Linas Kukuraitis: „Esu patekęs į pozityvų užburtą ratą“

Apie socialinio darbo patirtį, jame patiriamus iššūkius, gailestingumo esmę ir prasmę, stebuklą, patiriamą kasdienybėje, kalbėjomės su naujuoju socialinės apsaugos ir darbo ministru Linu Kukuraičiu – dar tada, kai jis nebuvo paskirtas į šį postą, o vadovavo Vilniaus arkivyskupijos labdaros organizacijai „Caritas“.

Reklama

Kada gimė troškimas dirbti socialinėje srityje?

Troškimas dirbti socialinėje srityje brendo Vilniaus Palaimintojo Jurgio Matulaičio parapijoje. Dalyvavimas tikinčio jaunimo bendruomenėje atvėrė daug tapatybės klausimų – kas esu, ko trokštu, kokios bendruomenės, visuomenės noriu. Socialinės patirtys bendruomenėje, draugų bei pasišventusių socialinei tarnystei pavyzdžiai subrandino ir manyje socialinio teisingumo bei solidarios visuomenės svajonę, troškimą, kuris iki šiol neišblėso.

Tad pasirinkau ir baigiau pirmos ir antros pakopos socialinio darbo studijas Vilniaus universitete.

Kaip tapote „Carito“ vadovu?

2005 metais vadovavau viešajai įstaigai Palaimintojo J. Matulaičio socialiniam centrui, kurį 2000 metais įsteigėme kartu su kolegomis bei Vilniaus Palaimintojo J. Matulaičio parapija. Tuometinis arkivyskupas Audrys Juozas Bačkis pakvietė vadovauti arkivyskupijos „Caritui“ ir nuo to laiko pradėjau eiti šias pareigas.

Prieš tai dirbau „SOS vaikų kaime“ pedagogu. Patirtis parapijoje bei „SOS vaikų kaime“ ir buvo ta mokykla, kuri brandino socialiai jautriam bei taikliam veikimui, sprendžiant sudėtingas žmonių situacijas. Parapijoje dar nuo 1994-ųjų, kai įsitraukiau į jaunimo veiklą, vadovavau jų grupėms, stovykloms, projektams, tad įgijau ir vadovavimo patirties. Šią patirtį įtvirtino ir viešosios įstaigos įkūrimas bei vadovavimas dvidešimt kelių žmonių komandai, neįskaičiuojant savanorių.

Kuo ši veikla Jums patinka?

Šis darbas atskleidžia tai, kas man rūpi, kas reikšminga gyvenime. Galima sakyti, esu patekęs į savotišką pozityvų užburtą ratą – gilinuosi į socialinę problematiką, nes man dėl jos skauda; kuo daugiau imuosi atsakomybės, tuo daugiau atsiveria socialinės neteisybės, o tada dar daugiau skauda ir dar labiau norisi angažuotis. Žmonių situacijos, tautoje išgyvenamas socialinis kentėjimas kviečia mane visapusiškai, atsakingai ir išmintingai atsiduoti šiai sričiai.

Su kokiais didžiausiais iššūkiais susiduriate savo darbe?

Daugiau ar mažiau iššūkių yra visur: tiek socialiniuose skauduliuose, kurių, akivaizdu, neįmanoma išspręsti čia ir dabar; tiek nugalinančioje valstybinėje socialinės paramos sistemoje; tiek nedovanotinai nebendradarbiaujančiame socialinių paslaugų sektoriuje; tiek nuolatiniame svarstyme, kaip „Carito“ veiklos galėtų efektyviausiai padėti žmonėms – juos įgalinti, ugdyti bei stiprinti; tiek organizacijos valdyme: nuolatiniai rūpesčiai dėl finansavimo, didelės organizacinės sistemos (apie 20 skirtingų „Carito“ tarnysčių) suvaldymas, dirbančiųjų gabumų tinkamo atskleidimo ir t.t.

Tačiau iššūkiai skatina žengti į priekį.

Ar pastebite teigiamų pokyčių socialinėje srityje?

Matau nemažai pozityvių pokyčių. Keičiasi pagalbos samprata – iš lėto nuo žmonių šelpimo pereiname į ugdymo, įgalinimo, integracijos nuostatą. Vis daugiau yra tarimosi, veiksmų derinimo savivaldybėse, nacionalinėse struktūrose. Jau pradėta vaikų globos namų bei neįgaliųjų pensionatų pertvarka, visi sutaria dėl bendruomeninių paslaugų poreikio.

Deja, įvyko ir nemažai neigiamų dalykų, ypač įsivyraujančioje skurdo situacijoje.

Kaip turi keistis visuomenė, kad mūsų šalyje kuo mažiau žmonių patirtų materialinį nepriteklių?

Kažką turime iš esmės daryti su socialine, pajamų nelygybe. Tai visuomenės vėžys, sukuriantis dideles įtampas, „išsproginėjančias“ visiems žinomais destruktyviais būdais – alkoholio vartojimu, savižudybėmis, smurto kiekiu ir t.t. Bėda ta, kad mes sunkumus sprendžiame savo šeimose, tarp giminių ir labai maža dalis pasitikime bendruomenėmis, visuomene, socialiniais tinklais. Veikdami tik šeimos išgyvenimo principu, mes patys sau kasame duobę – skatiname visuomenėje poliarizaciją. Šiuo metu ji yra didžiausia Europoje. Jeigu kiekvienas iš mūsų išdrįstų megzti bendruomeninius tinklus ir į juos remtis ištikus bėdai, tikiu, kad po truputį augtų pasitikėjimas ir didžiąja bendruomene – valstybe. Šiuo metu pasitikėjimas, deja, labai žemas. Žinoma, visi turime stengtis dėl mūsų bendro gėrio.

Ką jums reiškia tikėjimas Dievą?

Tai gyvenimo pagrindas, turintis įtakos mano mąstymui, santykiui su pasauliu, su žmonėmis ir savimi. Tikėjimas yra ne tik asmeninis pamatas, bet ir bendruomeninis potencialas. Neįtikėtinus dalykus komandoje bei bendruomenėje kuria autentiškas, atviras, ne dogmatinis, tikėjimas.

Kas jums yra gailestingumas?

Oho! Tai rimtas klausimas, kuris labiau atsiskleidžia per patirtį, nei svarstymo būdu. Gailestingumą patiriu, kai aplinkiniai priima mane su mano trūkumais, apie juos žinodami, matydami, kitą kartą konfrontuodami, tačiau visada gerbdami bei pagelbėdami tose situacijose, kai esu pažeidžiamiausias – ligose, krizinėse, finansinio priklausymo nuo kitų ar panašiose. Tada aš esu pažeidžiamas, nesaugus, labai jautrus, o jie gerbia šį pažeidžiamumą ir atsargiai pagelbėja, bent jau pabūna kartu. Tai dieviškas veikimas – maldoje ne kartą esu išgyvenęs Dievo besąlygiškai priimantį žvilgsnį į save ir jo artumą. Taip pat ir iš žmonių. Gal labiausiai gailestingumą išgyvenu savo šeimoje, kai mes kiekvieną sekmadienį atsiprašome vieni kitų – kaskart išgyvenu tiek savąjį pažeidžiamumą, tiek šeimos narių – žmonos ir vaikų – pagarbą ir priėmimą. Tokį gailestingą žvilgsnį, santykį norisi skleisti. Deja, daugeliu atvejų būname kur kas grubesni.

Ar tikite stebuklais? Esate jų patyręs?

O taip! Bet ne apie fizinius stebuklus kalbu, o apie santykių, socialinius. Analizuojant mūsų žmogiškąją prigimtį, neįtikėtiną unikalumą bei skirtingumą, sužeistumą, suvokiu, kad yra didesnė tikimybė mums nesusikalbėti, nesusitikti, vieniems su kitais nesutarti. Kai tai nutinka, atpažįstu ir išpažįstu stebuklo kvapą. Tada esu dėkingas su manimi į šią dermę patekusiems žmonėms bei Apvaizdai, nes tikiu, kad ir ji čia veikia. Savo šeimoje, parapijos bendruomenėje, su draugais, „Carito“ komandoje bei su socialiniais partneriais ne kartą esu tokias patirtis išgyvenęs. Jos tampa pamatinėmis, į jas remiamės laikotarpiais, kai būna mažiau darnos.

Kas jus stiprina, atgaivina po sunkių darbo dienų?

Šeima, ypač asmeniškas laikas su žmona, futbolo žaidimas su vaikais. Kasdieninė malda ir kassavaitiniai šeimos ritualai, draugai ir bendruomenė, krepšinis su broliu, įvairių žanrų knygos.

Dėkui Dievui, kad daug yra tų atgaivų.