Medicina ir moraliniai paradoksai(1)
Nėra jautresnės srities, kaip gydymas ir žmogaus sveikata. Laikraščių ir interneto puslapiai labai dažnai šaukte šaukia: „Padėkite“. Ar visuomet tai pagrįsta? Gal kas nors tik siekia siauro intereso patenkinimo? Pabandysiu pažvelgti kitaip – iš skirtingų pozicijų.
Pirmas paradoksas: už ką mokėti?
Sveikatos kaina visuomenei yra labai didelė. Žinoma, kad daugelis valstybių didžiausius pinigus išleidžia švietimui, gydymui, socialinei paramai ir armijai. Kitos sritys sudaro gerokai mažesnę dalį. Tačiau nėra valstybės, kuri turėtų neribotus išteklius. Taigi tenka finansuoti ne norus, bet poreikius. O čia iš kyla pirmasis klausimas – kas ir kaip nustato tikruosius bendruomenės poreikius. Kiekvienai motinai yra brangiausias jos vaikas, kiekvienai šeimai svarbiausi yra jų šeimos nariai, sergantieji sunkesnėmis ligomis yra labiau verti užuojautos ir gydymo nei lengvesni ligoniai. Čia tik keletas lyginimų. Pabandysiu suformuluoti paprasčiau: „Kiek reikia skirti pinigų (vaistams ir procedūroms) beviltiškai sergančiam ligoniui?“.
Kadangi egzistuoja nepagydomos ligos arba gali kilti situacija, kada žmogaus nebegalima išgelbėti, tai kur sustoti? Kada nustoti gydyti ar teikti pagalbą, nes... tai kainuoja. Kainuoja specialistų pastangos (padėdami vieniems, jie nespėtų padėti kitiems), kainuoja vaistai (lėšos visada ribotos, tuomet pinigai tarsi panaudojami neefektyviai), o šalia dar ir slaugytojos, skalbėjai ir virėjai. Šią dilemą galiu įvardinti kaip gydymo pragmatizmo ir idealizmo priešpriešą. Ką daryti, kai moralė prieštarauja loginiams argumentams?
Antras paradoksas: kas atsakingas už sveikatą?
Pasaulio sveikatos organizacija stengėsi kiek galima tiksliau apibūdinti, kas yra ta sveikata. Tai ji padarė, tačiau kol kas niekas neatsakė į klausimą, kas už ją atsakingas. Medikai dažnai teigia, kad jie negarantuoja išgijimo, negarantuoja rezultato. „Mes tik padedam“, - sako jie. Palyginkime su kitais „paslaugų“ teikėjais. Sakykim, siuvėju ar mašinų remontuotoju. Jeigu pastarieji negarantuotų gero kostiumo ar suknelės, pataisytos mašinos ir panašiai, tai kiekvienas sakytų, kad jie visai nereikalingi. Aišku, nereikia iš medikų daryti dievukų, jie iš tiesų ne viską gali. Bet ir paprastas žmogus iš gatvės apie savo paties sandarą ir kūno funkcijas žino gerokai mažiau. Gyvenime egzistuoja taisyklė: kai nežinai, tai kreipiesi į specialistą. Jis turėtų tapti atsakingas ne tik už žinias, rekomendacijas, bet ir už rezultatą, t.y. sveikatą. Deja, pas mus Lietuvoje už gydymo pasekmes (klaidas) daugiau atsakingos įstaigos, o ne žmonės. Tiesa, tai ne tik mūsų, bet ir pasaulinė nuostata.
Antra šio paradokso pusė – asmens, žmogaus atsakomybė. Bet čia ir vėl labai daug ir nesmulkių problemų. Argi visi turime tapti gydytojais, t. y. viską žinoti ir fanatiškai rūpintis savo sveikata? Aišku, kad negali visi būti medicinos specialistais. Tuomet vėl grįžtame prie pirmosios dalies.
Trečias paradoksas: ne dievai puodus žiedžia
Gydytojo specialybė turi labai ilgą istoriją. Ji apaugusi mitais ir pasakomis. Beraščiai ar mažaraščiai linkę ją sudievinti. Visų valdovų ar tironų rūmuose būdavo gydytojų, todėl jiems buvo priskiriamos išskirtinės galios. Šiandien ši profesija tapo masine, todėl šventumo aureolė pamažu gęsta. Tai turi bent dvi puses, gerą ir blogą – medikai grįžta į „žmonių“ statusą, antra, medikus nebijoma kritikuoti ar net jais nepasitikėti.
Tačiau problema yra ne čia. Dalis medikų vienaip ar kitaip būna atsakingi už pacientų sveikatą ar net gyvybę. Turiu galvoje tokias situacijas, kai žmogus patenka į psichiatrijos ligoninę ar ant operacinio stalo. Čia negalima „padėti“, tuomet reikia gelbėti. Vadinasi, nori nenori tenka prisiimti atsakomybę ir tada iškyla pačių specialistų žmogiškosios savybės. Žinome, kad visuomenėje yra gerų ir blogų žmonių, žinome, kad yra puikių specialistų ir, kaip čia švelniau pasakius, žemos kvalifikacijos asmenų, žinome, kad turime alkoholikų ir narkomanų. Gydytojai ir kiti darbuotojai pasižymi tomis pačiomis moralinėmis ypatybėmis kaip ir visa visuomenė. Taigi tarp gydytojų yra alkoholikų ir priklausomų nuo cheminių medžiagų, tarp medicinos darbuotojų galima rasti kyšininkų ir nusikaltėlių, bet... Žmogus, atsakingas už kito asmens gyvybę ar sveikatą yra išskirtinėje situacijoje: jis, kaip specialistas, sprendžia ir veikia pagal savo paties nuostatas ir žinias. Nesant kontrolės jis gali būti nevaldomas. Tai gerai, kai jis veikia tinkamai, ir blogai, kai jo veiklos prieštarauja bendroms visuomenės moralinėms nuostatoms. Kraštutinis pavyzdys – medikų veikla ir eksperimentai fašistinėje Vokietijoje bei Japonijoje ar psichiatrija Tarybų Sąjungoje.
Medicina gyvena visuomenės terpėje. Ta aplinka labai daug lemia, išmoko. Nereikia manyti, kad šios srities specialistai yra angelai ar genijai. Jie turi tuos pačius trūkumus, kuriuos turi kiti. Tik tie trūkumai labai brangiai kainuoja gyventojams: vaikams, jaunimui, dirbantiesiems ir senjorams. Klaidų daro visi – tik jų vertė skirtinga.
Susiję straipsniai
