Ligonis – be proto, slaugytojas – be sveikatos(1)

Senatvė neišvengiamai ateis, o medicina nūnai pajėgi pratęsti ją ir be sveikatos. Vienas dažniausių senatvės „baubų“ – Alzheimerio liga, arba senatvinė demencija. Psichiatrai perspėja, kad sergančiųjų degeneracine smegenų liga katastrofiškai daugėja, taigi ir protiškai neįgalių senolių skaičius auga. Dabartiniai senoliai retai kada ramiai nukaršta ant krosnies, sekdami anūkams pasakas: dažniausiai jie kliedi, tampa pavojingi sau ir aplinkiniams. O ir tos krosnies, prie kurios būrėsi visa šeima, nebėra, ir šeima dažnai nepilna. Irenos, pasidalijusios savo patirtimi prižiūrint Alzheimerio liga sergančią mamą, gydytojas psichiatras Antanas Penikas neguodžia: prižiūrėti savo tėvus – pareiga, įteisinta įstatymu, o valstybė tegali padėti tik menkai guodžiančia pašalpa.

Senstame greičiausiai Europoje

Kai Lietuva oficialiai minima tarp pasaulio šalių, kuriose nėra vietos senukams, turima omenyje itin silpna jos pensijų sistema. Tačiau šį nepavydėtiną apibūdinimą galima pritaikyti ir kalbant apie senatvinės demencijos kamuojamus žmones, kurių priežiūra jų vaikams neretai tampa nepakeliama našta.

Lietuvos visuomenė sensta sparčiausiai Europoje: 2030 m. kone kas trečias Lietuvos gyventojas bus vyresnis nei šešiasdešimties, o tų, kuriems per 85, padaugės net 156 proc. Tai neišvengiamai aštrina įsisenėjusias globos bei slaugos problemas. Visuomenė net neįsivaizduoja šios prob­lemos masto, išskyrus tuos, kuriems tėvai, užuot ramiai ir greitai staiga išėję iš šio pasaulio, kankinasi ilgai, kamuodami ir artimuosius.

„Nusižudysiu...“

Tauragiškė Irena, pasakodama apie savo kančias prižiūrint prie devintos dešimties artėjančią mamą, nesulaiko ašarų. Suprasti ją gali tik tas, kuris pats susidūrė su tokiomis problemomis.

„Greitai aš pati atsidursiu Švėkšnoje. Arba nusižudysiu. Užauginau vaikus, maniau, galų gale pagyvensiu sau. Kur tau – dabar 24 valandas per parą ganau mamą. Ji nebeturi nė lašo proto, o aš – sveikatos. Ji visiškai nieko nebesupranta, nebemoka valgyti, nebežino, kaip reikia nueiti į tualetą, slepia daiktus, karpo drabužius, užuolaidas, vis taiko ištrūkti iš namų, o paskui neberanda kelio atgal. Kartais imu galvoti, kad ji visa tai daro tyčia, kad labiau pakankintų mane, – atvirauja Irena. – Galėčiau pasakoti ir pasakoti, ką tenka išgyventi. Jėgų ir energijos mama turi per akis, nori visur eiti, dalyvauti... Patikėkite, myliu savo mamą, už daug ką esu jai dėkinga, tačiau dabar pati esu ant išsekimo ribos. Geriu jau po dvi antidepresantų tabletes per dieną, o naktį nebeužmiegu be migdomųjų“.

Svarbiausia, pasak jos, kad medikai tik skėsčioja rankomis – esą padėti jie nieko negali, vaistų nuo šios ligos nėra.

„Pasakykit, kokius vaistus išrašyti, tai išrašysiu“, – atkartoja gydytojo žodžius Irena.

Vežti senus tėvus į senelių namus jai atrodo nepriimtina. Ir ne tik dėl visuomenės požiūrio, bet ir dėl savo sąžinės.

Prižiūrėti tėvus – pareiga

Gydytojo psichiatro A. Peniko Irenos istorijos detalės nė kiek nestebina – tokių ir dar šiurpesnių istorijų jis sako prisiklausąs daugybę. Tiesa, būna ir kitokių, kai vaikai savo senus, dar visai sveiko proto tėvus nori pripažinti neįgaliais, kad galėtų gauti slaugos pašalpą. Arba neveiksniais, nes nori valdyti jų turtą. Tada irgi reikalinga psichiatro konsultacija.

Vis dėlto didžiulę darbo patirtį turintis medikas laikosi savo nuomonės: prižiūrėti savo senus tėvus turi vaikai.

„Kaip tėvai prižiūrėjo savo vaikus, kai jie buvo maži, taip vaikai turi prižiūrėti tėvus, kai šie pasensta, – įsitikinęs jis. – Tai įtvirtinta net ir įstatymu. Be to, ir valstybė padeda kiek gali – skiria globos pašalpą, už kurią galima arba atsisakius darbo slaugyti ligonį pačiam, arba samdyti pagalbininką, o galbūt kaip nors šiuos du variantus derinti“.

Geriausias rūpestis artėjančia senatve yra mūsų pačių vaikai. Niekas dar nėra sugalvojęs geresnės senų žmonių priežiūros sistemos. Medikas pataria, kad sunkų ligonį slaugantis žmogus turėtų visada prisiminti, koks brangus jam tas ligonis, kiek meilės ir dėmesio skyrė, kol buvo sveikas, o dabar jis serga ir jam reikia jūsų meilės ir kantrybės.

Kita vertus, pasak mediko, reikia nepamiršti ir to, kad gyvenimas vis dėlto nėra vien ligonio slaugymas: egzistuoja ir daugybė kitų dalykų, kurie gali ir turi teikti džiaugsmo.

„Būtina rasti laiko ir galimybių pailsėti nuo ligonio slaugymo, užsimiršti. Reikia turėtų pomėgių, kurie teiktų džiaugsmo. Neabejoju, kad yra nemažai dalykų, kurie gali pakelti nuotaiką, padėti prasiblaškyti, ir rasti jiems laiko tiesiog būtina. Kitaip išties galima išprotėti“, – pataria gydytojas.

Daugiausia – namų šeimininkių

Alzheimerio liga prasideda nekaltu, bet pamažu progresuojančiu atminties sutrikimu, o baigiasi visišku nebesiorientavimu aplinkoje, galiausiai – nevalingu šlapinimusi ir tuštinimusi.

Progresuojant Alzheimerio ligai laipsniškai nyksta smegenų ląstelės, prarandama atmintis ir mąstymo gebėjimai. To išvengti nepavyko netgi pripažintiems pasaulio politikos autoritetams Ronaldui Reaganui ar Margaretai Thatcher, ką ir kalbėti apie mažamokslius Lietuvos kaimų senelius.

Tarp pacientų – daug mokytojų, bet daugiausia vadinamųjų namų šeimininkių: visą gyvenimą kaime gyvenusių paprastų močiučių.

Polinkį sirgti šia liga parodo genetiniai tyrimai. Tačiau sergančiųjų Alzheimeriu artimieji neretai jų vengia, nes bijo sužinoti tiesą.

Irena, slauganti savo mamą, irgi prasitarė apie savo baisiausią košmarą – baimę susirgti šia liga. Ji beveik neabejoja, kad toks pat likimas laukia ir jos, nes Alzheimerio liga sirgo ir mamos mama.

Prevencinio gydymo nėra

Ką daryti, jei polinkį sirgti Alzheimerio liga patvirtino tyrimai? Ar galima atitolinti jos pasireiškimą ar bent išvengti sunkiausių būklių? Deja, prevencinio gydymo nėra, tačiau svarbus sveikas gyvenimo būdas, kenkia žalingi įpročiai, didelis svoris. Labai svarbu išmokti susidoroti su stresinėmis situacijomis. Alzheimerio liga sergantys žmonės gydomi vaistais, veikiančiais skirtingus smegenų receptorius.

Kokie konkrečiai receptoriai bus pažeisti, iš anksto pasakyti neįmanoma, todėl prevenciškai vartoti medikamentų negalima. Galime nebent stiprinti smegenų kraujotaką, lavinti protinius gebėjimus skaitydami, dalyvaudami įvairiuose proto mūšiuose, mokydamiesi kalbų, spręsdami kryžiažodžius. Vis dėlto ir tai negarantuoja, kad senatvėje išliksime šviesaus proto.

Nenorime neįgalumo, ligų. Tačiau psichikos sutrikimus senatvėje lemia ne tik psichinės ligos, bet ir įvairūs neurologiniai sutrikimai, senėjimo procesas, pagaliau, mūsų gyvensenos ypatumai: medžiagų apykaita, mityba, darbo ir poilsio režimas. Tai, kaip gyvename, niekur nedingsta, lieka mūsų kūne.

Orientuotis vien į smegenų mankštą ir tikėtis gražios, malonios senatvės būtų per daug optimistiška ir paprasta. Juk Alzheimerio liga serga ir inteligentai, mokslininkai, kiti garsūs žmonės, nebūtinai tie, kurie nesirūpina savo protu ir intelektu.

Kita vertus, kuo labiau domimės įvairiais dalykais, mankštiname smegenis, susirgę ne taip greitai pasiduodame ligai, ji ne taip greitai naikina mūsų žmoniškumą.

Mokslininkai pastebi, jog Alzheimerio ligai įtakos turi bloga socialinė ir ekonominė padėtis, menkas išsilavinimas. Moterims rizika sirgti didesnė.

Alzheimerio liga gali susirgti ir jaunesni asmenys. Tuomet liga greičiau progresuoja, pasireiškia kalbos, rašymo, skaitymo, veiklos sutrikimai. Susirgus vyresniam žmogui, progresavimas lėtesnis, pagrindinis simptomas – blogėjanti atmintis.

Svarbu išsaugoti orumą

Rūpinantis Alzheimerio liga sergančiu žmogumi bene svarbiausias uždavinys išlaikyti jo orumą. Specialistai pateikia labai praktiškus patarimus žmonėms, kurie slaugo tokius ligonius.

Pavyzdžiui, atrasti veiklos, kuri būtų lengva, tačiau prasminga, ir kurią būtų galima daryti drauge: skalbti, gaminti maistą, tvarkytis ir pan. Tai padeda išsaugoti sergančiojo savigarbą. Žmonės gali jaustis naudingi ir daryti tai, ką darydavo anksčiau, nors jų jėgos ir pasaulio suvokimas kasdien vis labiau nyksta.

Ligonį globojantiems žmonėms patariama nepamiršti dažnai pagirti ir paskatinti slaugomą žmogų. Jausdami ir girdėdami patvirtinimą, kad kažką daro gerai, jie patiria slaugytojų paramą ir ilgiau išsaugo pasitikėjimą savimi.

Birutė Slavinskienė,

kurjeris.lt