Mokslininkas: manau, kad po kelių dešimtmečių galėsime atspausdinti širdį
Embrioninėmis kamieninėmis ląstelėmis galima gydyti pavojingas ligas, atkurti pažeistus audinius, galbūt net organus, sako daugiau nei prieš dešimtmetį su mokslininkų komanda šias ląsteles užauginęs britų biotechnologas Stephenas Mingeris. „Technologijos to padaryti dar neleidžia, nes mes, pavyzdžiui, nepakankamai išmanome širdies struktūrą. Tačiau įsivaizduoju, kad po 20–50 metų galėsime atspausdinti širdį“, – tikisi „GE Healthcare Life Sciences“ vyriausiasis mokslininkas.
Jo teigimu, dabartinis mokslininkų iššūkis – industrializuoti šį procesą, kad jis būtų produktyvesnis ir pigesnis, bei gaminti saugesnes ląsteles. Tačiau tikimasi, kad ateityje, naudojant spausdinimo ir panašias technologijas, pavyks sukurti naują trachėją, širdies pleistrą ar ausį.
– Kas yra regeneracinė medicina ir koks jos tikslas?
– Regeneracinė medicina yra būdas pakeisti senatvės, ligų, traumų ir sužeidimų paveiktas kūno ląsteles, audinius ar struktūras. Puikus pavyzdys – galimybė osteoporoze sergantiems vyresniems žmonėms pakeisti kaulus. Arba, pavyzdžiui, kadangi ir sendami mes dar būname gana aktyvūs, daugumai mūsų susidėvi kelių kremzlės. Ar mes jas galėtume pakeisti – paimti iš kūno ląstelių, paversti jas kremzlėmis ir įdėti atgal? Taigi mes galėtume naudoti daugybę strategijų – nuo bandymo stimuliuoti kūną, kad jis pats save pagydytų, iki ląstelių ir audinių persodinimo.
– Kas šiuo metu gali būti išgydyta naudojant kamienines ląsteles?
– Niekada nevartoju žodžio „išgydyti“, sakau „pagykime ligą“ arba „nuslopinkime ligą“. Kol kas negalime prašyti galutinio išgydimo. Tačiau arčiausiai to yra ląstelių naudojimas gydant ortopedinius negalavimus. Pavyzdžiui, jei klubuose yra kaulo defektas, į sąnarius galima įdėti naują kaulų kremzlę. Nemažai padaryta gaminant naujus slankstelius arba dedant ląsteles į stuburo smegenis žmonėms, turintiems problemų dėl stuburo slankstelių. Taigi čia labiausiai pažengusi yra ortopedija.
Kita sritis yra tyrimai ląstelių, kurias mes paimame iš kaulų čiulpų arba riebalinio audinio. Tai mezenchiminės kamieninės ląstelės, kurios labai svarbios reguliuojant kasdienę kraujo gamybą. Tačiau jas taip pat galima paversti kaulų kremzlėmis ir riebalais. Dar vienas unikalus šių ląstelių bruožas – pasirodo, jos gali veikti kaip mažos vaistų pompos. Dėl kažkokių nežinomų priežasčių šios ląstelės gamina daug labai stiprių baltymų, kurie turi regeneracinių savybių. Taigi žmonės jas naudoja tada, kai ląstelėms reikia ne lįsti į vidų ir pakeisti audinį, o stimuliuoti kūno atkūrimo mechanizmus. Jos taip pat gali rasti sužalotą vietą, kurios audiniai pažeisti, kur prasidėjo uždegimas, ir tai nuslopinti.
Labai įdomūs klinikiniai bandymai atliekami JAV ir Anglijoje. Yra tokia progresuojanti aklumo forma, kuri vadinasi geltonosios dėmės degeneracija, kai už regėjimą atsakingos ląstelės išnyksta, nes viename sluoksnių netenka apsaugos. Kompanija ACT sugalvojo, kaip pagaminti šias ląsteles. Jie perkelia jas žmonėms, kurie apaks arba jau beveik apakę. Pasirodo, kai kuriems pacientams pradėjo taisytis regėjimas. Tai nepagydoma liga, ir, jei žmogus sulaukia 85 metų, atsiranda maždaug 50 proc. tikimybė, kad dėl šios ligos jis neteks regėjimo. Jei galima ją suvaldyti – tai puiku. Netgi pirmieji tyrimų duomenys teikia vilčių.
– Kas mokslininkus stabdo atauginti, tarkime, pažeistus plaučius?
– Geras klausimas. Mokslas ir medicina iš esmės yra labai atsargi. Mes turime padaryti daugybę dalykų, kad įrodytume saugumą: atlikti gerai prižiūrimus bandymus, užtikrinti saugumą ir ypač svarbu įrodyti veiksmingumą. Neužtenka paciento žodžių, kad jis gerai jaučiasi arba geriau mato, – tai reikia griežtai tikrinti. Mes darome pažangą, bet visi mano, kad viskas vyksta per lėtai. Aš ir pats manau, kad per lėtai, tačiau viską reikia daryti atsargiai ir įsitikinti, kad nepakenksi žmogui.
Yra svarstymų, ar ilgai išorėje augintos ir paskui į kūną sugrąžintos ląstelės tinkamai elgsis. Buvo keli atvejai, kai terapija sukėlė problemų. Europoje yra vaikų, neturinčių funkcionuojančios imuninės sistemos. Gydymas yra toks: reikia paimti jų kamieninių kraujo ląstelių ir atgal įdėti koreguojantį geną – tą, kurio jie neturi. Problema ta, kad, norint įdėti geną, reikia naudoti virusus. Visi 25 vaikai, kuriems buvo taikoma terapija, pasveiko – jų imuninė sistema atkurtos, tačiau penki iš jų kartu susirgo leukemija, nes virusas, pasiekęs ląstelę, geną į DNR perduoda kaip pakliūva. Kai kuriems vaikams virusas nukeliavo prie geno, kuris aktyvina baltųjų kraujo kūnelių augimą, todėl iš esmės dėl gydymo jie susirgo leukemija. Keturi iš penkių vaikų išgyveno ir pasveiko, o vienas mirė. Negalėjome to numatyti. Buvo atlikti bandymai su pelėmis – nieko neįvyko, pelės nesusirgo leukemija, tačiau dėl nežinomos priežasties, kai geną įdėjome žmonėms, gavome tokį efektą. Dabar mes sugalvojome, kaip tai apeiti. Naudojame skirtingus virusus ir geriau mokame juos nukreipti.
– Kur slypi kamieninės ląstelės galia? Susidaro įspūdis, kad ja galima išgydyti bet ką.
– Taip, deja, dabar vyrauja toks įsitikinimas... Iš esmės kamienines ląsteles galima skirstyti į dvi plačias kategorijas. Yra kamieninės ląstelės, kurias turime įvairiuose audiniuose – jas galima išimti iš kūno ir įvairiai panaudoti, bet jų galimybės ribotos, nes šių ląstelių galima užauginti ribotą kiekį – vėliau nustoja augti. Kitas minusas – jos gali augti tik konkrečiame audinyje. Jei paimsiu kamieninių smegenų ląstelių ir padėsiu į indą, jos gamins tik smegenis, kraujo negamins.
Tačiau yra ląstelių klasė, kuri gali gaminti viską. Tai – embrioninės kamieninės ląstelės, gaunamos iš mėgintuvėlyje apvaisintų, moksliniams tyrimams paaukotų embrionų. Jos vertingos todėl, kad jas galima auginti nuolatos. Aš jums rodžiau 1997 m. iš pirmojo panaudoto embriono surinktas ląsteles – žmonės visame pasaulyje iki šiol jas augina. Dėl to jos tokios ir naudingos: pirma – gali gaminti audinius, antra – iki tam tikros ribos jas galima auginti išorėje, ir, jei ląstelėms suteiksi tinkamas sąlygas, jos turės gana realias regeneracines savybes.
Dabar tai turbūt pati karščiausia mokslo sritis. Kai tokios kompanijos, kaip „General Electric“, „Novartis“ ir kitos, pradeda aktyviai veikti šioje srityje, tai rodo, kad ji bręsta. Žmonės pradeda matyti, kad iš to uždirbs pinigų ir kad toks gydymas taps realybe.
– Kai kalbame apie embrionų tyrimą ieškant naujų vaistų, turime omenyje vaistus, kuriuose yra gyvų kamieninių ląstelių?
– Ne, turėjau galvoje, kad ląstelės būtų naudojamos kaip įrankis. Tiesiog naudoji ląsteles, kad įsitikintum, jog vaistas saugus. Tarkime, jei išbandysiu vaistą su savo širdies ląstelėmis ir tai nesukels jokių pasekmių, ar tai reikš, kad, pavartojus vaistų, jie nepakenks mano širdžiai? Mes manome, kad tiesa. Tai – kaip testas: jei nori patikrinti, ar vaistas saugus, pirma išbandai su pele. Jei pelei neatsiranda šalutinio poveikio, manai, kad saugus. Bet dabar mes žinome, kad žmonės nėra pelės, šunys ar triušiai. Mes į šiuos vaistus reaguojame labai skirtingai.
Bus vaistų, kurie veiks kūne esančias kamienines ląsteles. Mes dirbame su keliomis įmonėmis, kurios gamina tradicinius molekulinius vaistus, stimuliuosiančius skirtingas kamieninių ląstelių populiacijas. Eritropoetinas yra dar vienas pavyzdys vaisto, kuris stimuliuoja kraujo kamienines ląsteles, kad šios gamintų daugiau raudonųjų kraujo kūnelių. Taigi tai yra dar vienas regeneracijos būdas – dabar vietoj ląstelių tiesiog vartoji vaistus.
– Ar kamieninės ląstelės gali būti naudojamos norint žmogų ne išgydyti, padaryti jį pranašesnį?
– Iš esmės greičiausiai – taip... Bet aš nepažįstu nieko, kas tuo užsiimtų ar siūlytų užsiimti. Žinau – buvo pranešimų, kad galbūt futbolininkams buvo suleista kamieninių ląstelių. Bet manau, kad tai dėl traumų – jie ieško būdų, kaip greičiau pasveikti.
– Ar jūs esate prieš idėją tobulinti žmogų naudojant kamienines ląsteles, genetiką ar kažką panašaus?
– Jei kažkas ateitų ir pasiūlytų gerą idėją, kaip tai įgyvendinti, mes diskutuotume. Aš asmeniškai nežinau, kur galima būtų tai pritaikyti. Šiuo metu visame pasaulyje ląstelės bandymams, manyčiau, naudojamos atsakingai ir tradiciškai. Bet kartu visur pilna klinikų, kurios, atsižvelgiant į norus, suleis jums kamieninių ląstelių už 50 tūkst. dolerių. Jos visiškai nekontroliuojamos. Mes, bendruomenė, įskaitant ir mane, pasirūpinome, kad kai kurios šių klinikų būtų uždarytos, nes jos yra nesaugios ir nekontroliuojamos. Tu nežinai, iš kur gautos ląstelės, nežinai, ar jos neužkrėstos hepatitu arba ŽIV, – niekas jų netikrina. Tai klinikos, kurias mes norime uždaryti.
Tarkim, būtų įmanoma į žmogaus smegenis suleisti ląstelių ir padaryti jį protingesnį. Bet jei tai būtų neleidžiama ir nekontroliuojama, reikėtų sustabdyti. Esu didelis taisyklių gerbėjas – 20 pastarųjų metų esu kontroliuojamas.
Yra žmonių, kurie nori užsiimti neetiškais dalykais, tarkim, klonuoti negyvus vaikus. Jiems tai draudžiama, jie negali to daryti, nebent labai keistose pasaulio vietose. Tačiau to padaryti dar nepavyko, ir jie negautų pritarimo. Taigi gerai, kad mes diskutuojame, bet, kad tai taptų realybe, turėtų būti kontroliuojama, ir aš nemanau, kad tai įvyks.
– Kaip regeneracinę mediciną įsivaizduojate po kelių dešimtmečių?
– Mes norime industrializuoti ląstelių gamybą. Iššūkis dabar yra toks – ar mes galime industrializuoti šį procesą: padaryti produktyvesnį, pigesnį ir gaminti patikimesnes, saugesnes ląsteles. Jeigu žvelgsime dar toliau, pavyzdžiui, daugumai žmonių nereikia širdies persodinimo, jiems tereikia sutvarkyti širdies dalį. Taigi ar galima sukurti audinius naudojant spausdinimo ir panašias technologijas? Ar galima sukurti naują trachėją, širdies pleistrą, naują ausį?
Vienas mėgstamiausių mano filmų – „Penktasis elementas“. Ten iš vieno odos gabalėlio jie praktiškai sukuria žmogų. Aš maždaug taip įsivaizduoju ateitį – bus galima pagaminti kokį tik nori audinį. Technologijos to padaryti dar neleidžia, nes mes nepakankamai išmanome širdies struktūrą. Tačiau įsivaizduoju, kad po 20–50 metų galėsi atspausdinti širdį.
Martynas Tovarovas,
Susiję straipsniai
