Mūsų kūnai atsimena viską (1)

Sporto psichologas bei kūno psichoterapeutas Aleksej Kolesnikov yra parašęs knygą „Kūnas – sielos veidrodis arba Protingo šuns sindromas“. Jo nuomone, kūnas elgiasi kaip šuo – viską žino, supranta, atsimena, tačiau nieko pasakyti negali, todėl svarbu mokėti įsiklausyti. Oficialiai postsovietinėse valstybėse kūno psichoterapija neegzistuoja, nors JAV ir Europoje jau susiformavo 60 jos rūšių. A. Kolesnikov mėgsta Poliarity kryptį. Jos principus jis pasakoja viešėdamas Vilniuje, lektorių skaityti paskaitų jau ne pirmus metus kviečia žmogaus pažinimo centras „Vaiska“.

Reklama

Kaip susidomėjote į kūną orientuota psichologijos kryptimi?

Aš tuo susidomėjau visai atsitiktinai. Įstojęs į biologijos psichologijos fakultetą, jau pirmame kurse susipažinau su dėstytoja, kuri užsiiminėjo paprastais judesio pratimais, naudodama juos vaikų gydymui. Ji dirbo reabilitacinėje grupėje, teikiančioje pagalbą vaikams, išgyvenusiems po didelio sprogimo Baškirijoje. Vaikai, su kuriais ji dirbo pagal kūno psichoterapijos metodiką, greičiau atsigaudavo psichiškai. Kadangi iš karto patekau į tos dėstytojos centrą, tai mano, kaip kūno psichoterapeuto, karjera prasidėjo prieš 20 metų.

Kas yra kūno psichoterapija?

Šiuo metu pasaulyje yra taikoma apie 60 kūno psichoterapijos rūšių. Vieni pagrindu laiko sąmoningą judesį: žmogus suvokia, kodėl jis tą judesį daro, pavyzdžiui, trūkčioja pečiu. Kai žmogus ima tai sąmoningai suvokti, jam gali kilti koks nors jausmas, gal jis ką nors prisimins ir per tai jis pradeda savo vidinį išsilaisvinimą. Kiti judėjimai akcentuoja kvėpavimą – kvėpuoji, atsipalaiduoti, prisimeni kokią nors traumuojančią patirtį. Bet iš esmės visi turi panašų principą – žmogus tampa dėmesingesnis savo kūnui, ir jis ar vidinis aš jam suteikia trūkstamą informaciją per kūną.

Kūno psichoterapeutas įvairiais būdais atveda žmogų į tą suvokimą. Kartais mes galime daryti jam masažą ar žmogus pats atlieka kokius siūbavimus. Siūbuojant jame atsiranda vibracija, jis atpalaiduoja raumenis, sausgysles, tuomet gali ir nieko neįvykti. Žmogus galvos, kad tiesiog atsipalaidavo, ir iškeliaus sau namo. O po dviejų dienų ateina suvokimas, pavyzdžiui, kad darbas jam nepatinka, viršininkas ne tas, ir jis ims keisti savo gyvenimą.

Kai žmogus ateina į mano kabinetą ir mes kalbamės, girdžiu, ką jis man sako, ir matau, ką man „sako“ jo kūnas. Kūnas visuomet sako teisybę. Jei matau, kad vyro pečiai įtempti, įdubusi krūtinė, o jis pasakoja man, kad jam sunku susidoroti su savo alfa patino vaidmeniu šeimoje, nes jis toks nuostabus meilužis, tai čia jau aš turiu jam pasakyti, jog jis netinkamai suvokia realybę. Aš tikiu žmogaus kūnu, nors pradžioje galiu sakyti, kad tikiu ir tuo, ką žmogus sako. Aš siūlau tokiam vyrui spręsti jo problemą – atlieku jam tempimo pratimus, nuimu įtampas nuo pečių juostos, kartais tik kalbamės, kartais parodau pratimus ar judesius, kuriais žmogus gali pats šalinti savo įtampas.

Kūno psichoterapija turėtų būti kaip bazinis skyrius kiekvienam psichoterapeutui ar psichologui, nes kur nespjauk, tu visur bendrauji su kūnu. Ateina žmogus pas psichoanalitiką, jam siūlo atsigulti ir įsitaisyti patogiai. Kodėl patogiai? Nes jeigu bus nepatogu, žmogus neatsivers. Netgi apklausų metu žmogui duoda vandens atsigerti, kad jis patogiai jaustųsi.

Kokią darbo su kūnu kryptį jūs taikote?

Tai, prie ko aš linkstu, yra integruotos rytietiškos praktikos – kinų, indų tradicijos, elementai iš Ajurvedos. Tai, ką naudoju, yra labiau adaptuota europiečiui. Rytiečiai visgi turi kitokią energiją, tai, ką jie daro dėl savo žmonių, veikia kitaip. Buvo toks Rendolf Stoun, jis sukūrė tokią Poliarity metodiką. Mokiausi šios metodikos pas dėstytoją iš Lenkijos. Vienintelis Rusijoje turiu šios metodikos sertifikatą. Ji yra esminė mano praktika, nors galiu taikyti bet kokį metodą, kuris, mano nuomone, žmogui tinka. Mes galime piešti, groti, dainuoti ar užsiimti Poliarity.

Poliarity gimė iš Ajurvedos mokslo. Iš to paimtas labai praktiškas aspektas – induistai tiki, kad yra čakros. Poliarity metodikoje yra įvairių technikų, kaip dirbti su čakromis. Tai vienu metu darbas ir su fiziniu kūnu, ir su energetiniu. Per darbą su čakromis aš galiu žmogų atvesti į balanso būseną. Galima dirbti su atskirais organais, pavyzdžiui, stiprinti kepenis veikiant tam tikrus taškus ar pačią kepenų zoną.

Labai įdomu, kad jūs galite vien pažiūrėjęs į žmogų ką nors diagnozuoti. Kaip žmonės tai priima?

Vienus tai gąsdina, kitus ramina. Kartais specialiai žmones gąsdinu tuo savo gebėjimu. Ateinu pas kokius tėvelius, jie taip skeptiškai mane vertina, neva kas čia per psichologas, lieps kokius testus daryti. O aš jiems sakau, kad nereikia jokių testų, aš jau visus testus pasidariau į jus pažiūrėjęs. Ir tada matau, kaip kai kurie bando tiesiau sėdėti, geriau atrodyti. Sakau, jau vėlu, aš viską žinau (juokiasi).

Iš eisenos galima net prognozuoti būsimas ligas. Jei žmogus vieną pėdą stato tiesiai, o kitą į išorę ar labiau į save, o gal avalynė nusinešioja visada vienodai, aš suprantu, kad yra didesnis krūvis klubo sąnariui, tai ilgainiui virs didesnėmis įtampomis šioje srityje. Jei tas nuokrypis yra dešinėje pusėje, kuri susijusi su vyriška energija, logika, noru gilintis, vadinasi, žmogus šioje srityje patiria įtampas, jis per daug analizuoja, bando priimti logiškus sprendimus. Klubų sritis – tai lėtiniai reiškiniai, tai, kas ilgai kaupiasi, vadinasi, tai jau ilgai trunkantis procesas. Nors, aišku, tai tik dalinis suvokimas, reikės dar būtinai kalbėtis su žmogumi.

Informacija vien iš kūno ne visuomet būna tiksli, nes profesiniai dalykai palieka savo požymius, pavyzdžiui, odontologai visada turi įtampas pečių srityje.

Dabar atvykote į Vilnių su paskaita apie išėjimą iš sistemos. Ką turite omenyje?

Šeimos vertybių sistema, ten vykstantys kasdieniai ritualai – tai gali būti sistema, kuri reikalauja paklusnumo. Pavyzdžiui, reikia mamai skambinti kasdien. Iš esmės sistema nėra gerai, nes ji pajungia žmogaus valią. Vienas žmogus labiau linkęs paklusti sociumo, kitas - šeimos, trečias -valstybės sistemai.

Mes kartais patys įlendam į kokias nors sistemas, kur mums tariamai jauku. Kiti linksta į sistemas, kur jiems gali būti visai nejauku ir negera. Tokiais atvejais suvokus „savo“ sistemą, reikia iš jos vaduotis. Kritinių situacijų metu, jei kokius nors dalykus žmonės vertina kaip nepakeičiamus ir jie  griūna, ištinka šokas. Būna, kad žmogus taip išsivaduoja iš sistemos varžtų, kad nuo tos jaučiamos laisvės jam gali „nurauti stogą“, jis spjaus į pagarbą, gali elgtis grubiai. Tad skubėti laužyti sistemų nereikia, pradžiai reikia jas suvokti, išsiaiškinti, ar sistema labai tave riboja, kaip joje jautiesi, ir tada galvoti, ar reikia iš jos išeiti.

Vienas mano pažįstamas, kuris buvo „kietas verslininkas, jam pakluso daugybė darbuotojų, man kėlė susižavėjimą, tačiau vieną kartą patekau į jo namus. Ir ką matau? Jis turi du mažus vaikus. Grįžęs namo jis atidaro duris ir jie atbėga jo pasitikti, o jis šaukia žmonai, kad ji juos paimtų. Vėliau jis ilgam užsidaro vonioje, ten prausiasi, paskui slepiasi nuo jų miegamajame ar darbo kabinete. Jis nežino, kaip elgtis šeimos sistemoje. Tas žmogus dar turi problemų dėl skrandžio, nes negali kažko „suvirškinti“.

Todėl nesakau, kad iš žmogaus reikia atimti visas sistemas, kuriose jis yra. Reikia tiesiog išmokyti jį maksimaliai gerai jose jaustis. Ir tuomet tai nustos būti sistema, nes tai jo neribos.