Maudžiančios Kalėdos
„Kas dabar bus?“ – kartą, seniai, švenčių išvakarėse, mūsų, savipagalbos grupę lydinčiųjų, klausė didelės, pilkos akys, apibrėžtos tamsiais begalinio nuovargio ir liūdesio ratilais. „Kalėdos ateis. Prie stalo bus viena tuščia vieta. Vaikai bus liūdni, gal net verks ir klaus, kodėl nėra tėčio. (Niekur neisiu. Būsiu vienas ir turėsiu žinoti, kad mano vaikams dovanas dovanoja „kitas tėtis“. Jei snigs, gal jie irgi voliosis sniege.).
Tėvų šeima veikiausiai stengsis apsimesti, kad nieko neįvyko ir dirbtinai džiaugsis dovanomis. Kai kurie draugai ir giminaičiai neskambins, kaip įprasta, sveikindami. Anyta nebegalės priekaištauti, kad ant stalo ne visi patiekalai tradiciniai. Gal mano stalas bus tuščias? Aš norėsiu verkti, bet man nebus leidžiama. Turbūt nenorėsiu gyventi“, – mokėmės naujos tikrovės, klausydami vieni kitų. Kartu bandėme įeiti į rytojaus dieną, nors šiek tiek ją prisijaukinti, kad nesijaustume tokie nepakeliamai vieniši. Ir tada, ir šiais metais, tiems, kurių šeimos subyrėjo, reikėjo pereiti degančią skausmo žemę. Jei jie to būtų nepadarę, jei būtų mėginę akistatos su realybe išvengti, ši kelionė tik būtų atsidėjusi ir galbūt tik dar klastingiau skaudėjusi. Ištiktas stipraus skausmo skauda – sau ir kitiems. Taip, kaip užkluptas liūties peršlampa, atsidūręs speige sušąla, nemokantis plaukti vandenyse skęsta. Atsidūrusieji šalia negali sustabdyti liūties, speigo ar išsemti vandenų – jie gali paduoti skėtį, atnešti kailinius ar įmesti gelbėjimosi ratą. Bet gali atsitikti taip, kad ši pagalba nebus priimta. Tada tektų tiesiog stovėti liūtyje ar speige, šalia ar kažkur netoliese, ir laukti, būnant prieinamam.
Susirinkus po švenčių pokalbis nė kiek nebuvo lengvesnis. Kažkas sakėsi visą naktį pragulėjęs „kažkokiuose senuose skuduruose“, kažkas palikęs vaikus ir išvažiavęs „ūžti“, ir dabar tas nepraryjamas kaltės kąsnis dar kiečiau įsirėžė gerklėj. O tas vyras neapsikentęs pėsčiomis nuėjo gal penkiolika kilometrų iki buvusių savo namų ir pro apšviestą langą žiūrėjo, kaip jo vaikai šėlioja didelėje jo paties rankomis įrengtoje svetainėje. Kai mažieji susipešė prie stalo, sūnus kažkodėl užlipo ant palangės ir prisiplojęs ilgai žiūrėjo į tamsą. Tėtis turėjo slėptis, ir veikiausiai du vyrai, žiūrintys į kažką nebeperžiūrimą, tąsyk suprato, kad tai laikas, kai galima verkti.
Po anų atėjo kitos Kalėdos. Galbūt ant jų atminties jau buvo užsitraukęs plonytis ledukas, bandantis išlaikyti tebesančios tuštumos svorį. Galbūt jis skilinėjo ir eižėjo, ir lūžo, ir tas lūžimas dar labiau žeidė. O galbūt kažkieno kūnas jau galėjo išlaikyti savo žvilgsnį, žiūrintį tiesiai į netektį, ir jam pavyko pračiuožti tebesineriančios naujos tikrovės paviršiumi neįlūžus. Tuštumos vietą prie stalo užėmė liūdesys. Gal – besistumdantis su pykčiu ir pagieža, grasinimais niekada neatleisti ir begaliniu ilgesiu to, kas buvo. Ir toms grumtynėms žvilgsnį reikėjo padaryti prieinamą. Nes taip buvo.
Kad ir kaip nenorėčiau, kad tai skambėtų perdėm dramatiškai, negaliu to išvengti. Apie tikrovę, kurią kažkam šalia mūsų reikia išgyventi, greičiausiai pasakoju ne tiems, kurie jos „iš vidaus“ nepažįsta – ko gero, dar kartą noriu pranešti žinią likusiems už lango, kad jie nėra vieni, nes beveik esu tikra, jog jie to šią akimirką nežino. Arba pamiršo. Arba nebenori tikėti. Paprašiau, kad tie, kurių ledas jau tapo toks storas, jog atlaiko naują Kalėdų džiaugsmą, pasidalintų savo mintimis su tais, kuriems šiandien jis atrodo neįmanomas. Siunčiame švyturio signalų, net jei atrodo, kad jie neturi galios išplukdyti jūsų liūdesį:
Išliūdėk šventę, kurią praradai. Kai ateis laikas pirmąkart sėstis prie ištuštėjusio stalo, pirkti (arba gauti) viena dovana mažiau, vienai(-am) rūpintis Kalėdų eglute, Velykų margučiais ar vaikų gimtadienių žaidimais bei vaišėmis, „apsikabink“ tai, kas tau buvo brangu ir išsiraudok. Nesistenk apsimesti stipri(-us), jei taip nėra, nemeluok sau, jog „dar geriau, kad jis/ji išėjo“, neišgink užgriūvančio skausmo – susitik su juo akis į akį. Geriau – ne viena(-as), o su Tuo, kuris, pažadėjęs tau ištikimybę, visada buvo, yra ir bus visose tavo šventėse. Pirmasis kartas sunkiausias. Bus ir kitų nelengvų, bet kaskart skausmo našta po truputį dils.
Pasiimk iš buvusios šventės tau brangius ženklus – kaip raukšlę veide kad pasiimame iš savo gyvenimo. Tai, kas buvo, yra jau tapę tavo dalimi, todėl nesistenk jos išdeginti iš savo praeities ir dabarties. Rask tam deramą pagarbią vietą, kad galėtumei turėti ramybę ir gyventi taikoje su savimi.
Atėjus laikui, į savo namus įsileisk naują šventę. Su ja – ir naujų žmonių, ženklų, puošmenų, daiktų, kvapų ir garsų. Kurk ir nesigręžiok atgal. Įsiklausyk, kokios šventės labiausiai norėtum. Gal tokios, kokios kažkada ilgėjaisi, bet neturėjai? Gal labai panašios į buvusią, o gal visiškai kitokios?
Neliūdėk labai, jei negali kažko turėti. Nepamiršk, kad visada gali duoti. Nustebsi patyrusi(-ęs), jog davimas kartais apdovanoja labiau nei turėjimas. Pradžiugink kitą stokojantįjį, jį pakviesdamas, arba išdrįsk pati/pats priimti kvietimą.
Mokykis vertinti ir branginti tai, kas yra likę, puoselėk tai, ką turi ir kuri naujo, – kokią sėklą mesi, toks medis išaugs. Nepamiršk, kad tu renkiesi.
Susiję straipsniai
