kai mėginama įgyvendinti valstybei naudingų sprendimų, palaikome“, – pabrėžė jis. Bet pridūrė, kad ministras kalba daug ir teisingai kalba, tik realių veiksmų matyti labai nedaug. „Bijau, kad V. Andriukaitis yra labai geras kalbėtojas, bet ne toks geras vadovas. Tų svarbių postūmių, apie kuriuos nuolat šnekama, beveik nevyksta“, – sakė jis.

Ligoninėms geriau priklausyti SAM

Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakulteto lektorė, Klaipėdos savivaldybės Asmens sveikatos priežiūros komisijos pirmininkė doc. dr. Natalja Istomina pritarė A. Matulo nuomonei – Lietuvoje ligoninėms parankiau priklausyti SAM. „Investicinius projektus skirsto ministerija. Tos ligoninės, kurios pavaldžios SAM, gyvena geriau. Savivaldybės nėra tokios dosnios, joms priklausančios ligoninės paprastai sulaukia kur kas mažesnių investicijų į infrastruktūrą“, – kalbėjo ji.

Priklauso nuo valstybės valdymo formos

Doc. dr. N. Istominos nuomone, Lietuvai dabartiniame vystymosi etape būtų parankesnis modelis, kuriame daugiau sveikatos priežiūros įstaigų priklauso SAM, o ne savivaldybėms. „Kiekvienas modelis turi savo privalumų ir trūkumų. Bet turime pavyzdžių, kai ligoninės dėl savo priklausomybės savivaldybėms nukenčia. Klaipėdoje turime didžiausią ligoninę, pavadintą universitetine, ir priklausančią savivaldybei. Man atrodo, ligoninė dėl to ir nukenčia, iš ministerijos negauna projektinio finansavimo, tik lėšas už pacientų gydymą“, – kalbėjo doc. dr. N. Istomina.

Kita vertus, pašnekovės teigimu, jeigu valstybėje savivalda ir regioniškumas būtų išvystyti geriau, dėl ligoninių pavaldumo savivaldybėms blogiau nebūtų. Tam ir yra savivalda, kad viešieji reikalai būtų sprendžiami vietose, atsižvelgiant į vieno ar kito regiono ypatumus ir gyventojų poreikius. „Tai – šalies pasirinkimas, priklausomai nuo jos valdymo formos. Regioniškumo, savivaldos keliu nueita Skandinavijos valstybėse, ir šis modelis pasitvirtina. Bet Lietuvoje, kurioje kovojama tarpusavyje, galių žaidimai labai stipriai išreikšti, priklausomybė skirtingiems šeimininkams paprastai trukdo visos sistemos efektyvumui. Kovojama dėl pinigų įvairiais metodais, ir finansai ne visada skiriami ten, kur reikia labiausiai“, – teigė doc. dr. N. Istomina.

Kokie sveikatos priežiūros įstaigų valdymo modeliai veikia kitose Europos valstybėse, ar jie pateisina viltis,  kuria kryptimi turėtų pasukti Lietuva – kitame straipsnyje.