Ministras V. Andriukaitis žada sugrąžinti baudžiavą į sveikatos apsaugos sistemą

Lietuva - pati turtingiausia šalis, nes ruošia medikus visam pasauliui ir negali jų prisikviesti į regionus, o ministro komanda toliau svarsto represines jaunųjų gydytojų įdarbinimo priemones.

Labai sveikintiną iniciatyvumą pademonstravo ministras, kai sušaukė susirinkimą ir pakvietė rezidentų atstovus į pokalbį. Paskelbė dvi naujienas. Vieną - gerą, kitą - blogą. Geroji - darbo bus, nes gydytojų regionuose trūksta. Blogoji - deja, teks rinktis, kokiu būdu susimokėti už teisę dirbti: arba imti paskolą, arba važiuoti pagal „paskyrimą“, kaip sovietmečio laikais į kolūkį bulvių rinkti.

Studentai ir rezidentai vis dar negali patikėti, kad tokie siurrealistiniai pasiūlymai gali būti rimtai svarstomi ministerijos koridoriuose. Ministras drąsiai citavo LR Konstitucijos 53 straipsnį apie valstybės pareigą rūpintis žmonių sveikata, pabrėžė, jog ji viršesnė už „visokius ES dokumentus“. Tačiau pamiršo 48 straipsnį, kuriame teigiama, jog „priverčiamasis darbas draudžiamas“.

Lietuva tikrai yra drąsi šalis, nes ji vienintelė Europoje turi mokamą rezidentūrą. Unikalus atavizmas likęs nuo senų laikų, kuomet papulti į gydytojų specialybę galėjai tik su partijos palaiminimu, o dabar  galima papulti plačiau atidarius piniginę. Nesvarbūs tavo pasiekimai, mokslų rezultatai, rūpi viena - gali  susimokėti. Kaip gausi pinigų, tavo problema - ar imsi paskolą, ar prašysi iš tėvų, ar važiuosi į rajono ligoninę ir mėginsi „susitarti“. Tvarka neaiški, nes jos tiesiog nėra, ir išeina, kad visi lygūs, bet kai kurie lygesni už kitus.

Ministras nori šitą absurdišką situaciją kilstelėti dar vienu laipteliu ir priversti visus susimokėti už teisę dirbti. Jam nerūpi, kad jaunieji gydytojai pasaulyje yra visaverčiai sveikatos priežiūros komandos nariai, gebantys teikti paslaugas savo kompetencijos ribose ir atsakingi už savo sprendimus. Taip, ne paslaptis, kad didžioji dalis mokymų vyksta rezidentui mėginant prisiplakti prie geranoriško gydytojo, kuris šalia didžiulio krūvio randa laiko šio bei to pamokyti. Taip, rezidentas mato universiteto paskirtą vadovą kaip jauną mėnulį ir akivaizdu, kad dauguma mokslų vyksta „sink or swim“ principu. Netgi tai jau yra pasiekimas, nes anksčiau, kai rezidentai tebuvo studentai, kurie neturėjo jokios atsakomybės de jure, jiems daugiau tekdavo ramstyti sienas.

Panašu, kad Lietuvos sveikatos apsaugos sistema vis dar gyvena pagal laukinių vakarų žaidimo taisykles. Kiekviena įstaiga kovoja už savo išlikimą ir mėgina kuo sėkmingiau panaudoti prieinamas lėšas, tiek iš Valstybinės ligonių kasos, tiek ir iš ES fondų. Natūralu, kad didesnę pyrago dalį gali atsiriekti tie, kurie turi daugiau resursų, aktyviau vykdo lobizmą ir gali pasiūlyti geresnę kokybę. Darbo sąlygų kokybę. Ne pacientų saugumo ar patirties, nes ji pas mus nematuotina. Tad akivaizdu, kad tie, kurie daugiau turi (rezidentų, universiteto darbuotojų), randa daugiau galimybių, bet tie, kurie turi mažiau, praranda ir tai, ką turėjo. Personalas sensta ir esant menkai kaitai natūralu, kad kyla vis daugiau grėsmių pačių įstaigų egzistavimui, t.y. licencijos pratęsimui.

Esminis klausimas: koks trumparegiškumo virusas užpuolė ministro komandą, jei ji mėgina sistemines sveikatos apsaugos bėdas ištaisyti jaunųjų gydytojų sąskaita? Kas trukdo pamatyti, kad tokie pasiūlymai, kurie tinka Kubai ar Baltarusijai, kur gydytojas per mėnesį uždirba mažiau nei taksistas per savaitgalį, yra absoliučiai pragaištingi Lietuvai?

Kam išradinėti dviratį ir ignoruoti tokių šalių kaip Kanada, Anglija ir Švedija sėkmingą patirtį? Ten jaunieji gydytojai nėra verčiami „atidirbinėti“, jie neina į gatves protestuoti, nes žino, kad po 5-6 metų aukštojo mokslo baigimo jų karjera prasideda nuo pažinties su savo pirmuoju ligoniu, o ne banko darbuotoju, kuris suteiks ilgalaikę mažaprocentę paskolą už teisę dirbti pagal išsvajotą specialybę.

Martynas Andrijevskis,

psichiatras