Lokaliai pažengęs prostatos vėžys vienodai efektyviai gydomas operacija ir radioterapija (1)

Lokaliai pažengusio prostatos vėžio gydymui galima skirti spindulinę terapiją arba pacientą operuoti. Iki šiol nebuvo kokybiškų duomenų, lyginančių šiuos du metodus, jų efektyvumą ir komplikacijas. Šie pacientai turi gerą prognozę, vidutinis išgyvenamumas siekia beveik 14 metų, todėl labai įdomūs JAV atlikto 15 metų trukusio tyrimo rezultatai.

  Po 15 metų – skirtumų nebenustatyta

Į tyrimą 1994-1995 metais įtraukti 55-74 metų amžiaus vyrai, kuriems buvo diagnozuotas lokaliai pažengęs prostatos vėžys. 1164 ligoniams atlikta radikali operacija, o 491 skirtas spindulinis gydymas. Praėjus 2, 5 ir 15 metų po gydymo vertinta ligonių būklė.

Pirmaisiais metais po radioterapijos stebėta kur kas mažiau šlapimo nelaikymo komplikacijų nei po chirurginio gydymo. Taip pat spindulinis gydymas mažiau neigiamai veikė seksualinę funkciją. Po radioterapijos stebėta daugiau viduriavimo ir išmatų nelaikymo atvejų. Praėjus 15 metų visi minėti skirtumai tarp dviejų pacientų grupių išnyko, patikimų skirtumų nebebuvo nenustatyta.

Reklama

Kaip gydoma Lietuvoje

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, lokaliai pažengusio prostatos vėžio gydymui skiriamas operacinis gydymas arba  antrasis variantas, susidedantis iš hormonų terapijos, vėliau (po šešių  mėnesių) implantuojamos "aukso sėklos" (markeriai) bei skiriama spindulinė terapija (kuri tęsiasi dar 7 savaites), - „Vakarų Lietuvos medicinai“ paaiškino gydytojas urologas medicinos mokslų daktaras Mindaugas Danilevičius.

„ Anksčiau auksiniai markeriai nebuvo implantuojami prieš taikant spindulinę terapiją, tačiau dėl per didelės apšvitos greta esantiems organams (šlapimo pūslei ir tiesiajai žarnai), apsunkintų sąlygų radioterapijos metu, siekiant išvengti ar sumažinti komplikacijų riziką, būtina implantuoti aukso sėklas prieš pradedant spindulinę terapiją“, - sakė jis.

Urologo duomenimis, tiek gydymo rezultatai, tiek komplikacijos po paskirto vienokio ar kitokio gydymo labai panašūs. Atokieji rezultatai vertinant iki šiol atliktas studijas kliniškai reikšmingai nesiskiria net ir po 15 metų. Visi pacientai turi gerą prognozę, o vidutinis išgyvenamumas, klinikinių studijų duomenimis, kaip ir paminėta, siekia beveik 14 metų.

Atsižvelgiama į paciento pageidavimą

„Priklausomai nuo paciento amžiaus ir rastų pakitimų biopsinėje medžiagoje,  siūlomas vienas ar kitas gydymo būdas. Be abejo, visuomet atsižvelgiame ir į paciento pageidavimą. Jei pacientas jaunas, aktyvus, jam nustatytas lokaliai pažengęs prostatos vėžys, pirmo pasirinkimo yra operacinis gydymas, bet galimas ir spindulinis. Vyresniame amžiuje ar kai operacinis gydymas kontraindikuotinas dėl gretutinių patologijų, pirmo pasirinkimo gydymas - hormonoterapija, aukso sėklų implantacija bei spindulinė terapija“, - paaiškino Klaipėdos universitetinėje ligoninėje dirbantis M. Danilevičius.

Jis pasakojo, jog pacientui visuomet išsamiai paaiškinama, kokios prognozės bei gydymo būdai ir jų galimi rezultatai laukia paciento, nes tai labai svarbu.

„Paprastai po hormonų terapijos, aukso sėklų implantacijos bei spindulines terapijos  gali būti stebimi tiesiosios žarnos uždegimai, šlapimo pūslės uždegimai, dalinis išmatų nelaikymas, ko nebūna po operacinio gydymo, tačiau kur kas rečiau vargina šlapimo nelaikymo problemos nei po chirurginio gydymo. Lytinė disfunkcija (impotencija) kur kas labiau tikėtina taikant radioterapiją (spinduliuojant) nei operuojant, kadangi beveik visi ligoniai po spindulinės terapijos neturi lytinių santykių, ko negalima pasakyti apie pacientus, kuriems taikomas operacinis gydymas (atliekant nervus išsaugančią radikalią prostatektomiją)“, - informavo „Vakarų Lietuvos medicinos“ konsultantas. Jis patikino, kad komplikacijos pasitaiko gana retai, todėl nereikia bijoti nei vieno, nei kito gydymo metodo.

Be to, yra atvejų, kai nustatomas mažo piktybiškumo prostatos vėžys, tuo atveju pacientas  tik stebimas, nebūtina operuoti ar skirti radioterapiją.

Šaltinis

 Resnick et al. Long term functiomnal outcomes after treatment for localized prostate cancer. NEJM, 2013, 368, 436-45