Metus su donoro širdimi gyvenanti uteniškė svajoja pagaliau parodyti dukrelei jūrą (1)

„Matyt, ne vieną angelą sargą turiu“, – prisipažino 32 metų uteniškė Jurgita Garkauskienė, jau metus – nuo praėjusio pavasario – gyvenanti su dovanota mirusio donoro širdimi krūtinėje.

Reklama

Kas mėnesį į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikas pasitikrinti ir išsirašyti vaistų atvykstanti moteris džiaugiasi po transplantacijos žymiai pasitaisiusia sveikata, pagerėjusia savijauta.

Iki operacijos Jurgita ilgą laiką kentė dusulį, todėl vengdavo fizinio krūvio. Kai norėdavo pasisvečiuoti pas močiutę, gyvenančią trečiajame aukšte, rūpestingas vyras Tadas ją užnešdavo ant rankų.

Dabar Jurgita be didesnio vargo pati kopia laiptais aukštyn žemyn, nebedūsta. Diplomuota lituanistė grįžo prie mėgstamos profesinės veiklos – įregistravusi individualią veiklą, namuose redaguoja studentų diplominius darbus, kitus tekstus.

Tačiau labiausiai Jurgita džiaugiasi keturmetės dukrelės draugija, mylinčiais ir rūpestingais artimaisiais – tėvais, vyru, močiute. Moteris ne kartą patyrė, kokia trapi yra žmogaus gyvybė ir kiek nedaug trūko, kad visus, kuriuos ji myli, būtų palikusi amžiams...

Prastos sveikatos Jurgita buvo nuo pat vaikystės. Ją, prisimena, dažnai kankino bronchitas, plaučių ligos. Dar labiau sveikata ėmė šlyti, kai prieš kelerius metus, kaip ir dauguma mūsų tautiečių, ji su šeima išvyko padirbėti į Airiją. Svetur planavusi įsikurti ilgėliau, ten kasininke Jurgita dirbo vos pusmetį – nepakeliamai ėmė skaudėti kojos sąnarį. Tik grįžus į Lietuvą, buvo nustatyta diagnozė: reaktyvusis artritas, t.y. sąnarių uždegimas, kuris prasideda po buvusios infekcijos. Beje, atliekant tyrimus, neretai nustatoma, kad ši liga pažeidžia ir širdį. Ar taip buvo ir Jurgitos atveju – neaišku. Kuriam laikui liga aprimo...

Jurgita ėmė lauktis savo pirmagimės, bet netrukus ėmė jausti kitų negalavimų – dažnai skaudėjo galvą, kankino nuovargis, stiprus dusulys, o širdies ritmas (pulsas) net ramybės būsenoje buvo itin didelis. Gydytojai jai skyrė ypatingą dėmesį. Buvo nustatyta, kad nusilpo širdies raumuo.

Iki gimdymo likus maždaug trims savaitėms, Jurgita buvo paguldyta į Vilniaus universiteto ligoninės Santariškių klinikų Širdies chirurgijos centrą. Tačiau nėščiosios sveikata ir ligoninėje nesitaisė: širdis vis labiau silpo, moteris jautėsi labai prastai. Todėl gydytojai nusprendė nelaukti numatytos gimdymo datos, o atlikti Cezario pjūvio operaciją ir taip pamėginti išgelbėti abu – ir mamą, ir kūdikį. Per operaciją ir reanimacijoje Jurgitos širdį palaikė specialus aparatas.

2010 metų rugsėjo 3-iąją, septyniolika dienų anksčiau, nei buvo planuota, gimė Jurgitos dukrelė. Vardą – Rugilė – mažylei Jurgita išrinko ligoninėje. Cezario pjūvio operacija buvo atlikta ten, kur Jurgita buvo gydoma – Širdies chirurgijos centre. „Širdies chirurgai tuomet net juokavo, kad šiame skyriuje gimė pirmoji jų anūkė“, – prisiminimais dalijasi Jurgita.

Po dukrelės gimimo ji gulėjo bendroje palatoje su kitomis moterimis, gydomomis nuo širdies ligų. Tačiau Jurgitai buvo padaryta maloni išimtis – jai leista palatoje laikyti artimųjų atneštas gėles. O mažylė iškart po gimimo buvo iškelta į Vaikų ligoninę. „Supratau, kad tapau mama, bet tai pajutau tiktai tada, kai pirmą kartą pamačiau savo dukrytę – po trijų savaičių“, – atsidūsta Jurgita.

Po kurio laiko abi – ir mama, ir naujagimė – buvo išleistos į namus. Jau tuomet, išleisdami iš ligoninės, gydytojai Jurgitą įspėjo, kad, sveikatai taip silpstant, gali prireikti širdies persodinimo.

Grįžusi namo, jaunoji mama jautėsi bejėgė – dėl silpstančios sveikatos ji net dukrelės negalėjo pakelti, nebent palaikydavo tada, kai namiškiai paduodavo. Jurgita vartojo daug vaistų, todėl mažylės maitinti savo pienu taip pat negalėjo. Nuolat kartojosi dusulio priepuoliai. Jurgita galėjo tik gulėti, tik šiek tiek pavaikštinėti, bet net ir tuomet pulsas pašokdavo iki nenormalių aukštumų.

Naujuosius 2011-uosius iš Utenos atvežta moteris pasitiko Santariškių klinikų reanimacijos palatoje. Tų metų pradžioje, vis silpstant širdžiai, Jurgitai buvo įsiūtas širdies stimuliatorius. Į namus grįžusios Jurgitos laukė dukrelė Rugilė, tačiau ja rūpintis mamai neužteko jėgų. Jurgita džiaugiasi, kad turi nuostabų vyrą Tadą ir rūpestingus tėvus, su kuriais gyvena po vienu stogu. „Pasikeisdami namiškiai mane ir dukrelę prižiūrėdavo, manęs vienos beveik niekada nepalikdavo“, – pasakoja moteris.

Jurgita suprato, kad be donoro širdies, deja, neišgyvens, todėl pasirašė sutinkanti, kad būtų įtraukta į širdies transplantacijos laukiančiųjų registrą.

Pirmojo kvietimo atvykti transplantacijai ji sulaukė po pusmečio – 2012-ųjų vasaros pabaigoje. Tačiau, lyg tyčia, tuomet sunkiai susirgo Rugilė: mažylei buvo diagnozuota įgimta širdies yda. Laimei, atlikus nesudėtingą operaciją, mergaitės širdelė buvo sutvarkyta, ir dabar tokių problemų ji nebeturi. Tačiau tąkart Jurgita donoro širdies, suprantama, atsisakė – visos mintys sukosi tik apie dukrą.

Kai 2013 metais sulaukė dar vieno pranešimo apie donoro širdį, Jurgita suprato: laikas pasiryžti operacijai, nes sveikata eina tik blogyn. Deja, paaiškėjo, kad per avariją smegenų mirtį patyrusio donoro širdis buvo smarkiai pažeista, todėl yra netinkama transplantuoti.

Laikas ėjo, sveikata prastėjo, o vieną 2014-ųjų pavasario rytą Jurgita gyva liko tik laimingo atsitiktinumo dėka. Tą rytą ją miegančią ištiko koma. Laimei, namie dar buvo į darbą besirengiantis vyras, kuris ir aptiko merdėjančią žmoną. Jis iškvietė čia pat gyvenančią ir medicinos sesele dirbančią Jurgitos mamą, abu gaivino ligonę, kol atvyko greitoji pagalba. Net ir nugabenta į Santariškių klinikas, Jurgita visą parą buvo ištikta komos.

Kai po kelių savaičių šiek tiek atsigavusią pacientę gydytojai jau rengėsi išsiųsti į sanatoriją, Jurgita sulaukė pranešimo, kad yra širdies donoras.

Apsisprendė iškart, o pasiruošti operacijai ji turėjo vos 4-5 valandas. Laukė atvykstančių namiškių. „Buvo nelengva, – apie lemtingą apsisprendimą pasakoja Jurgita. – Labiausiai kankino nerimas: o kas bus po to? Ar mano organizmas priims donoro širdį? Ir dar tas nerimas dėl dukrelės likimo... Žinojau, kad, jei kas atsitiktų, ji bus užauginta, prižiūrėta, mylima, bet...“ Ji prisipažįsta verkdama mintyse dukrelei net parašiusi atsisveikinimo laišką. Bet – tik mintyse.

Pasiryžti transplantacijai Jurgitai labiausiai padėjo Santariškių klinikų kapelionas. „Esu tikinti, todėl man buvo labai svarbu, ką pasakys kunigas, – prisipažįsta Jurgita. – Su kunigu kalbėjome beveik valandą. Aš visą laiką verkiau. Kunigas nuramino, paguodė, suteikė dvasinės stiprybės, patarė pasikliauti likimu“.

Laukimo valandomis Jurgita jautė ir artimųjų, draugų, net palatos, kurioje gydėsi, moterų palaikymą, pritarimą.

Operacijos dieną moters artimieji užpirko Šv. mišias už donorą. „Galėjome tik įsivaizduoti, kaip sunku buvo donoro artimiesiems priimti tokį nesavanaudišką sprendimą – paaukoti širdį svetimam žmogui“, – amžiną dėkingumą mirusiojo šeimai jaučia Jurgita.

Po operacijos prabėgus metams, Jurgita džiaugiasi ne tik pasitaisiusia sveikata, bet ir tuo, kad, kaip jau įsitikino, gyvenime turi ne vieną angelą sargą. „Tai – ir mano artimieji, ir gydytojai, kuriuos sutikau. Ne veltui tai žmonės baltais chalatais – kaip angelai“. Į Santariškes tikrintis pas gydytojus kaskart Jurgita atskuba tarsi pas gerus draugus ir žavisi klinikų kolektyvo darniu darbu, susiklausymu, profesionalumu.

Rugilė, kuriai dabar jau ketveri, matė, kaip gydytojai gaivino komos ištiktą mamą. Juos mažylė vadina „pagelbėtojais“. Todėl dabar, vos išgirdusi gatvėje kaukiant greitosios pagalbos automobilį, Rugilė klausia mamos: „Ar pas tave pagelbėtojai atvažiuoja?“ Dėl mamos ligos dukrelė, gerokai anksčiau nei jos bendraamžiai, išmoko pati įsiropšti į automobilį ir įsėsti į vaikišką kėdutę: „Rugilė žino, kad negaliu jos kelti“. Ir šiaip yra gerokai savarankiškesnė. Kartais Rugilė „žaidžia gydytojus“ – tąkart klausosi mamos širdies tvinksnių ir konstatuoja, kad „gerai, širdutė tuksi“. Jurgita džiaugiasi dukrele – net kai sirgo, kad ir kaip būdavo sunku, Jurgita stengdavosi atsikelti iš lovos, kad su mažyle išeitų į lauką.

Paklausta apie ateities planus, Jurgita prisipažįsta: „Labiausiai svajojame šią vasarą pagaliau nuvažiuoti prie jūros. Rugilė jos dar nematė“. Didelių ateities planų moteris nekuria – išmoko nesisieloti dėl smulkmenų, džiaugiasi kiekviena diena, šypsosi matydama augančią dukrą ir mylimus artimuosius.

Nacionalinios transplantacijos biuro informacija