Mirštame taip, kaip gyvename?..

„Konsultuojant pacientus, sergančius onkologine liga, mirties tema visada iškyla, nes sergantys šia liga žmonės, net jei prognozės geros ir liga traktuojama kaip visiškai išgydoma, susiduria su savo mirtingumo suvokimu“, - sako Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikų medicinos psichologė-psichoterapeutė Marija Turlinskienė. Pakalbėjome.

Kaip paprastai žmonės priima mirties neišvengiamybę?

Toks susidūrimas dažnai sukrečia, išprovokuoja egzistencinius klausimus, gali labai išgąsdinti, bet ir subrandinti žmogų, priversti pervertinti savo gyvenimą, dar labiau jį branginti ir mylėti.

Kai liga progresuoja, kai tampa aišku, kad nepaisant visų šiuolaikinio gydymo galimybių, mirties tikimybė didelė, tuomet mes matome labai skirtingas žmonių patirtis ir emocijas. Kaip nėra vienodų gyvenimų, taip nėra ir vienodų mirties priėmimo situacijų. Dalis žmonių iki paskutiniųjų nesusitaiko su tuo, kad miršta, tikisi stebuklo, neigia bet kokią užuominą apie blogėjančius tyrimų rezultatus, progresuojančią ligą. Kai kurie pacientai panikuoja, pyksta, kaltina, verčia medikus ieškoti alternatyvių gydymo būdų, daryti papildomus, dažnai visai nereikalingus tyrimus. Taip gali elgtis tiek patys sergantieji, tiek jų artimieji, kurie nesusitaiko su artėjančia paciento mirtimi. Dalis pacientų užsisklendžia savyje, tarsi panyra į savo vidinį pasaulį, atsiribodami nuo aplinkos, artimųjų.

Tačiau tenka matyti ir tokių pacientų, kurie labai išmintingai, brandžiai priima savo artėjančios mirties realybę – stengiasi, kol gali, kuo daugiau būti ir bendrauti su artimaisiais, atsisveikinti, sutvarkyti testamentą, tarsi apžvelgia, apibendrina visą savo gyvenimą. Viena mirštanti pacientė yra pasakiusi: „Noriu būti pavyzdžiu savo vaikams, kaip oriai ir garbingai palikti šį pasaulį“. Būna ir tokių, kurie laukia mirties kaip išsigelbėjimo – nuo kančios, ligos, ilgo sirgimo.

Kas padeda su tuo susitaikyti? Kas palengvina išėjimą?

Vienas iš psichoterapinės pagalbos metodų, taikomų onkopsichologijoje – į prasmę orientuota terapija - siūlo kelias temas savianalizei ir apmąstymams, kurios palengvina mirties priėmimą ir pasiruošimą jai. Tai savo gyvenimo istorijos papasakojimas, sujungiant praeitį ir dabartį, integruojant ligos patyrimą į savo gyvenimo istoriją; dėkingumo jausmo puoselėjimas – už tai, ką gero ir gražaus davė ir duoda gyvenimas; gyvenimo patyrimas per gamtą, meną, muziką, o ne tik per aktyvią veiklą; ir iškėlimas sau tokių klausimų kaip „ką turiu padaryti, pasakyti, išgyventi šiandien, kad galėčiau numirti rytoj?“.

O kas apsunkina tą procesą?

Turime tendenciją numirti taip, kaip gyvenam. Negali tikėtis ramios mirties, jeigu tavo gyvenimas yra pilnas įtampos, pykčio, liūdesio ar konfliktų. Jeigu nori ramiai, taikiai, dorai išeiti iš šio pasaulio, turi išmokti ir taip gyventi. Tačiau ne visada mirties procesą apsunkina žmogaus vidiniai išgyvenimai, kartais pati situacija yra be galo tragiška ir dramatiška, kai, pvz., numiršta vaikas arba jauna moteris, paliekanti mažamečius vaikus. Dažnai ir negalinčių susitaikyti artimųjų jausmai ir elgesys tarsi nepaleidžia žmogaus, neleidžia jam ramiai numirti. Bet mes niekada negalime būti vertintojų pozicijoje, kokia mirtis ir koks mirimo procesas yra tinkamas, nes tai be galo jautru ir individualu. Galime tik būti šalia, kartais tyloje, kartais siūlydami savo padedančią ranką ir širdį.

Kaip įveikti mirties baimę?

Mirties baimė yra viena primityviausių, archaiškiausių žmogaus baimių. Ji remiasi ne tiek realiu išnykimo faktu, kiek žinojimu, kad esame mirtingi. Psichologinėje plotmėje žmogus nuolat jaučia išnykimo grėsmę ir negali išvengti tos grėsmės nepaisant visų logiškų argumentų, kad beprasmiška bijoti mirties, kadangi, kaip pasakė Epikūras, „kur aš, ten mirties nėra; kur mirtis, ten nėra manęs“. Anot įvairių autorių, mirties baimė yra didžiausia iš visų žmogaus patiriamų baimių, nors ir neveikia žmogaus gyvenimo taip betarpiškai, kaip kitos baimės formos. Reakcijos į mirtį yra sąlygojamos kultūros, aplinkos, nuostatų, tos terpės, kurioje žmogus gyvena - ar mirtis yra tabu, bauginantis reiškinys, apie kurį nekalbama, kuris kelia didžiulę baimę arba tai yra natūralus, gamtinis reiškinys, kurį ir priimame su pagarba.

Anksčiau, senovinėse kultūrose, mirtis buvo integruota su gyvenimu, žmonės numirdavo savo namuose, apsupti artimųjų žmonių, tai buvo natūralus procesas. Vystantis medicinai, mirtis buvo ištremta į ligonines, tapo tarsi gyvenimo priešprieša, kadangi pagrindiniu medicinos uždaviniu buvo mirties nugalėjimas, išgydymas bet kokia kaina. Mūsų laikais ir vėl vyksta pokyčiai, vystosi paliatyvioji medicina, vis daugiau kalbama ir stengiamasi sukurti sąlygas oriai mirčiai. Tačiau pasikeitus požiūriui, mirties esmė nepasikeitė.

Kalbant su pacientais apie mirties baimę, dažniausiai išryškėja kelios temos: bijoma paties mirties proceso, kaip viskas atrodys, kokie gali būti pojūčiai: ar skaudės, ar galėsiu kvėpuoti, kaip atrodys kūnas, ar būsiu sąmoningas ir pan.; pacientams rūpi ir tai, kas nutiks po to: nebūtis, siela, pomirtinis gyvenimas. Nemažai daliai žmonių nerimą kelia labai praktiniai dalykai: testamentas, laidotuvės, kaip reikės palikti artimuosius, ar jie susitvarkys, arba yra apmaudu nepamatyti anūkų ar vaikų vestuvių. Praktinių dalykų aptarimas kartais yra emociškai labai svarbus, ypač jeigu mirštantis negali apie tai kalbėtis su artimaisias, jeigu jie nenori klausytis tokių kalbų, teigia, kad viskas bus gerai, nereikia apie tai kalbėti.

Ar tie, kurie tiki Dievą, lengviau palieka šį pasaulį?

Tiek moksliniai tyrimai, tiek praktika rodo, kad iš tikrųjų tikėjimas ir dvasingumas padeda mirties akivaizdoje - mažina nesaugumo jausmą, suteikia prasmę gyvenimui, sumažina baimę, suteikia ateities perspektyvą, įprasmina tokias sudėtingas gyvenimo patirtis kaip liga, kančia, netektis. Tikėjimas tampa kaip tam tikra užuovėja ar atrama, onkopsichologijoje dažnai dar vadinama įveikos strategija. Taip pat yra mokslinių tyrimų, kurie atskleidžia, kad ligos akivaizdoje sergančiųjų dvasingumo poreikiai sustiprėja, jie gali naujai atrasti tikėjimą arba pajusti, kaip jis sustiprėjo, suklestėjo. Pacientai pasidalina, kad ligos ir mirties akivaizdoje kaip niekad aktualūs tampa vilties, gyvenimo prasmės, vidinės ramybės, mirties prasmingumo klausimai. Iš tikrųjų malda, tam tikri dvasiniai ritualai ramina, suteikia saugumo.

Ar tinkamai su mirtinu ligoniu elgiasi artimieji?

Artimieji išgyvena įvairiausius jausmus, ir dažnai jų elgesys su mirštančiu žmogumi yra veikiamas tų jausmų. Jie taip pat gali nesusitaikyti su mirties grėsme, gali ją neigti, pykti, panikuoti ar įkristi į neviltį. Onkopsichologams yra žinomas ir toks reiškinys kaip išankstinis sielvartas, kai sergantis žmogus yra gyvas, o artimieji jau sielvartauja ir apverkia jį. Neretai daugiau psichologinės pagalbos ir emocinės paramos reikia būtent artimiesiems, o ne mirštančiam žmogui, ypač jei jo sąmonė yra pritemusi arba bendra fizinė būklė sunki.

Rekomendacijos artimiesiems

• Privalome užtikrinti mirštančiam žmogui kuo įmanoma didesnį fizinį komfortą – jeigu reikia, adekvatus nuskausminimas, raminamieji vaistai, medicininė pagalba ir priežiūra.
• Pati didžiausia pagalba susidūrusiam su mirtim žmogui – tiesiog būti šalia. Tai didžiausia dovana, kurią galime dovanoti bet kuriam su mirtimi susidūrusiam žmogui arba fiziškai sveikam, bet kenčiančiam mirties baimę. Svarbus ir fizinis kontaktas, apkabinimas, laikymas už rankos, jeigu mirštančiajam to reikia.
• Leidimas sergančiajam reikšti emocijas, kokios jos bebūtų: pyktis, ašaros, neviltis. Svarbu atsispirti norui pakeisti tuos jausmus arba nuvertinti juos „neverk“, „nesinervink“, „viskas bus gerai“. Taip, išbūti šalia stiprių jausmų yra be galo sudėtinga, norisi tuoj pat paguosti, užglaistyti. Bet užtenka tiesiog išklausyti, išbūti - ir kenčiančiajam palengvės.
• Neišsigąsti mirties temos, jeigu mirštantis nori apie tai kalbėtis. Dažniausiai užtenka tik klausytis, išgirsti, būti šalia.
• Kartais nereikia jokių žodžių, užtenka tiesiog fiziškai būti šalia, pasėdėti šalia lovos, palaikyti už rankos, pataisyti pagalvę.
• Sunkiai sergantys arba mirštantys žmonės yra labai jautrūs bet kokiems ženklams, mimikai, todėl neverta slėpti, nutylėti, geriau atsakyti į jam kylančius klausimus, nemeluoti, nes tai tik dar labiau padidina nerimą, baimę, nesaugumą.
• Neinfantilizuoti mirštančiojo. Jis vis dar suaugęs žmogus, jeigu jis sąmoningas, tai jis turi savo poziciją, savo poreikių, savo norų, jis vis dar atsakingas už savo gyvenimą, todėl padoru atsiklausti jo, jeigu reikia priimti kokius nors sprendimus, susijusius su gydymu, važiavimu namo ar į hospisą ar pan.