Psichologė apie vienišiausius žmones didžiausių bendravimo galimybių laikais

Poetams, išminčiams, atsiskyrėliams vienatvė – tobula būsena gilintis į save ir visatos slėpinius, pajusti transcendentinio pasaulio alsavimą ar tiesiog ignoruoti šią netobulą mūsų kasdienybę. Anot Rabindranato Tagorės, ji „tarsi tylus dainuojantis takas, kuris nuveda mus arčiau savo sielos“.

Deja, ne apie visatos slėpinius galvoja močiutė, kurios vaikai ir anūkai užsienyje, paauglys, kurio niekas nekviečia į gimtadienius, ar sutuoktiniai, kuriuos tesieja ūkinė ekonominė sąjunga.

Vienatvė ir vienišumas

Šiuos skirtingus buvimo vienam aspektus skirtingomis sąvokomis apibūdina medicinos centro „Neuromeda“ psichologė, kandidatė psichoterapeutė Kamilė Petrulėnaitė.

Pasak jos, dažniausiai vienatve vadinamas fizinis buvimas vienam, kai žmogus yra izoliuotas arba pats izoliuojasi nuo socialinės aplinkos. Ši vienatvė ne visada lydima nemalonių jausmų. „Tai gali būti laikas, skirtas saviems poreikiams, pomėgiams, poilsiui ir ramybei“, – sako psichologė.

Visai kas kita yra emocinė vienatvė, dažniausiai vadinama vienišumo jausmu. Ją patirdamas žmogus jaučiasi atskirtas, nesuprastas, nepritampantis, stokojantis prasmingų santykių net tada, kai yra apsuptas žmonių.

Kai išgyvenimais dalinamės su dirbtiniu intelektu

Dažnai pastebima, kad XXI amžiaus žmonės vis dažniau jaučiasi vieniši. „Kiekvienas šiuolaikinis žmogus galėtų nė nemirktelėjęs atsakyti, jog viena esminių to priežasčių yra sprogusios ir vis dar sparčiai besivystančios technologijos bei jų siūlomi įvairiausi įrankiai – socialiniai tinklai, kompiuteriniai žaidimai, medijos, dirbtinis intelektas ir t. t.“, – teigia K. Petrulėnaitė.

Jos nuomone, mes net neįsisąmoniname, kad technologijos gali paviršutiniškai patenkinti mūsų poreikius, tarp jų ir esminius, šiuo atveju socialinius. Psichologė pateikia pavyzdžių, kad neretai žmonės savo dirbtinio intelekto mašinoms suteikia vardus, jų klausia ne tik vakarienės recepto, bet ir dalinasi giliais ir skausmingais išgyvenimais. Arba po pramoginės tinklalaidės vaizdo įrašu galima pamatyti jaunų žmonių komentarus, panašius į „klausydamasi(s) jūsų jaučiuosi, lyg būčiau draug(i)ų kompanijoje“.

Psichologė akcentuoja, kad tai nėra labai blogai: „Absoliučiai natūralu prisitaikyti prie technologijų pažangos ir jomis naudotis, juk neberašome knygų ranka kaip viduramžiais.“

Tačiau visa tai neapsieina be pasekmių. „Kai socialiniai poreikiai patenkinami technologijomis, stipriai prastėja socialiniai įgūdžiai – aktyvus klausymas, nuoširdus domėjimasis kitais, atvirumas, socialinių užuominų ar neverbalinės informacijos atpažinimas, empatija, iš esmės kertiniai dalykai, padedantys sukurti gilią ir prasmingą draugystę ir įgaunami tik gyvo bendravimo metu“, – pastebi psichologė.

Pasak jos, užsisuka socialinių santykių vengimo ratas – kuo mažiau gyvų socialinių santykių, tuo prastesni socialiniai įgūdžiai, o kuo jie prastesni, tuo labiau žmogus vengia gyvo bendravimo. Jei žmonės vengia, nereiškia, kad jiems to bendravimo netrūksta. „Didžiausias šių laikų paradoksas – žmonės jaučiasi vienišiausi, nors gyvena laikais, kai bendravimas yra lengviausiai prieinamas“, – sako K. Petrulėnaitė.

Socialinės izoliacijos sąsajos su lytimi ir amžiumi

Vienatvės poveikis dažniausiai priklauso ne nuo lyties ar amžiaus, bet nuo asmenybės ypatumų. Tiesa, stebimos tam tikros tendencijos. „Tradiciškai moterys yra labiau linkusios ieškoti socialinės paramos ar specialisto pagalbos, jei jaučiasi vienišos, joms ne tiek svetima dalintis savo jausmais, juos išreikšti. Tuo tarpu vyrai stengiasi vienišumo jausmą išblaškyti darbu ar hobiais“, – pastebi psichologė.

K. Petrulėnaitė išskiria senjorų grupę, kuri, deja, išties dažnai patiria tiek vienatvę, tiek vienišumo jausmus, o neretai išgyvena ir gedulą, mokosi susitaikyti su kūno ar mobilumo pokyčiais. „Suprantame, kad tai natūralus žmogaus gyvenimo etapas, tačiau šis žinojimas neatleidžia vyresnio žmogaus nuo įvairiausių neigiamų jausmų, kuriuos gali sukelti vienatvė, ir tie jausmai yra absoliučiai validūs, turi teisę būti išklausyti“, – teigia psichologė.

Ji apgailestauja, kad dažniausiai senjorai renkasi dorotis su šiais jausmais vienumoje – daugiausiai dėl baimės būti našta, ypač savo vaikams ar anūkams. Turbūt daugelis iš savo senelių ar tėvų esame išgirdę: „Bijojau tau skambinti, dar sutrukdysiu, gal užsiėmęs (-usi).“

Psichologė pastebi, kad gyvo kontakto būdinga vengti tūkstantmečio ir Z kartos žmonėms, ypač tvarkant kasdienius reikalus. Jie registruosis pas kirpimo meistrą per programėlę, o ne skambins, apmokės už prekes savitarnos kasoje, o ne įprastoje. „Tai gali lemti kiek aukštesnis socialinis nerimas, atstūmimo baimė, o kartu ir pripratimas prie naudojimosi technologijomis ir jų suteikiamo patogumo“, – aiškina ji.

Kita vertus, jauni žmonės nėra linkę susitikti su savo artimaisiais ar draugais rečiau nei vyresnio amžiaus žmonės – kaip tik, metams bėgant, gyvi ryšiai su draugais tolsta ir, paradoksalu, nors vyresni žmonės dažniau rinksis „gyvą“ kasą nei savitarnos, tačiau pereis prie būtent virtualaus bendravimo su draugais.

Vienišumo pasekmės

Užsitęsęs vienišumo jausmas gali sukelti įvairiausių psichinės sveikatos sunkumų: negatyvų savęs vertinimą, depresyvumą, nerimą, padidėjusį stresą, atminties sutrikimus, polinkį į priklausomybes.

Psichologė pabrėžia, kad ne mažiau pavojinga ir ilgalaikė socialinė izoliacija, nes tyrimai rodo, kad ji gali sukelti ne tik psichologinių, bet ir fizinės sveikatos iššūkių, tokių kaip miego sunkumai, nutukimas, kraujagyslių ir kitos lėtinės ligos.

K. Petrulėnaitė pabrėžia, kad ypač jautrūs socialinei izoliacijai vaikai ir paaugliai: „Kadangi vaikų ir paauglių asmenybė, įsitikinimų ir vertybių sistema, elgesio modeliai dar tik kuriasi, izoliacijoje gali iškilti emocijų reguliacijos sunkumų (dažni pykčio, nerimo priepuoliai), formuotis socialinis nerimas ar fobijos, pasireikšti motyvacijos svyravimai, neigiamai veikiantys mokslo rezultatus.“

Todėl, pasak psichologės, šiame jautriame gyvenimo etape itin svarbus tėvų ar globėjų įsitraukimas, atjaučiantis ir palaikantis bendravimas, domėjimasis tiek realiu vaiko ar jaunuolio gyvenimu, tiek virtualiu turiniu, kuris jam yra pasiekiamas ir įdomus.

Kai vienišumas tampa slogia emocija

Dauguma mūsų norėtų įveikti vienatvės jausmą, tačiau psichologė kelia klausimus: „Ar būtina įveikti vienatvės jausmą? Pabuvimas vienumoje gali būti sveikas, leidžiantis pailsėti bei pabūti su savimi. Tada svarbu atsakyti į kitą klausimą, ar išvis įmanoma įveikti vienatvės jausmą ir daugiau jo nebejausti – tai vienas pamatinių išgyvenimų, kuriuos tam tikrais epizodais tenka patirti visiems.“

Tačiau K. Petrulėnaitė akcentuoja, kad žmonių savijauta ir net fizinė sveikata gali priklausyti nuo to, kiek vieniši jie jaučiasi. Tad su vienišumo jausmu išties svarbu dirbti. Vienišumo jausmą padeda sumažinti gana paprasti dalykai – augintinis, skambutis artimajam arba draugui, pastangos kuo mažiau laiko praleisti socialinėse medijose, galimybė lankyti mėgstamos veiklos būrelį.

Kartais vienišumas gali būti itin sunki ir slogi emocija, kai būtina specialisto pagalba. Specialistė išskiria kelias psichoterapijos mokyklas, turinčias daugiausia mokslinio pagrindimo, ir paaiškina jų esmę.

Kognityvinė elgesio terapija padeda dirbti su neigiamais įsitikinimais apie save, supantį pasaulį ir pačią vienatvę, ugdyti socialinius įgūdžius.

Egzistencinė terapija padeda tyrinėti autentišką buvimą gyvenime, o kartu ir vienatvės išgyvenimą, jo prasmę.

Grupinė psichoterapija suteikia saugią erdvę dalintis panašiais gyvenimo iššūkiais su kitais grupės dalyviais, ugdyti socialinius įgūdžius, koreguoti įsitikinimus apie tai, kaip visuomenė priima individą.

„Kiekviena psichoterapijos šaka turi savo nuostabių priėjimų prie šios temos, bet gydymo efektyvumui didesnę įtaką daro ryšys su psichologu ar psichoterapeutu nei konkretus psichologinės pagalbos metodas“, – akcentuoja psichologė K. Petrulėnaitė.