Vincentas Sakas: „Maisto prekių parduotuvėse maisto iš viso nėra“ (50)

Nepriklausomo mitybos ir kulinarijos eksperto Vincento Sako atsakymas į žurnalistų dažniausiai užduodamus klausimus.

 Penkiolika metų dieną iš dienos savo straipsniuose, interviu, pokalbiuose per TV ir radiją, savo paskaitose, kurias skaitau mokyklose, bendruomenėse, seniūnijose, aiškinu, kad maisto prekių parduotuvėse maisto prekių išvis nėra, nes ten parduodami tik maisto produktų surogatai. Nėra duonos ir kepinių, nėra pieno produktų, nėra mėsos produktų, nebėra net gerų kruopų ir grūdų, daržovių, vaisių ir uogų, o viskas, kas supakuota, yra žalinga žmogaus organizmui, - nuodai.

 Ir niekas tuo netiki, bijo net žinoti. Žmonės nuo tokios mitybos virto biomase, o biomasė ir visko bijo, ir jau nebemoka ir dar labiau bijo mąstyti...

 Net kai vaikai ir jaunimas akropolius, bigus, megas, ozus ir kitus žmonių pinigus šluojančius gigantus pradėjo vadinti gavnopoliais, šūdlendais, jų tėvai ir seneliai niekaip negali įsisąmoninti, kad vaikų lūpomis sakoma tiesa...

 Kuo kenksmingos įvairios dešros? Ko į jas dedama ir kaip įvairūs priedai kenkia mūsų sveikatai?

 Priklausomai nuo žmogaus amžiaus, sveikatos būklės, geografinės gyvenamosios vietos, piniginės apimties, kaip auginami galvijai, kokiu pašaru jie šeriami, kaip jie skerdžiami, kokia yra dešrų gamybos technologija (o gamybos technologijų yra keliolika tūkstančių, - tai kokias dešras turite omenyje?), mėsos kokybės, rūkymo, džiovinimo, vytinimo, gamintojo požiūrio į pirkėją, gamintojo sąžiningumo ir jo supratimo savo krašto kulinarijos paveldo ir pan.,  priklauso įvairių dešrų dar įvairesnė kokybė ar kokybės nebuvimas.

 Kalbant vien tik teisybę, tai beveik visos Lietuvos mėsos įmonės dešras gamina ne iš geriausios rūšies mėsos, o iš atliekų, dedant į jas cheminius žmogaus, ypač vaikų organizmui pavojingus priedus: skoniklius ir skonio stipriklius, spalviklius, kvapiklius,  konservantus, mėsos kokybės ir išvaizdos „palaikytojus“, genetiškai modifikuotus baltyminius priedus, cheminius mėsos masės „didintojus“.

 Visas be išimties vaikams skirtų dešrelių gamyklas reikėtų šiandien pat sunaikinti, o jų savininkus už Lietuvos vaikų genocidą susodinti į kalėjimą iki gyvos galvos. Juk tai jų pastangomis mokyklose liko tik 12% sveikų vaikų!!!

Lietuvoje kiaulienos mėsos išvis nebėra (išskyrus vieną kitą ūkininką, kuris tik savo reikmėms augina kiaules). Ir parduotuvėse, ir turguose, ir net „ūkininkų turgeliuose“ šiandien visi kaip vienas prekiauja ne kiaulių, o kiauliagyvių mėsa, kurios auginamos Lietuvoje danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu arba yra atvežtos iš Lenkijos ar kitų užsienių, kur taip pat auginamos tuo pačiu danišku cheminiu greituoju smirdančiuoju būdu. Cheminiais ėdimo skatintojais, augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais, cheminiais inhibitoriais ėsdinami paršeliai jau nebegali natūraliai augti, jų organizmas nebegali natūraliai, pagal gamtos dėsnius suformuoti kūno raumenis ir riebalus, mėsą. Paršeliai virsta ne kiaulėmis, o chemizuotais kiauliagyviais, todėl ir jų mėsa yra pavojinga žmogaus sveikatai ir ypač nuodinga vaikų organizmui, sukelianti ne tik spuogų augimą, bet ir įvairias ligas. Kuo daugiau kiauliagyvių mėsos, - tuo daugiau Lietuvoje spuoguotų panelių, jaunimo, vaikų ir net suaugusių, tuo daugiau įvairių susirgimų ir tuo didesnis vaistinių pelnas...

Tas pats sakytina apie jautieną, tos pačios bėdos su importine aviena. Vien tik Lietuvoje augintų ėriukų ir avių, kurios natūraliai ganosi ekologinėse pievose ir pakrūmėse, nėra šeriamos cheminiais augimo skatintojais, dirbtiniu pašaru, mėsa galėtų būti skirta žmonių mitybai. Gaila, kad Lietuvoje nėra specializuotos avių skerdyklos, kurioje avys būtų skerdžiamos pagal Halalo kanonus ir taisykles.

Bet didžiausia nelaimė mūsų mitybai ir didžiausias nuodas vaikams bei jaunimui yra vištagyvių ir kalakutagyvių mėsa. Norite asmeniškai įsitikinti – pamėginkite išvirti sultinį iš maisto prekių parduotuvėje pirkto vištagyvio ir iš kaime pirktos kieme bėgiojusios ir lesiojusios vištos. Tai, ką pamatysite, ką užuosite, ką paragausite – bus Jums akivaizdus atsakas į visas abejones ir klausimus.

Norint kompetentingiau, išsamiau atsakyti į šį klausimą, reikėtų imti kiekvieną dešrą ir ją ištyrus pasakyti visą tiesą.

Kaip vertinti tokius teiginius ant jų pakuočių, kaip "dūmo skonio"?

Čia jokie vertinimai nereikalingi. Užrašas pats pasako, kad gaminys nėra rūkytas, o mirkytas „dūmų skonio“ chemikaluose.

Kiek procentų mėsos yra dešrose?

Konkretų atsakymą galiu duoti tik kiekvienai dešros rūšiai, o ne aplamai. O aplamai štai toks atsakymas: Lietuvos maisto prekių parduotuvėse rūkytų dešrų ir mėsos gaminių išvis nėra.

Gerbiamieji, ar kada nors klausėte savęs, kodėl Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių "rūkyta" mėsa šilumoj sugenda per porą dienų, kai tokia pat kaimiška - gali stovėti mėnesius?

Taigi viskas labai paprasta: parduotuvėse nėra rūkytos mėsos, yra tik mirkyta.

Kodėl negenda gerai išrūkyta mėsa? Yra kelios priežastys:

1.Prieš rūkymą mėsa yra padžiovinama (rūkant mėsa taip pat džiūsta, taip prarasdama keliasdešimt procentų masės), o kuo mažiau vandens, tuo sunkiau dauginasi bakterijos.

2. Ji yra gerai sūdyta (o druska - puikiausias konservantas).

3. Joje nėra papildomų puvimą skatinančių medžiagų, tai natūralus produktas.

4. Rūkant mėsą, ant jos gabalo susidaro apsauginė mineralinių medžiagų plėvelė, o pati mėsa sterilizuojasi. Įpjovos vietoje vandens likutis greitai išgaruoja, druskos koncentracija padidėja, taip sudarydama apsauginį sluoksnį. Dėl to net prapjautas rūkytos mėsos gabalas kambario temperatūroje negenda ištisas savaites.

Kodėl genda Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių rūkytos mėsos gaminiai ir dešros?

Tam yra kelios priežastys:

1. Visa mėsa yra mirkoma arba prišvirkščiama kvapiklių tirpalo (taip, yra ir "rūkytą" kvapą bei skonį suteikiantys kvapą), o dėl mirkymo ji ne tik nepraranda masės, bet ir pasunkėja iki 10-20 procentų. O kuo daugiau drėgmės, tuo bakterijoms smagiau daugintis...

2. Dalis druskos tokioje mėsoje pakeičiama "skonio ir kvapo stiprikliu" - natrio gliutamatu, kuris ir pats turi sūrų skonį, bet netrukdo daugintis bakterijoms.

3. Kad mėsos skonis būtų stipresnis, ji dažniausiai mirkoma kraujo plazmos tirpale – pastarasis turi daugumą mėsoje esančių tirpių medžiagų, taip sustiprindamas „mėsišką“ skonį, bet kartu tampa ypatingai gera terpe bakterijoms daugintis.

 Žydų košerinėje ir musulmonų halalinėje mėsoje kraujo išvis negali būti, nes jame dauginasi žmogaus gyvybei pavojingos bakterijos. Net gyvulius privaloma skersti taip, kad jie nematytų vienas kito ir nestresuotų, negalima skerdimui naudoti elektros ir panašių kankinamų įrengimų. Tuo tarpu krikščioniškoje Lietuvoje visos skerdyklos tiek gyvulius, tiek paukščius ne skerdžia, o masiškai galabija ir tie baisiose kančiose dvesia tokio pat galo laukiantiems matant, virsta ne skerdenomis, o maitomis, ir būtent šitokių maitų dvėseliena prekiauja maisto prekių parduotuvės ir turgūs Lietuvoje. Būtent iš tokių maitų dvėselienos gaminami visi be išimties, net ir mažose kaimų ar miestelių mėsinėse rūkyti ir net vytinti mėsos produktai: dešros, kumpeliai, nugarinės, šoninės, šonkauliukai, vyniotiniai, slėgtainiai ir t. t. Atvirai kalbant, lietuviai mėsėdžiai šiandien tapo maitėdomis ir pilna burna kemša į save dvėselienos produktus. Gal todėl jau visai iš proto išsikraustę, net maitėdas varnas ryti pradėjo...

4. Prapjovus parduotuvėse pirktą „rūkytą“ mėsą, iš jos sunkiasi drėgmė ir jokia apsauginė druskos plėvelė nesusidaro. Todėl tokia Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių mėsa pradės labai greitai pūti. Palaikę kelias dienas ją kambario temperatūroje, gausite puvėsio gabalą.

Šiandien gudručiai Lietuvos mėsos kombinatų ir mėsinių savininkai savo gaminiams naudoja iš užsienio atsivežtą 10 metų senumo šaldikliuose sudžiūvusią, praradusią bet kokią maistinę vertę „mėsą“.

 Krabų lazdelės iš žuvų atliekų, nuodingi silkių produktai, kelis kartus šaldyta žuvis, ledai iš pieno ir genetiškai modifikuotų sojų miltelių bei sintetinių priedų, chemikalais perdozuoti konditerijos gaminiai, sintetiniais priedais „išpūsta“ duona ir batonai, nors ir šventvagiškai vadinama močiučių, diedukų, o dar šlykščiau, net šventųjų vardais, - štai mūsų mitybos, o gal totalinio genocido nūdienos realijos...

Vien tai, kad diena po dienos reklamuojamos ekologiškai švarios Uspaskicho Krekenavos mėsinės dešrelės, nors Lietuvoje išvis nėra ekologiškai švaraus pašaro, todėl nėra ir negali būti ekologiškai švarios kiaulienos, kuri, deja, yra auginama chemizuotu pagreitintu būdu, o kiaulės ypatingai kankinamai žiauriai žudomos elektra, įrodo, kad Lietuvoje sveikatos tarnybos valdininkai visi iki vieno korumpuoti...

Mane labiausiai stebina Uspaskicho Kėdainių konservų fabriko darbuotojų chamiškai niekinamas požiūris į savo produkcijos pirkėją: įmonės savininkai yra įsitikinę, kad visi be išimties Lietuvos pirkėjai yra beviltiški idiotai. Štai tarybiniai rusiško „obščepito“ konservuotos „sriubos“ (kiekvienas psichiškai normalus žmogus žino, kad sriuba vartojama tik šviežia, ką tik išvirta) yra „be konservantų“. Bet juk pagrindinis konservantas yra druska. Pamėginkite sriubą, daržovių troškinį sudėti į indelius, uždaryti dangteliais ir patys įsitikinsite, kad po paros-antros tie “be konservantų“ produktai surūgs arba supus ir išsprogdins indelius.

Kėdainių konservų fabrikas ant savo kečupų rašo: „be dažiklių, be saldiklių, be tirštiklių, be konservantų“ ir pirkėjui meluoja net keturis kartus, nes akivaizdžiai kiekvienas gali įsitikint, kad ryte sutrintas arba įpjautas pomidoras  paliktas kambario temperatūroje vakare jau pradeda rūgti, putoti.

Kėdainių konservų uogienė taip pat be konservantų, t. y. be cukraus, o jei be cukraus, tai jau tą pačią dieną pradėtų rūgti. O jei nerūgsta, tai tada yra įdėti kiti konservuojantys saldikliai, t.y. tie, kurie ir Europoje, ir JAV yra pripažinti nuodingais ir neleidžiami naudoti maisto produktų gamyboje.

Kokiu būdu Kėdainių fabrikas marinuoja ir konservuoja daržoves, agurkus, kopūstus, jei jie yra be konservantų, t.y. be acto, druskos ir cukraus (būtent jie ir yra konservantai)?

Kokias gamybos technologijas yra sukūręs Kėdainių fabrikas, jei gali gaminti 4 majonezo rūšis be konservantų, o vieną net be cholesterolio? Gal išvedė naują vištų veislę, kuri pradėjo dėti kiaušinius be cholesterolio, nes šiaip viso pasaulio vištų kiaušinio trynyje yra 250 mg cholesterolio, o majonezas be kiaušinio trynio yra ne majonezas, o tik surogatas, falsifikatas.

Tai kokiais stebuklingais būdais Kėdainių konservų fabriko „be konservantų“ produkcija gali negesdama išbūti 3 mėnesius?..

 Kažin ar kada nors atsiras Lietuvoje žmonių, kuriems bus svarbu sveikas maistas, kuriems bus svarbu jų vaikų ateitis? Svarstau ir netikiu, nes matau, kas dabar vyksta internetinėje erdvėje: Lietuvoje jau atsiranda ir mamų, ir vaikų, ir net „ekosvetainių“, kurios po „eko“, „organic“ vardu talpina ne tik menkaverčius, bet ir nuodingus maisto produktus: tai visokių biovelų, nematekų, agrovetų, vičių, mantingu, pieninių, kepyklų, kečiupyklų, majonezyklų, aliejinyklų, žuvyklų ir visokių kitokių nuodyklų produktų aukštinimas ir reklamavimas.

O kur garbė ir orumas, kur rūpestis pirmiausiai savo paties ir  savų vaikų sveikata?

Normalioje civilizuotoje šalyje už šitokią klaidinančią reklamą įmonė būtų nubausta didžiulėmis piniginėmis baudomis, o pati įmonė už vartotojų mulkinimą būtų išvis uždaryta. Nebent visi įstatymus leidžiantys, už piliečių sveikatą atsakingi, vartotojų teises ginantieji jau seniai yra papirkti ir nupirkti, o Lietuvai iš anksčiau yra užprogramuotas žmonių sunaikinimas ir lietuvių tautos visiškas išnykimas.

Dešrelės: iš ko jos gaminamos? Kokie kenksmingi priedai jų gamyboje naudojami? Kaip jie veikia mūsų sveikatą?

Dešrelių yra įvairių, yra įvairių gamybos technologijų. Tačiau jei kalbėsime apie virtas dešreles, kurias gamina Lietuvos, Lenkijos, Rusijos mėsos įmonės ir kuriomis tėvai maitina savo vaikus, tai jos yra ne mėsos gaminiai, nes gaminamos iš baltyminių priedų (gerai, jei dar pridedama sutrintų odų, sausgyslių), cheminių mėsos skoniklių, cheminių mėsos kvapiklių, konservantų, stabilizatorių ir kitokių cheminių junginių.

Nėra ko stebėti, kad vaikeliai jau 100% gimsta alergiškais, didžioji dalis jaunimo tampa spuoguotomis, tingiomis, bukagalvėmis būtybėmis.

Pienas: kaip vertinti pieną, kuris prekybos centruose net nededamas į šaldytuvus, o ant jo pakuotės nurodoma - "galioja metus"? Kas turi būti į jį dedama, kad tiek ilgai laikytųsi?

Tai turėtų būti atskiras atsakymas, nes Lietuvoje nė viena pieno gamybos įmonė negamina pieno ir jo produktų. Parduotuvių lentynose yra tik pieno produktų surogatai ir apie kiekvieną reikia išsamiau atsakyti. Atskirai apie pieną, pasukas, jogurtą, kefyrą, rūgpienį, grietinėlę, grietinę, sviestą, varškę, varškės sūrius, fermentuotus sūrius, nes jų natūralių Lietuvos maisto produktų parduotuvėse jau 15 metų iš vis nėra.

„Pienas“ gaminamas iš pieno miltelių, sojos miltelių, cheminių pieno skoniklių, kvapiklių, spalviklių ir vandens. „Grietinėlė“ – suplakama iš prasčiausios kokybės genetiškai modifikuoto aliejaus su cheminiais grietinėlės skonikliais, kvapikliais, spalvikliais. „Grietinė“ – taip pat, kaip grietinėlė, tik įplakus blogos kokybės želatino. „Sviestas“ jau 20 metų gaminamas tik pagal margarino receptūrą. Apie kitus pieno produktus neminėsiu, nes, jei nėra pradinio produkto, tai kitų ir būti negali. Tik būtinai pabrėšiu, kad patys pavojingiausi vaikams ir jaunimui, nėščioms moterims yra varškė, sūreliai, jogurtai ir ledai, nes ten yra sukraunamos cheminių nuodų bombos.

Lietuvos pieno kombinatai šiandien sutartinai gamina žaliavą tekstilės pramonei – pieno audiniui ponių blizgioms suknioms, seimūnų blizgantiems kostiumams... Lietuvos pieno kombinatai šiandien pieno produktų nebegamina, o gamina tik jų surogatus – brangias prekes pardavimui ir didesniam pelnui gauti...

 Tik pernai, metams baigiantis Lietuvos pieno gamintojai po mano pastangų žmonėms aiškinant, kad jie gamina pieno produktų surogatus ir, matyt, kritus tų surogatų paklausai, „susiprato“ ant savo produkcijos lipdyti etiketes, kad tai atseit yra tikras pienas, tikra grietinė, tikras sūris, nors jie tokiais net būti negali...

Ar yra tikros duonos?

 Lietuvoje nėra gerų grūdų, todėl nėra ir gerų miltų, jei nėra gerų miltų, nėra ir negali tikros duonos, bandų ir bandelių, ragaišių ir pyragų. Maisto prekių parduotuvėse yra daug „duonų“, o tikros duonos jau 15 metų iš vis nėra! Nekalbu apie vieną ar kitą kaimo entuziastą.

 Lietuviams šiandien svarbiausiai būtų išsiaiškinti ir suprasti, kas iš tiesų yra duona. Atkreipkite dėmesį į miltų pavadinimus, ypač – viso grūdo.

 3000 metų duoną lietuviai kepdavo ir šiandien privalo kepti iš viso grūdo rupiai maltų ruginių miltų su duonos raugu, kuris taip pat ruošiamas iš tų pačių miltų. Tikrai ruginei duonai tešla minkoma iš viso grūdo rupiai maltų ruginių miltų, vandens, o gardinama druska ir kmynais. Jei norima saldesnės duonos, tai dalis tešlos yra salsinama: miltai užpilami karštu vandeniu, sumaišomi ir palaikomi, kad susalsėtų.

 Bandos kepamos iš viso grūdo rupiai maltų kvietinių miltų su bandos raugu (tarybiniais laikais bandas pradėjo vadinti balta duona arba batonais. Dzūkai banda vadina bulvių tarkių su raugu paplotį, kepamą krosnyje ant kopūstų lapo, nes savo šviesia išvaizda jis primena šviesią kvietinių miltų bandą).

 Bandelės kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, bet ne mielėmis. Salsinamos plikytais miltais.

 Ragaišiai kepami  iš viso grūdo rupiai maltų miežių su raugu. Ragaišis turi turėti du smailius galus – ragus. Šiandien nemokšos kepėjai ir atmintį praradę pirkėjai ragaišiais vadina pyragus. Bet tai yra tas pats, kai agurką vadinti apelsinu...

Pyragai ir bobos kepamos iš pikliuotų kvietinių miltų su raugu, o saldinamos medumi.

 Kaip matote, autentiškuose lietuviškose kepiniuose negali būti mielių, kepimo miltelių, cukraus, salyklo ir kitų priedų.

 Kalbant tiesą, šiandien maisto prekių parduotuvėse tikros duonos nė su žiburiu nerasite, nes visos Lietuvos kepyklos, išskyrus vieną kitą entuziastą ar ūkininką, kepa tik duonos, bandų, bandelių, ragaišių ir pyragų surogatus, - tai matyti iš kepinių surogatų etiketėse išvardintų ingredientų. Todėl lietuviai, misdami biomasės gaminiais, patys virsta biomase.

 Ar yra Lietuvoje geros žuvies?

 Vieną kitą žuvį galima rasti ant ledų prekystalio, bet jos beprotiškai brangios. Visos „lašišos“, kurios parduodamos Lietuvoje, yra išsigimusios beveislės cheminiais augimo stimuliatoriais, cheminiais vaistais ir cheminiais dažikliais penėtos raudonos žuvienos žuviagyvės.

 Jūrų ešeriai, beveik visos Baltijos menkės yra užsikrėtusios kirmėlėmis. Baltijos jūros žuvys taip pat beveik visos yra pavojingos mitybai.  Per 60% Baltijoje pagaunamų menkių yra užkrėstos kirmėlėmis.  Ypač blogos kokybės, pavojingos gyvybei yra „šaldytos“ žuvys.

 Pagal Europos standartus atlaidinus šaldytas žuvis turi būti ne daugiau 4% vandens, o Lietuvoje jo yra net 60%...

 Ypač prastos kokybės yra rūkytos žuvys, nes dažniausiai rūkomos išimtos iš apyvartos, brokuotos žuvys.

 Pastaba: Tai yra autoriaus nuomonė ir ji nebūtinai sutampa su autoriaus nuomone

Taip pat skaitykite: Lietuvoje kaiulienos išvis nebėra?