Medikų galvos skausmas – agresyvūs pacientai
Priešiškai nusiteikę, agresyvūs, smurtaujantys ir nuo alkoholio apsvaigę pacientai – dažno ligoninės priimamojo darbo kasdienybė. Čia dirbantys medikai sako patiriantys fizinio smurto atvejų, o grasinimų, gąsdinimų, kitokių psichologinio smurto apraiškų sulaukia tiek daug, kad laikui bėgant numoja ranka ir nebekreipia į juos dėmesio. Manoma, kad vadinamieji „probleminiai“ pacientai sudaro apie 10 proc. viso į skubios pagalbos priėmimo skyrius besikreipiančių ar atvežamų pacientų srauto.
Ligoninės priimamasis – fronto linijoje
Kauno klinikinės ligoninės Priėmimo skyriaus vedėja Saulutė Ausėnienė sako nesanti karo medikė, bet būna naktų, ypač per mėnulio pilnatį, kai jos vadovaujamas skyrius tampa panašus į mūšio lauką. Vienoje fronto pusėje – medikai, apsaugininkai ir policininkai, o kitoje – probleminiu elgesiu pasižymintys pacientai. Gydytoja teigia, kad esama keleto šių pacientų kategorijų, o bene dažniausiai pasitaikantis tipažas išsiskiria labai lengvai pastebimais ypatumais: „pijokai“, asocialūs, be gyvenamųjų vietų asmenys, be specifinės išvaizdos, ilgai nesipraususio žmogaus kvapo, trenkiantys dar ir kažkuo panašiu į „Chanel”. Jeigu keli jų patenka į kabinetą, tai būna ir taip, kad tarpusavyje susipliekia...“
Pašnekovė įvardino ir kitą būdingą probleminių pacientų tipą. Tai pasiturintys, savo teises, bet tik ne pareigas labai gerai žinantys, su išankstine priešiškumo medikams nuostata atvykstantys asmenys. „Nors matai, kad jam nereikia tos būtinosios pagalbos, jis vis tiek reikalauja, šaukia. Būna, dar nespėjęs įeiti į kabinetą rėkia: „Aš skundą rašysiu, man blogai, niekas čia manęs nežiūri“, – vardino pavyzdžius Saulutė Ausėnienė.
Gydytoja teigia, kad esama ir kitokių, subtilesnių gydytojų terorizavimo būdų. „Atvažiuoja ir sako: „Jeigu jums nesumokėsi, tai ir nežiūrėsit. Jūs gi kyšininkai‘. Tai žeidžia. Kai paklausiu: „O kiek tamsta paprastai moki, kiek ir kam tiksliai mokėjai?“, atšauna: „Aš tai nedaviau ir neduodu, todėl manęs ir nežiūri. Kiti duoda, tai juos ir žiūri“. Su tokia išankstine nuostata atvažiuoja. Bet juk realybėje taip nėra, visus žiūrim, kuriems tikrai reikia. Matyt, todėl ir esame „apdovanoti“ tais „pijokais“, – svarstė gydytoja.
Paprastai pirmąjį smūgį, nesvarbu, ar tai būtų fizinis, ar tik psichologinis smurtas, priima medikai. Kviečiamas pastiprinimas – saugos tarnyba, o sunkesniais atvejais - policija. „Iš tiesų, tokie asmenys kelia grėsmę ne tik gydytojams, bet ir kitiems pacientams. Kai daužomi langai, kažkas mušasi, tai pirmiausia einam „gesinti gaisrą“, kviečiam pagalbą, ir tik tada – prie kitų ligonių. Tie, kurie „ardosi“ ir daug rėkia, labai retai būna rimti ligoniai. Kartą atvažiavo vienas toks veikėjas ir, matyt, nusivylęs, kad pagalbos negaus, nes nereikia, nuėjo prie kriauklės, nusisuko čiaupą, išsinešė. Kitam gi pabodo laukti, tai išsitraukė pagalį, pradėjo daužyti į duris, grasindamas užmušti slaugytoją. O tie, kuriems iš tikrųjų reikia pagalbos, dažniausiai elgiasi tyliai. Tie, kurie miršta, irgi miršta tyliai“, – nuogos ligoninės priimamojo realybės nepabijojo atskleisti medikė.
Rajonuose padėtis dar blogesnė
Didžiosios ligoninės, į kurias suplaukia dideli pacientų srautai, gali sau leisti išlaikyti apsaugininkų etatus ar bent jau turėti saugos tarnybos iškvietimo pultelį. Tačiau mažesnės ligoninės, ypač rajonuose, kartais negali sau leisti net pastarojo. Ukmergės ligoninės Priėmimo skyriaus slaugytoja Inga Kopūstaitė sako pati darbo vietoje esanti patyrusi fizinį paciento smurtą, o grasinimų net neskaičiuojanti. Pasak I. Kopūstaitės, blogiausia tai, kad niekada negali būti tikras, ar kada nors kuris nors iš tų grasinimų nebus realizuotas. „Aš tave dar susirasiu“, „lauk svečių“, „žinom, kur gyveni, padegsim automobilį“, – visokiausių būna grasinimų. Tokia mūsų kasdienybė. Laviruojame, kaip galime, saugos tarnybos neturime, o policiją kiekvieną kartą nėra paprasta kviesti“, – neslėpė pašnekovė.
Tos pačios ligoninės vyresnioji slaugytoja Asta Dainekienė papasakojo apie kitą nesibaigiantį konfliktų tarp medikų ir pacientų šaltinį – menką pacientų informuotumą apie tai, kaip ir kur kreiptis dėl medicinos paslaugų. „Bent jau Ukmergėje dalis besikreipiančių žmonių turi mažai informacijos. Dažnai ateina, vos tik kas nutinka, ar lėtinėmis ligomis sergantys, be siuntimo, tiesiog patys sugalvoję, mano, kad pagalbą gaus čia ir iškart. Matyt, tai tarybinių laikų paveldas, kai guldydavo visus tik panorėjusius. Dabar kitaip – yra ligonių kasos, apmokėjimų tvarka, ir daliai vyresniųjų pacientų tai absoliučiai nesuprantama“, – nurodo Asta Dainekienė.
„Kai matome, kad ta skubi pagalba, guldymas į ligoninę nėra reikalingas, siūlome kreiptis į savo apylinkės gydytoją, negalime tiesiog priimti be priežasties. Pacientai kažkodėl mano, kad į juos numojama ranka, pažeidžiamos jų teisės. Į argumentus tokiais atvejais retai kada įsiklausoma. Kyla pasipiktinimai, konfliktai, kurie tikrai nepalengvina mūsų darbo, o ir motyvacijos dirbti, švelniai tariant, neprideda“, – pasakojo ji.
Apsauga ne visuomet spėja į pagalbą
Naujajame Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės Skubios pagalbos skyriuje, į kurį nukreiptas didžiausias šalyje pacientų, kuriems reikia skubios pagalbos, srautas, visur sumontuotos vaizdo stebėjimo kameros, nuolat budi saugos tarnybos darbuotojai.
Skyriaus vedėjo Tomo Saladžio teigimu, nepaisant čia dirbančios saugos tarnybos pastangų, probleminių pacientų problema, kaip ir visoje Lietuvoje, aktuali. „Per parą į mus gali kreiptis net ne kelios dešimtys, o šimtai žmonių. Todėl neišvengiama, kad dalis pacientų elgiasi asocialiai. Yra buvę atvejų, kai slaugytojai ir gydytojai žaibiškai sumušami, apsaugininkams net nespėjus sureaguoti. Senajame skyriuje tikrai yra buvę tokių atvejų. Dar gerai, jeigu pyktis išliejamas ne ant medikų, o tik ant daiktų. Ateini ryte – žiūrėk, kokios durys išlaužtos ar langas išdaužtas. Naujajame skyriuje dar lyg ir nebuvo tokių dalykų, bet net neabejoju, kad bus“, – sakė T. Saladis.
Gydytojas priduria, kad jį kartais stebina visuomenės požiūris į medikus lyg į priešą. „Teko bendrauti su kolegomis iš Amerikos, kuriems tenka vykti į susišaudymus, gaujų karus, kitas konfliktų vietas. Paklausti, ar jie nebijo, sako – aišku, negali būti ramu, bet kad medikas patirtų smurtą – išskirtinai reti atvejai, kuriuos galima skaičiuoti ant pirštų. Suvokiama, kad medikas yra tas asmuo, kuris padeda, kai to labai, tikrai reikia. Taigi visiškai kita situacija. Medikai gali pasigirti juntama visuomenės pagarba, o pas mus – kiek kitokia opinija suformuota“, – teigė T. Saladis.
Mindaugas Savickas
Susiję straipsniai
