Medicina be tikėjimo – tarsi planetos tyrinėjimas vien kapstant dirvožemį
„Jeigu žmogų prilygintume Žemės planetai, medicina – su visa pagarba jai – kapstosi tik dirvožemyje. Visų jos gelmių mokslas nepajėgus ištirti“, - pakalbintas Kalėdų išvakarėse sako Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kauno klinikų Anesteziologijos klinikos vadovas prof. dr. Andrius Macas.
Turime ir dvasinį kūną
Kalėdų išvakarėse profesorius A. Macas, į klausimą, ar yra tekę darbe susidurti su atveju, kurio neįmanoma paaiškinti moksliškai, sako: „Vienareikšmiškai atsakau, kad taip. Juk turime ne tik fizinį, bet ir dvasinį kūną. O Kūčių, Kalėdų laikotarpiu tampame atidesni ypatingiems pastebėjimams, kaip, pavyzdžiui, neįtikimam pasveikimui. Arba įtikimam, bet labai nerealiam. Kartais, kai žmogaus būklė labai sunki ir atrodo, kad blogiausia neišvengiama, jam priėmus pirmąją komuniją, ligonio patepimą, jis ima ir pasveiksta. Toks buvo ne vienas atvejis mano praktikoje“.
Tiesa, pažymi gydytojas, žmonės dažnai įsivaizduoja, kad į ligoninę dvasininkas kviečiamas paskutiniam patepimui – pamiršta esant ir ligonio patepimą.
Dieviški ženklai
Dievo artumo dvelksmą anesteziologas geba pajusti ir mirties akivaizdoje. „Labai atvirai galiu pasakyti – esu patyręs aiškių Dievo apsireiškimo ženklų. Sudėtinga apie juos ir pasakoti, galbūt ne kiekvienas tame įžvelgs tą patį, ką ir aš. Reikia malonės tiems ženklams suprasti“, - sako pašnekovas.
„Dažnai mes, medikai, galvojame: „Esame puikiai organizuoti, turime aukštą kompetenciją, modernią įrangą. Ir ta įranga tikrai puiki. Juk dabar nebebūna tokių atvejų, kad žmogus po narkozės nebeatsigautų. Tačiau taip, po operacijos jis pakyla, o kas toliau? – dalijasi mintimis docentas. – Pavyzdys: turiu žmogų su nebeatitaisomais pakitimais pagrindinėje kraujagyslėje. Nuo pusės kūnas pūna. Kalbu su artimaisiais: „Kvieskite kunigą“. O jie sako, kad prieš mėnesį mamos mirties metinėse jis jau priėjęs išpažinties. Einu pats pas pacientą. Sakau: „Jums liko nedaug“. Jis klausia: „Kiek?“ Atsakau: „5-6 valandos“. Baisus atvejis. Žinau, kad po 4 valandų žmogus bus jau nesąmoningas. Ir klausiu: „Gal norėtumėt kunigo?“ Ir jis, kenčiantis baisius skausmus dėl deguonies bado, nors ir maksimaliai tuos skausmus malšiname, žmogus, kurio visi artimieji man pasakė „ne“, ištaria: „Taip“. Štai tada pajunti kažką plevenant. Ir tas pats žmogus, sulaukęs kunigo, tampa ramus. Ir tie skausmai nebe tokie. Jis iš tiesų ir turėjo tik tas 6 valandas, bet tos valandos buvo visai kitokios. Man tai ir yra vienas iš tų ypatingų ženklų“.
Jautresnis metas
A.Macas prisimena dar vieną tokį dvelktelėjimą. Visai prieš kelias dienas.
„Artėjant Kalėdoms jautrumas tiems ypatingiems ženklas suaktyvėja. Ką tik turėjome pacientą, kaip mes sakom, „nuo konteinerio“. Jis pateko į, - gydytojas pradeda sakyti „prabangą“, bet nebaigęs žodžio, pasitaiso, - į visai kitą aplinką, kitą pasaulį. Į puikiai sutvarkytą kardiochirurgijos skyrių. Pirmomis akimirkomis pajunti personalo sutrikimą. Kodėl jis su savo utėlėmis ir blakėmis turėtų būti čia? Bet netrukus tas nepasitenkinimas pasitraukia, visus tarsi užlieja gerumas. Tereikia mums daugiau klausytis ir įsiklausyti. Tik laisvoje širdyje gimsta gailestingumas, prievartinėje – ne. Ir Popiežius šiuos metus paskelbė Gailestingumo metais, nors tam net nereikia apsiriboti konfesijomis“.
Medicina galinga, bet ne visagalė
Taigi mokslas, medicina ir tikėjimas gali derėti tarpusavyje?
„Žinoma. Jei žmogaus kūną prilygintume Žemės planetai, medicina – su visa jai derama pagarba – kasinėja tik dirvožemį, t. y. 20-30 cm paviršiaus. Iki to, kas yra giliau, mokslas neprieina. Bet visais laikais buvo tokių pacientų, kurie gali vaikščioti, kai kitas, sergantis visiškai tokia pačia liga, nieko nepajėgia. Ir visada buvo tokių, už kuriuos visa giminė meldžiasi ir jie sveiksta, ir tokių, už kuriuos meldžiasi, bet jie nepakyla, - sako A. Macas. – Ir mokslinėse konferencijose svarstome, kodėl esant visiškai tokiems pat pažeidimams vieni sveiksta, kiti – ne. O atmesti dvasinius dėsnius tas pats, kas dvimatėje x ir y plokštumoje bandyti išmatuoti tai, kas yra trimatėje, kai kalbama jau ir apie ketvirtąjį išmatavimą. Taigi šiuolaikinė medicina labai daug gali, bet ji nėra visagalė“.
Docentas sako, kad net ir pacientą gydyti yra daug lengviau, kai jis bei jo artimieji turi amžinojo gyvenimo perspektyvą.
„Tada labai ramu su jais bendrauti, jie patys yra ramūs. O su netikinčiais labai sudėtinga. Jie kaltina save, gydytojus, pilni nerimo ir baimės, - atvirauja A. Macas. – O tų ženklų iš aukščiau galima įžvelgti visur – tereikia žiūrėti ir klausytis. Man tenka nuskausminti paralyžiuotą berniuką, neturintį smegenų. Kartu su juo – jauna mama, kuriai niekas aplinkui neegzistuoja, net gydytojas. Ji mato tik savo sūnų. Virš vaiko lovytės – Marijos paveikslas. Berniukas, natūralu, viskam abejingas. Bet kai jis patenka į mamos rankas – jis, kuris net neturi smegenų, – jai šypsosi. Ryšys tarp motinos ir sūnaus be galo stiprus. Ir tai jau matau nebe aš vienas, stebisi visas personalas“.
Neapsirikime - atpažinkime
Šiuo kalėdiniu laikotarpiu gydytojas ragina kiekvienam atrasti daugiau dieviškų ženklų, aplankyti “konteinerinį“ pacientą ar pakabinti meduolį ant konteinerio. Ir pažiūrėti vieną prasmingą filmą rusišku pavadinimu „Pritči“. „Ne viskas, kas rusiška, yra blogai“, - šypteli. Filmą apie tai, kaip dievobaiminga moteriškė laukė Jėzaus ir neatpažino Jo skriaudžiamame berniuke, žmoguje „nuo konteinerio“ ir motinos su kūdikiu varge. Kad mes neapsiriktume – atpažintume...
