Ligos aplinkui: ką susikuriam patys(2)

Besiskųsdami, kad negalime įveikti kai kurių bakterijų ar virusų, visai pamirštame, kad absoliučią daugumą ligų žmonės susikuria patys.

Studijuojant žmogaus ligas, galima pamatyti, kad jos skiriasi priklausomai nuo jo amžiaus. Vaikas ir senukas gerokai skiriasi. Jų netapatūs ūgis, svoris, fiziologija ar mąstysena. Nors literatai mėgsta pabrėžti, kad senas yra toks kaip mažas vaikas, tačiau mediciniškai ar psichiškai tai visai netiesa. Kūdikis yra visai priklausomas nuo motinos, nes jis ne tik iš jos atsiranda, bet ir jos pienu minta. Va čia prasideda pirmosios sveikatos pamatų problemos.

Reklama

Šiuolaikinės mamos kartais labai rūpinasi savo grožiu ir nemato būtinumo maitinti savo kūdikio krūtimi. O tai duoda ne tik susilpnėjusį imunitetą kūdikystėje, bet ir būsimus sveikatos sutrikimus ateityje. Auginimas ir gera priežiūra negali pakeisti tų emocinių ir cheminių jungčių, kurios susieja motiną ir jos kūdikį.

O ir mokėjimas auginti vaiką nėra įgimtas, todėl manyti, kad tėvai jau viską moka – būtų labai netikslu. Aš jau nenoriu palyginti su automobilio vairavimu – Europoje privalai laikyti ne vieną egzaminą ir tikrintis sveikatą, o vaikų prisidaryti, o po to auginti veik niekas nemoko. Tik nedaugeliui atidaromos tėvelių mokyklos, nors to reikia visiems būsimiems augintojams ir auklėtojams. Kai kurie sveiko gyvenimo įgūdžiai sudaromi dar ankstyvoje vaikystėje, todėl nežinant to būsimasis suaugęs gali būti pasmerktas ligoms, kurių buvo galima išvengti. Plauti rankas ir valytis dantis reikia išmokti dar tuo metu, o noras ir sugebėjimas laikytis valgymo ir miegojimo tvarkos turi rastis ankstyvoje vaikystėje.

Vaikystė ir paauglystė yra lydimi augančios kūno masės ir organizmo energijos bei mąstymo raidos. Visi organai iš vaikiškų pavirsta vyriškais ar moteriškais. Aišku, kad ne visi tėvai žino tą anatomiją, todėl kai kurių dalykų ne tik negali paaiškinti, bet ir išmokyti. Pažymėsiu tik dvi grėsmingas problemas: ankstyvus lytinius santykius, kuris gali būti lydimi ankstyvo gimdymo ir priklausomybių.

Man akivaizdūs kai kurie dalykai: medikai nemoka mokyti, pedagogai nežino kai kurių medicininių daiktų, gal ir nenori to mokyti mergaites ir berniukus. Problema yra iš esmės socialinė – kada, ką ir kaip supažindinti su lytinės veiklos dalykais. Mažus vaikus, paauglius, jaunuolius ar jaunuoles? Kada kalbėti apie kontracepciją, skiepus nuo lytinių keliu plintančių ligų? Ar tai nebus nesveikų įpročių formavimas? Gal nežinojimas yra sveikiau?

Dar aiškesnė šiuolaikinės civilizacijos bėda yra priklausomybės. Pirmąsias cigaretes rūkyti pradeda kai kurie 5-6 metų vaikai. Alkoholikais tampama dar paauglystėje. Dėl priklausomybės nuo heroino ar kito panašaus chemikalo gydomi 15-18 metų asmenys. Todėl būtina išugdyti „sveikatos sąmoningumą“, nes kitaip tenka laidoti gana ankstyvo amžiaus žmogų.

Aišku, būtina paminėti ir vaikų nejudrumo (fizinio aktyvumo stokos) problemą bei įvairių elektroninių įtaisų kenkimo sveikatai (akims, smegenimis, raumenims ir t.t.) klausimus. Gyvenimas mieste ir įvairūs elektroniniai užsiėmimai riboja vaikų judrumą, daro įtaką jų maitinimuisi ir didina svorį iki nereikalingo didumo. Ilgai kalbama apie suaugusiuosius, bet galima matyti, kad ir JAV pavyzdžiu, kas laukia Lietuvos vaikų – kas ketvirtas turi svorio perteklių, po dešimties metų įgyja arba diabetą, ar kokią nors širdies ligą. Manoma, kad fizinio aktyvumo patirtis jaunystėje, kaip būtina sveiko gyvenimo būdo dalis, padeda sukurti pagrindus sveikam ir produktyviam gyvenimui ateityje. Reguliari fizinė veikla skatina kaulų ir raumenų augimą, padeda sukurti tinkamą laikyseną, lavinti judesių koordinaciją ir pusiausvyrą, stiprinti širdies ir kraujagyslių sistemą, teigiamai veikia kvėpavimo sistemą, virškinimo sistemos darbą. Yra pagrįsta, kad sportas ugdo vaikų savigarbą ir savivertę. Tiesa, nereiktų pernelyg jaunų mergaičių ar berniukų daryti sporto profesionalais, nes tai jau luošina organizmą, gali sulaužyti ilgo gyvenimo perspektyvą. Sportas, kaip profesija, yra pavojingesnis sveikatai nei dalyvavimas karuose, nors apie tai stengiamasi nė neužsiminti.

„Ištrūkę“ iš tėvų globos merginos ir vaikinai labai dažnai nori pasirodyti arba labai suaugusiais arba labai savarankiškais. Todėl alkoholio, tabako ar lengvųjų narkotikų bandymai apima beveik visą amžiaus sluoksnį arba, kaip sakoma, populiaciją. Čia galima rasti dvi priežastis: madą ir neigiamą pavyzdį. Perimti neigiamą įprotį daug lengviau nei gerą. Valyti dantis ar kas vakarą plautis kojas yra sudėtingiau nei su kolegomis gerti ar kitaip linksmintis. Tiesa, daugumai šis raidos etapas praeina santykinai lengvai „persergant“. Bet ir čia daugelis besimokančiųjų sugeba įgyti skrandžio ar kitų organų ligas, kurias jau gydo likusią gyvenimo dalį. Tiesa, šias amžiaus sluoksnis yra nepakankamai ištirtas, nes vyrauja nuomonė, kad jaunystė – kvailystė, pati praeis. Kaip jau žinoma, jaunystė tikrai praeina, bet ligos lieka.

Dirbantieji turėtų būti skirstomi į dvi ryškiai skirtingas grupes: protinio ir fizinio darbo specialistai. Pirmiesiems akivaizdžiai trūksta fizinės veiklos, todėl rūpintis sveikata jie privalėtų nuo pat pirmųjų darbo metų, t.y. žinoti pagrindinius savo kūno parametrus ir jais nuolat domėtis. Antra grupė dažniausiai turi vienpusį išsivystymą, dažnai jų darbe naudojamos vienos ir tos pačios raumenų grupės, jie dažnai suserga profesinėmis ligomis. Pateiksiu tik vieną naują pavyzdį: bene 1 iš trijų suaugusių JAV, arba 67 milijonai žmonių, turi aukštą kraujospūdį ir tik 47 proc.  jį kontroliuoja  (www.cdc.gov duomenys). O aukštas kraujospūdis greitai gali sukelti insultą bei kitas širdies ligas. Apie biurų darbuotojus, kurių tampa vis daugiau, reikia aiškintis nuolat: kiek jie sėdi, kiek jie juda, kiek sportuoja. Ar taisyklingai žiūri į monitorius, ar daro akims pertraukas ir t.t. Nejudrumas kartu su bloga mityba gadina fizinį organizmą bei kenkia psichikai. Lietuvoje dar nepakankamai įvertintos šios ligos, jų svarba. Tačiau paskaičiuota, jog kai kurios iš jų trumpina gyvenimą labiau nei rūkymas. Bet su paskutiniu kovojama, o su psichikos ligų priežastimis beveik ne. Taigi pateikiu trumpą lentelę, kuri leidžia kiekvienam suvokti, kiek svarbios yra psichikos ligos:

Nuo pasikartojančios depresijos gyvenimas trumpėja 7-11 metų.

Nuo bipolinio sutrikimo trumpėja 9-20 metų.

Nuo šizofrenijos 10-20 metų.

Nuo vaistų ar narkotikų bei alkoholio priklausomybių 9-24 metai.

Nuo nuolatinio rūkymo gyvenimas trumpėja 8-10 metų. (www.medicalnewstoday.com  duomenys)

Pasak Pasaulio sveikatos organizacijos, 14 proc. pasaulio ligų naštos priskiriama psichikos, neurologinių ir medžiagų vartojimo sutrikimams, kurie yra bendri visiems pasaulio regionams. Aš vėl darau prielaidą, kad šių ligų priežastis yra pats žmogus ir jo gyvenimo būdas.

Amžiaus tipologija yra labai pasikeitusi. Tie, kurie anksčiau būdavo suaugę, dabar traktuojami kaip vaikai. Prieš šimtą metų penkiasdešimtmetis buvo traktuojamas kaip labai senas, dabar – tai tik vidutinio amžiaus žmogus. Aišku, jog tai vyksta dėl vis ilgesnio žmonių gyvenimo arba dėl senėjimo proceso. Pagal naujausias Pasauliosveikatos organizacijos rekomendacijas, žmogaus amžius skirstomas į šiuos laikotarpius:

iki 44 metų – jaunas,

nuo 45 iki 59 m. – vidutinio amžiaus,

nuo 60 iki 74 m. – pagyvenęs,

nuo 75 iki 90 m. – senas,

nuo 90 m. – ilgaamžis.

Tie pavadinimai pradeda atspindėti naują žmogaus raidos suvokimą. Kiek anksčiau istoriškai buvo tik nagrinėjama, kaip žmogus keičiasi iki visiškai  išsivysčiusio organizmo. XX amžiuje tapo įdomu, kaip sensta organizmas: jis degraduoja ar viskas vyksta kitaip? Nors gerontologija, kaip mokslas, ir pateikia kai kuriuos atsakymus, visuomenės nuomonės pasikeitimai vyksta labai lėtai. „Senis yra ligotas ir nelaimingas žmogelis, kuris baigia nugyventi asmens gyvenimą“. XXI amžius pasitinka šį amžiaus  tarpsnį  su aktyvaus ir sveiko senėjimo šūkiais. Aišku, jog turint daugiau laisvo laiko vyresni žmonės ieško užsiėmimų ir vienu iš jų tampa medicinos įstaigų lankymas. Formaliai jos nemokamos, bet iš tikro dalis žmonių atima ir ligonių galimybes gydytis. Žymiai svarbiau yra neleisti žmonėms, išėjusiems į pensiją, išsimušti iš gyvenimo, iš įprasto ritmo. Žinant, jog dauguma žmonių gyvena miestuose, galima nesunkiai suvokti, kad darbovietė, kelionė į ją ir atgal yra viena iš pagrindinių stimulų judėti. Netekus šio poreikio, dalis žmonių apsiriboja savo namais ir artimąja aplinka. Nejudrumas, draugų ir pažįstamų rato siaurėjimas, pajamų mažėjimas veda prie ligų, kurias sukelia antsvoris ir psichikos sveikata. Todėl vos ne pagrindinėmis sveikatinimo priemonėmis tampa vaikščiojimas, bėgiojimas ir kitoks mankštinimasis. Šis amžiaus tarpsnis turi ir savų ligų, dažniausiai tai ankstesnių metų palikimas. Tačiau perdėtas rūpinimasis savo sveikata kartais pereina į manijas. Rūpestis neturi peržengti sveiko proto ribų, normalaus suaugusių švietimo lygio. Bėgiojimas pagal kiekvieną skauduliuką pats gali būti pripažintas liga. Psichine. Kraštutinumai kenkia – reikia žinoti senėjimo fiziologiją ir psichologiją, tačiau visai į ją nekreipti dėmesio irgi negerai.

Sveikata tampa turtu, kai pradedi sirgti. Didesnė, gal net didžiausia ligų dalis yra pačių žmonių sukeltos. Trūkstant higienos ir sveiko gyvenimo įgūdžių susergame užkrečiamosiomis ligomis. Nejudrumas ir bloga mityba sukelia tiek žmonių ligų, kad joks virusas jų nesugeba tiek sukelti. Tiesa, yra ir tokių susirgimų, kuriuos matysime vis dažniau ir daugiau. Tai psichikos ligos. Čia jau ne virusai ar mikrobai kalti, tačiau ir jos turi savo profilaktiką ir higieną. Bet tai jau atskira tema.