Mobingas – reiškinys, palaužiantis stipriausius nervus(4)

Patyčios ir smurtas – ne tik mokyklų kasdienybė. Jį patiria  ir suaugusieji darbo vietose, ne išimtis – sveikatos priežiūros sistemos darbuotojai. „Intensyvus ir ilgai trunkantis priekabiavimas (mobingas)  palaužia ir stipriausius nervus – sukelia stresą, nuolatinę baimę, psichosomatinius sutrikimus“, – sako Vytauto Didžiojo universiteto docentė, socialinių mokslų daktarė Jolita Vveinhardt. Kalbamės su ja.

Reklama

Kas yra mobingas? Iš kur kilo šis pavadinimas?

Daugelis žino, kas yra diskriminacija, seksualinis priekabiavimas, psichologinis teroras, bandymas‚ „išėsti“ iš darbo, paskalos ir pan. Dabar visa tai sudėkime į vieną ir įsivaizduokime, kad žmogus naudojant šias priemones užpuolamas, skaudinamas, bauginamas mažiausiai kartą per savaitę, o gal net dažniau. Ir visa tai trunka mėnesių mėnesius – ne mažiau kaip pusmetį.

Tai, ką vadiname mobingu mokykloje, darbovietėje, dažnas laiko norma. Girdėjote pasakymus: „Laimi stipriausias“, „Išgyvena stipriausias“? Kai kurie vadovai toleruoja net tai, kad eilinis darbuotojas „suėda“ skyriaus viršininką. Mano, kad žmogus įrodė savo vertę. Tačiau bet kokie susidorojimai nepraeina be pasekmių aplinkiniams. Kokios darbo kokybės, produktyvumo galima tikėtis, kai žmonės gyvena bijodami, nėra tikri dėl savo ateities ir  rūpinasi ne darbo reikalais, o asmeniniu išgyvenimu?

Mobingas (mobbing – angl.) kildinamas iš lotynų kalbos – „purvinos gaujos puolimas“. Anglų kalboje reiškia minią, puolimą. Dar kartais galima sutikti bulingo pavadinimą. Kartais ir mokslininkai painioja tuos terminus, bet bulingu labiau linkstama vadinti nesistemingą puldinėjimą. Jis gali trukti metų metus, tačiau nėra toks intensyvus kaip mobingas.

Ar daug žmonių patiria patyčias darbe? Kaip jie reaguoja?

Labai daug. Tik ne visos patyčios virsta mobingu ir apie patyčias darbe taip jautriai nekalbame kaip apie šią bėdą mokykloje. Iš pokalbių su specialistais, aukomis, kurios kreipiasi patarimo, susidariau tvirtą nuomonę, kad skriaudžiamųjų yra daug daugiau negu rodo tyrimai, nes ne visi drįsta prisipažinti, o ypač – vyrai. Dažniausiai tyliai kenčiama arba išeinama iš darbo. Pirma – žmonės nežino, kas vyksta, kaip su tuo kovoti ir kur ieškoti pagalbos. Antra – mūsų žmonėms apskritai būdinga tyliai kęsti, o ir atvirai darbines problemas viešinantys darbuotojai dažnai pasmerkiami, klijuojamos „skundikų“ etiketės. Tylima, nes bijoma, kad „nebūtų dar blogiau“. Tai gilesnių istorinių, kultūrinių priežasčių pasekmė, bet džiugu tai, kad tampame atviresni.

Dėl kokių priežasčių pasireiškia patyčios sveikatos priežiūros sistemoje?

Priežastys tos pačios kaip ir kitur. Tačiau sveikatos priežiūros sistemoje, kaip ir socialinio darbo sferoje, įtakos turi dažni kontaktai su pacientais, kurie ne visuomet mieli. Intensyvus bendravimas sekina, todėl ir profesinis perdegimas šiose srityse dažnas. Tiesa, yra teorijų, kurios mobingą aiškina tuo, kad medicinoje didesnė dalis kolektyvo – moterys. Tačiau oponentai teigia, kad moterys – tiesiog atviresnės ir dažniau įvardija savo problemas.

Kokios paplitusios mobingo formos? Ar visas lengva atpažinti?

Tyčiojasi bendradarbiai, darbdaviai ar žemesnio rango viršininkėliai. O patyčios, kurios vadinamos puolimo būdais, mums visiems žinomos iki kaulo smegenų. Daugelis žino, ką reiškia kolegų susitarimas nebendrauti su kuo nors, ignoruoti. Būna taip, kad kolegoms (nebūtinai viršininkas) net liepia taip elgtis. Nutylima svarbi darbinė informaciją ir auka ne dėl savo kaltės ko nors nepadaro. Nuolatos peikiamas darbas. Sovietmečio kariuomenėje naujokai buvo verčiami dantų šepetėliu šveisti unitazus – dabar darbovietėse sugalvojama dar rafinuotesnių patyčių būdų. Apkalbas žino visi: tas kolega tikrai gėjus... ji turi psichinių problemų – mačiau kaip geria antidepresantus... ji psichiškai nestabili... rengiasi kaip kekšė... uždirba daugiau todėl, kad miega su viršininku ir t.t.  Tikrai girdėjote pašaipiai aptarinėjant kolegų elgesį, eiseną, tai pamėgdžiojant. Kandūs juokeliai, anekdotai, grasinimai žodžiu, raštu, elektroninio ryšio priemonėmis, žmogus gali būti ir apstumdytas, nuolatos aprėkiamas, o kalbant – pertraukinėjamas. Vienos jėgos struktūros darbuotoja pasakojo, kad iš jos buvo atimtos visos darbo priemonės, neduodama jokio darbo ir verčiama sėdėti kabinete. Tai slegia, o ypač sunku, kai su žmogumi apskritai nustojama bendrauti, praeinama kaip pro tuščią vietą. Kitas pavyzdys: įstaigoje planuojamas vakarėlis, o vienas darbuotojas nepakviečiamas. Smulkmena, bet tai socialinis atskyrimas, sukeliantis skausmą.

Daugelį asmens garbę ir orumą žeminančių veiksmų laikome įprastais, savaime suprantamais arba pakenčiamais. Todėl mobingo auka dažnai nesulaukia supratimo ir palaikymo. Bet kuo daugiau žmonės žinos apie šį reiškinį, tuo bus sunkiau už įvairių stereotipų slėptis vadinamiesiems moberiams, o tiksliau – nusikaltėliams, prievartautojams.

Kaip mobingas  pakeičia  gyvenimą žmogaus, kuris jį patiria, kaip atsiliepia sveikatai?

Mobingo, kaip ir bet kurio nusikaltimo, auka niekuomet nebesijaus saugi, „dairysis per petį“. Nors, pavyzdžiui, pakeitus darbą susirgimų simptomai išnyksta, tačiau baimė išlieka. Sunkesniais atvejais gali išsivystyti depresija, prarandama dalis darbingumo, atsiranda priklausomybės, o kraštutinis variantas – savižudybė. Labai dažnai išyra šeimos – ypač tada, kai bandoma su problema susidoroti slepiant nuo šeimos.

Žmogus pastebi, kad ima gausiau prakaituoti. Šeštadienis gražus, o sekmadienį ima nerimas, nesinori į darbą. Norint išsimiegoti prireikia migdomųjų. Tai patiria daugelis ir susitaiko. Tačiau stresas ėda sveikatą ir gali pasireikšti įvairiausi psichosomatiniai sutrikimai. Svaigulys, koordinacijos praradimas, afazija, pykinimas, virškinamojo trakto sutrikimai, širdies kraujagyslių ligos. Žmogų gali ištikti ūmūs panikos priepuoliai, paranoja, depresija ir t. t. Dažniausiai šie negalavimai gydomi medikamentais – ir tai ne tik mūsų šalies problema.

Ar Lietuvoje įstatymai gina tą žmogų, iš kurio tyčiojamasi? Kur žmonės gali kreiptis pagalbos?

Įstatymo, kuris gintų grynai nuo mobingo, Lietuvoje nėra ir, manau, dar negreit atsiras, nes tai yra patogus būdas priversti žmogų išeiti iš darbo, ir – be išeitinių kompensacijų. Žmogus priverčiamas išeiti savo noru arba surandamas pagrindas. Pavyzdžiui, užverčiamas tokiu krūviu, kad neįmanoma susidoroti, ko nors nepadaryti ar padaryti su klaidomis.

Tačiau ginantis nuo priekabiautojų galima pasinaudoti ir kitais įstatymais, pavyzdžiui, Baudžiamuoju kodeksu, kai šmeižiama, įžeidinėjama, vienaip ar kitaip grasinama, Darbo kodeksu ir kt. Bet tai jau teisininkų daržas. Konsultacijos su draugais, pažįstamais, geru advokatu tikrai pravers. Kartais užtenka oficialaus, motyvuoto advokato rašto, kad priekabės baigtųsi. Galima kreiptis į profsąjungą, pasikonsultuoti su Darbo inspekcijos konsultantu, jeigu konfliktuojama su darbdaviu.

Bet jeigu nusprendėte kovoti, elkitės apdairiai ir rinkite visus įrodymus – elektroninius laiškus, SMS žinutes, dokumentus ir kt. Jiems patvirtinti gali prireikti ir antstolio paslaugų. Nevenkite nueiti ir pas psichologą – palaikymas tikrai pravers. Negrįžtama klaida – aukai rinktis vaistus, alkoholį ar kvaišalus.

Reikia atminti dvi svarbiausias taisykles: šalininkų ratas  ir viešumas. Moberiai (puolėjai) labiausiai bijo, kad jų kėslai bus paviešinti, todėl kartais to užtenka. Jeigu skriaudžia ne darbdavys, verta nueiti pas vadovą. Tik delsti negalima, nes kuo ilgiau „tempsite“, tuo suteiksite progos jus apjuodinti, tuo labiau pakriks nervai ir sveikata, sunkiau valdysite emocijas, tad bus vis sunkiau įtikinti. Labai dažnai auką mėginama pateikti kaip nestabilią, nenormalią, todėl viešos emocijos tik „patvirtins“ tai, kas buvo kalama į galvas. Jeigu patenkate į tokią situaciją, reikia atminti, kad mobingo puolimas – tai didelis burbulas, grėsmės iliuzija tol, kol tai nepriimate kaip realybės. Sakoma, baimė pasibeldė į duris, pasitikėjimas jas atvėrė, o už jų nieko nebuvo. Pavyzdžiui, žmonės, girdintys paskalas apie save, labai bijo, kad aplinkiniai tuo šventai tiki, o jas sužinoję darbdaviai atleis. Tačiau iš kur sužinoti, ar baimė pagrįsta, jeigu nepaklausi darbdavio?

Tiesą sakant, įstatymai nuo mobingo gina toli gražu ne visose šalyse. Gal daugiausiai pažengusios Skandinavijos šalys, Vokietija, Didžioji Britanija. Kompanijos moka milžiniškas kompensacijas, net jeigu skriaudžia ne vadovas.