Maisto narkomanai - kaip ir kodėl išsivysto priklausomybė šaldytuvui?

Kas per daug - tas nesveika. Šia liaudies išmintimi verta pradėti beveik kiekvieną pasakojimą apie tai, ką ir kaip vartojame. Dažniausiai mes patys kenkiame sau nesaikingumu, nenoru keisti įpročius, sąmoningo vartojimo įgūdžių stoka, o kartais - tiesiog nežinojimu. Dėl savo problemų patys esame kalti, tačiau... kai kada mums sąmoningai padedama šias problemas įsigyti.

Metate rūkyti? Teks atsilaikyti prieš pardavėjų siūlomas pagundas

Retas mūsų prieštaraus tam, kad tabako reklama yra žalinga, nes didina rūkančių skaičių. Arba, tiksliau, didino, nes daugelyje valstybių šiandien ji jau yra draudžiama. Tokia reklama skatina vartojimą būtent tarp mažiausiai įtakai atsparių vartotojų: žemesnio išsilavinimo, vaikų ir paauglių, kurių gyvenimiška patirtis dar neleidžia atskirti, kur tiesa, o kur tik gudrūs rinkodarininkų triukai.

Taip pat greičiausiai visi sutiksite, kad pradėjus rūkyti ar sistemingai vartoti alkoholį, bei atsiradus priklausomybei, atsisakyti šių produktų sunku. Visų pirma dėl to, kad net ir metančiam rūkyti ar gerti žmogui nuolat tiesiogiai ar netiesiogiai primenamą apie šių produktų egzistavimą.

Čia jau suveikia antrasis pamatinis rinkodaros principas, bylojantis apie tai, kad pirkėją svarbu ne tik privilioti, bet ir išlaikyti. Ir tam pasitarnauja prie kasų sukrautos cigaretės ar tiesiog ant praėjimo pūpsančios alaus dėžės. Nepraeisi jų nepastebėjęs, o kartais - ir neužkliuvęs nepraeisi. Taip skatinamas spontaniškas pirkimas.

Tačiau šiandien kalbėsime ne apie rūkymo ar nesaikingo alkoholio vartojimo žalą – kalbėsime apie maistą, tačiau ši ilga įžanga buvo būtina tam, kad galėtume palyginti, kaip veikia priklausomybių rinkodara, skatinant alkoholio pirkimą ir, pavyzdžiui, valgymą greito maisto restoranuose.

Alkoholizmas ir mitybos sutrikimai - susiję

Terminai „maisto narkomanija“ arba „maisto alkoholizmas“, dar visai nesenai vartoti kaip alegoriniai, skirti apibūdinti pernelyg didelį potraukį maistui. Šiandien jie jau pagrįsti moksliškai. Maža to, fizinės priklausomybės nuo maisto, o tiksliau, nuo kai kurių maiste esančių natūralių ar dirbtinių medžiagų, klausimą nagrinėja ne vien mitybos specialistai, bet ir maisto pramonės atstovai. Tik pastarųjų tikslas yra sukurti dar geresnius būdus, kaip panaudoti mūsų įpročius ir priklausomybę pardavimams didinti.

Tai, kad narkomanijos, alkoholizmo ir maitinimosi sutrikimų genetiniai mechanizmai yra identiški, parodė Vašingtono medicinos universiteto tyrimas. Didelės apimties tyrime, kuriame dalyvavo 6 tūkstančiai Australijoje gyvenančių dvynių porų, buvo tikrinamos genetinės sąsajos tarp mitybos sutrikimų ir alkoholizmo.

Tyrimo vedančioji mokslininkė daktarė Melissa Munn-Chernoff pareiškė: „Klinikinėje praktikoje pastebėta, kad tarp žmonių, turinčių mitybos sutrikimų, yra daugiau ir nuo alkoholio priklausomų žmonių“. Ir nors mokslininkai dar negali visiškai tiksliai nustatyti, kurie iš alkoholizmą nulemiančių genų sutrikimų turi įtakos mitybos sutrikimams, pati sąsaja nekelia abejonių.

Bet nereikia tuoj pat viską nurašyti „blogai genetikai“ ir turint tokią „indulgenciją“ ramiai šveisti viską, ką maisto pramonė pasiūlo. Tuo pačiu tyrimu buvo nustatyta, kad genetika gali padidinti mitybos sutrikimų riziką 38-53 proc., bet nėra absoliutus faktorius, dėl kurio vystosi priklausomybė maistui.

Be to, genetinius sutrikimus, lemiančius priklausomybę, turi labai nedidelė dalis žmonių. O kaip kiti?

Kaip nupenimos laboratorinės pelės?

Juk jei alkoholizmas ir narkomanija turi bendrų genetinių sąsajų su mitybos sutrikimais, galima daryti prielaidą, kad ir priklausomybės formavimosi mechanizmai - panašūs?

Į šį klausimą bandė atsakyti JAV Jeilio universiteto mokslininkai, vykdantys vienus didžiausių ilgalaikių nutukimo tyrimų. 2011 m. tyrimo metu (pav. Circulating glucose levels modulate neural control of desire for high-calorie foods in humans) buvo nustatinėjami cheminiai procesai smegenyse. Šie procesai lemia, kad žmogus praranda gebėjimą kontroliuoti suvalgomo maisto kiekį. Tyrimas nustatė sąsajas tarp gliukozės kiekio reguliavimo sutrikimų ir valios centro smegenyse blokavimo, neleidžiančio laiku liautis valgyti. Taip pat juo aiškiai įrodyta - maisto priklausomybės atveju veikiantys cheminiai procesai savo esme panašus į procesus, vykstančius alkoholiko ar narkomano smegenyse.

Kai kurios sąsajos, dėl kurių atsiranda potraukis valgyti vis daugiau arba valgyti tam tikrą maistą, yra žinomos. Vieną tokių netikėtai „atrado“ Waterloo miesto (Kanada, Ontaris) universiteto mokslinis bendradarbis Džonas Erbas. Rinkdamas medžiagą knygai „Lėtas Amerikos apnuodijimas“ („The Slow Poisoning of America“, 2003 m.) jis atkreipė dėmesį į tai, kad  paplitęs skonio stipriklis mononatrio glutamatas E-951 yra plačiai naudojamas laboratorijose, kuriose kuriami lieknėjimą skatinantys vaistai.

Ir naudojamas jis tam, kad būtų užaugintos nutukusios žiurkės ar pelės lieknėjimo vaistams bandyti, nes be cheminio stimuliavimo graužikai netunka. Tai, kad sąsajos tarp šio skonio stipriklio ir gebėjimo kontroliuoti suvalgomo maisto kiekį slopinimo egzistuoja, parodo ir vėlesni tyrimai.

Maistas, apgaunantis ne tik skrandį, bet ir smegenis

To paties Džono Erbo 2006 m. pranešime „Lėtas žmonijos apnuodijimas“ jau aiškiai kalbama apie mononatrio glutamato tiesioginį poveikį smegenims. Maistas „pagerintas“ šiuo skonio stiprikliu yra akivaizdžiai rizikingas mums, tačiau parankus didžiajai maisto pramonei.

Taip pat nuo seno žinoma, kad priprantama prie paprasčiausio cukraus. Nuolatinis padidintas cukraus vartojimas keičia medžiagų apykaitos procesus taip, kad staiga nutraukus jo vartojimą ištinka tikrų tikriausia abstinencija. Na, o cukraus kiekiai, naudojami šiuolaikiniame maiste ir gėrimuose yra įspūdingi. Vienoje Coca-Cola stiklinėje yra 6 arbatiniai šaukšteliai cukraus.

Tai, kad maisto gamintojų bandymai mus paveikti ne tik per rinkodarą, bet ir fiziologiškai, nėra „sąmokslo teorija“ parodo ir „New York Times“ žurnalisto, 2010-ųjų Pulitzerio premijos laureato, Michaelio Mosso publikacijos. Šis apie maisto saugą rašantis žurnalistas pateikė duomenis, rodančius, kad stambioji mėsos pramonė nuolat finansuoja ir pati vykdo medžiagų, skatinančių alkio ir slopinančių sotumo jausmą (sensory-specific satiety, - angl.) tyrimus.

Be mano jau paminėtų vartotojo lojalumo skatinimo, o tiksliau pririšimo, priemonių yra ir dar viena - tai produktų su „dingstančiu kaloringumu“ gamyba. Jei jūsų smegenys nesuvokia, kad produktas kaloringas ar jo kaloringumą įvertina nepakankamai, tokį produktą galima valgyti nesustojant.

Nepriprasti lengviau, nei mesti

Būtent tokia logika paremtas „orinių“ spragėsių, traškučių, krekerių ir kitų labai kaloringų, tačiau mažo tūrio produktų vartojimas. Pasąmonėje mes sureaguojame į „ištirpusi“ burnoje traškutį, kaip į mažą maistinę vertę turinti produktą. Na, o jei gaminyje yra didelis sočiųjų riebalų, maisto chemijos ar cukraus kiekis (kaip dažniausiai ir būna), produktas tampa ypač klastingu.

Klaidinga manyti, kad esame pakankamai atsparūs įvairioms įtakoms ir galime bet kada atsisakyti pavojingo ar abejotino maisto. Net ir žinios apie galimas grėsmes daugelio nesustabdo nuo tokio maisto vartojimo, nepaskatina mažiau valgyti.

Štai JAV agentūros „Gallup“ atliktos apklausos parodė: 76 proc. amerikiečių mano, kad greitojo maisto vartojimas labai (!) kenkia sveikatai. O juk JAV yra neabejotina greitojo maisto vartojimo lyderė.

Ko gero, nereikia ilgai ieškoti sąsajų su alkoholizmu ir narkomanija, nes dažnas alkoholikas tikrai nori mesti gerti, o narkomanas - badytis ir retas nežino, kad jų priklausomybė juos žudo, tačiau dažniausiai negali sustoti be pagalbos iš šalies.

Akivaizdu, kad geriausias būdas išvengti priklausomybės - tai vengti to, kas ją sukelia, nes tai gerokai paprasčiau, nei vėliau jos atsikratyti.

Todėl ir turime valgyti ne tik saikingai, bet ir protingai, o juo labiau neskatinti, kad panašias priklausomybes išsiugdytų vaikai.

Vitalijus Balkus