Narkotikų vartotojas. Įkalinimas – ne paskutinė bausmė (3)
Rusė Irina Teplinskaja ir lietuvis Kęstutis Butkus – du narkotikų vartotojai, kurie atvirai kalba apie savo praeitį. Tarptautinėje konferencijoje „Žalos mažinimas 2013", kuri vyko Vilniuje, jie kėlė svarbius visiems įkalintiems narkotikų vartotojams klausimus – teisė neužsikrėsti infekcinėmis ligomis, gauti pagalbą ir gydymą bei būti gydomam susirgus. Įkalinimas labai dažnai iš narkotikų vartotojo atima visas šias teises.
Rusijoje narkomanija – ne liga
Irina Teplinskaja (32 m.) kalėjimuose praleido 16 metų už nusikaltimus, susijusius su narkotikais. Per narkotikų vartojimą užsikrėtė ŽIV. Nors ji yra Rusijos pilietė, šiuo metu gyvena Ukrainoje. Irina gimė Kaliningrado srityje, ji aktyviai gynė narkotikų vartotojų teisę gauti pakaitinį gydymą, o tai prieštarauja valstybės politikai. Todėl su Irina ne kartą buvo bandoma susidoroti, „netyčia“ pametant narkotikus, kai ji grįždavo namo iš kitų šalių. Tokių istorijų galima daug perskaityti surinkus paieškos sistemoje jos vardą ir pavardę.
„Rusijos narkopolitika yra viena represiškiausių pasaulyje. Mano šalyje net tokia konferencija, kurioje mes dabar esame, būtų draudžiama. Mano buvimą čia galima būtų taip palyginti – laukinis žmogus pateko į civilizuotą pasaulį. Jis priprato akmenį rišti prie lazdos, o jam duoda ginklą ir jis nesupranta, ką su tuo daryti. Visos problemos, kurias mes aptarinėjame, yra Rusijoje, tačiau ji nesiruošia jas spręsti civilizuotu būdu. Ir visos žalos mažinimo programos yra uždraustos. Tai išties absurdiška. Papasakosiu nutikimą iš savo gyvenimo. Švirkštų keitimas pas mus nėra įmanomas ne tai kad kalėjimuose, to negalima padaryti ir laisvėje. Todėl visi narkotikų vartotojai nešioja su savimi švirkštą, nes kartais nebūna kur nusipirkti, kartais neturi už ką nusipirkti. Mane du kartus įkalino po pusantrų metų už tai, kad pas mane kišenėje rasdavo švirkštą. Blogai išplautas švirkštas ir šaukštas po heroino, ant jų rado 0,00000026 gramo narkotinės medžiagos. Šeši nuliai po nulio… Ir už tai aš kalėjau pusantrų metų. Kai kitos šalys kalba apie švirkštų keitimo programas kalėjimuose, pakaitinį gydymą metadonu, pas mus tai nėra įmanoma net laisvėje. Todėl man tai primena mokslinę fantastiką", – sakė Irina.
Visose šalyse ŽIV infekcijos paplitimas kalėjimuose statistiškai didesnis nei laisvėje. Tai suprantama, nes užsikrėtimo rizika kalėjimuose didesnė. Pasak rusų aktyvistės, kalėjimas – tai uždara erdvė, tai tie patys žmonės, tai švirkštas, kuris yra vienas visai kamerai, o gal net kelioms.
„Dėl ŽIV Rusijos kalėjimuose žmogus tikrinamas tik vieną kartą – kai uždaromas į tardymo izoliatorių. Visą įkalinimo laiką žmogus daugiau dėl ŽIV netikrinamas. Narkotikai kalėjime yra laisvai prieinami ir kartais net lengviau nei laisvėje. Tačiau kalėjimuose visai nėra švirkštų. Būna, kad turi žmogus vieną švirkštą visą įkalinimo laiką. Tu duodi tą švirkštą naudotis kitiems. Kadangi narkotikų į kalėjimą ateina kasdien, tai žmogus su švirkštu yra aukso vertės. Jį vaišina narkotikais už tai, kad jis duoda naudotis švirkštu. Ir nieko nejaudina, ar užsikrėtę tie, su kuriais švirkštiesi, ar kad tas švirkštas yra infekuotas. Net jei man būtų pasakę, kad nesišvirkš – tas švirkštas užkrėstas, nebūčiau kreipusi dėmesio, nes norisi susišvirkšti. Įkalinimo įstaigose labai mažai džiaugsmo. Kai atsiranda narkotikų, tu nori palengvinti sau savo egzistavimą ir juos naudoji. Ir kaip pasekmė įvyksta užkrėtimas, apie kurį mes sužinome jau tik laisvėje", – kalbėjo I. Teplinskaja.
Drastiški būdai susigrąžinti teises
„Aš turėjau susipjaustyti venas, kad gaučiau gydymą. Badavau. Siekiau, kad į kalėjimą atvežtų gydytoją infektologą ir pradėtų gydymą tiems, kurie yra ŽIV infekuoti. Tekdavo griebtis tokių priemonių, nors antiretrovirusinis gydymas lyg ir garantuojamas įstatymais, tačiau jo realiai negaudavome.
Pirmą kartą į kalėjimą patekau 1989 m. Tada buvo Sovietų sąjunga, sąlygos buvo baisios, nors jos nelabai pagerėjo ir dabar. Man buvo 23 m., aš tik baigiau institutą. Baisiausia buvo ne tai, kad patekau į kalėjimą, baisiausios buvo „lomkės". Nebuvo jokios kalbos apie narkologinę pagalbą. Du mėnesius buvau visiškai neadekvati. „Lomkes" sunku išgyventi ir laisvėje, kai turi kur gulėti, turi galimybę nusiprausti prakaitą. O kalėjime – mediniai „narai", miegama iš eilės. Kameroje dvylika žmonių, o miegojimo vietos – 8. Miegi stovėdamas, kai tau dar abstinencija, tai savijauta siaubinga. Pykina, prakaituoji, viduriuoji, laužo kaulus, nemiga – tokiomis sąlygomis suvokimas, kad tu kalėjime, ateina gerokai vėliau. Kurį laiką tiesiog stengiesi išgyventi ir nenumirti. Teisėsaugininkai tokia savijauta pasinaudoja – kai esi atvežamas į apklausą, jie siūlo dozę, kad greičiau prisipažintum padaręs nusikaltimą. Labai dažnai žmonės dėl dozės prisiima svetimus nusikaltimus, kurie yra neatskleisti, bet policijai reikia tuos nusikaltimus „nurašyti“. Kiek žinau, tai praktikuojama daugelyje postsovietinės erdvės valstybių“, – sakė moteris.
Kirgizija, Estija ir Moldova – trys šalys, kur kalėjimuose priklausomybę turintiems nuteistiesiems taikomas pakaitinis gydymas metadonu. Jei priklausomas žmogus laisvėje dalyvauja metadono programoje, patekus į kalėjimą, jo laukia dideli išbandymai. Staiga nutraukus metadono vartojimą, abstinencijos sindromas išlieka labai ilgai – gali tęstis net keletą mėnesių. „Visai neseniai Ukrainos spauda rašė apie 26 m. vaikiną, kuris mirė kalėjime nuo širdies nepakankamumo. Jis buvo pakaitinio gydymo programos dalyvis, tačiau patekęs į kalėjimą, tokių paslaugų negavo, buvo laikomas tokiomis sąlygomis, kaip aš jums pasakojau. Jo organizmas tiesiog neatlaikė abstinencijos simptomų ir gyvenimo sąlygų. Manau, kad pakaitinis gydymas ir švirkštai įkalinimo įstaigose būtinai reikalingi, kartais net labiau nei laisvėje. Laisvėje, net jeigu nėra tų programų, tu daug ką gali nusipirkti, kalėjimuose nėra jokių galimybių – nei gauti, nei nusipirkti“, – sakė Irina.
Plačiai užmerktos akys – narkotikų nėra
Kęstutis Butkus - koalicijos „Galiu gyventi" savanoris, priklausomybės pakaitinio gydymo programos dalyvis, iniciatyvinės grupės „Marginalai.lt” įkūrėjas. Pristatydamas savo veiklą, jis sakė: „Mes tiesiog stebime žmones, pažįstamus, kurie vartoja narkotikus, kurie yra kalėjimuose; kalbamės su įkalintų asmenų artimaisiais. Nepretenduojame būti antropologais. Kad Lietuvos kalėjimuose yra narkotikų – tai galima įrodyti vardijant konkrečius kalėjimus. Vilniuje yra kalėjimas, kur kali buvę policijos sistemos darbuotojai. Spauda rašė, kad ten yra daugiausiai pažeidimų dėl narkotinių medžiagų. Rasų kolonija yra strategiškai geroje vietoje, ten nuolat skraido per sieną amfetaminas, heroinas. Marijampolės kalėjime sėdi žmonės, nuteisti ilgiems terminams. Jei sakoma, kad kalėjimuose narkotikų nėra, tai aš sutikau žmogų iš Marijampolės kalėjimo, jis ten praleido aštuonerius metus. Jis išėjo iš kalėjimo turėdamas 100 mg metadono toleranciją. Tai didelė dozė. Kaip jis galėjo įgyti tokią toleranciją, jeigu kalėjime nėra narkotikų?“, – retoriškai klausė K. Butkus.
Pasak jo, vienintelis kalėjimas, kur nėra stiprių narkotikų, – tai Pravieniškės. Bet tai ne teisėtvarkos sistemos nuopelnas. „Vietiniai „vierchai" nusprendė, kad ten švirkščiamų narkotikų nebus. 2006 m. Lietuvoje buvo stebimas ŽIV protrūkis – jis įvyko Alytaus kalėjime. Kalėjimo valdžia nusprendė ten padaryti reabilitacinį centrą kalėjimo viduje. Po kurio laiko tas centras tapo „poilsio namais“, buvo vadinamas „ozu“ – ten įsikūrė aukštesnės kastos kaliniai. Ir visa prekyba narkotikais kalėjime ėjo iš „ozo“. Ką mums duoda šitie stebėjimai? Duoda realius duomenis apie narkotikų situaciją įkalinimo įstaigose. Leidžia sulyginti mūsų duomenis su teisėsaugos sistemos turimais duomenimis. Taip pat šie duomenis reikalingi norint stebėti ir kontroliuoti tokias infekcines ligas kaip ŽIV, hepatitas C ir tuberkuliozė. Mes turime nemažai vyresnio amžiaus narkotikų vartotojų, „įkalintų vartotojų“, kurie laisvėje praleidžia vos kelis mėnesius ir vėl grįžta į kalėjimą – jie turi net tris diagnozes. Kokią priežiūrą ir gydymą jie gauna – sužinoti labai sudėtinga. Trūksta žinių, kokie yra gydymo, priežiūros, profilaktikos poreikiai, kokias paslaugas jie gauna ir kiek tos paslaugos yra efektyvios“, – sakė iniciatyvinės grupės „Marginalai.lt“ įkūrėjas.
Nesibaigiančios bausmės
Šios grupės stebėjimai leidžia jiems drąsiai teigti, kad kalėjimuose vartojami švirkščiamieji narkotikai. „Mes galime patvirtinti, kad heroinas, amfetaminas yra platinami kalėjimuose dideliais mastais. Tačiau nežiūrint to, narkotikų vartotojai visai neturi vienkartinių švirkštų ir kitų priemonių. Tai sukelia įvairių infekcinių ligų epideminius protrūkius. Vienkartinis švirkštas Marijampolės ir Alytaus kolonijose kainuoja 50 litų. Vienu švirkštu ir viena adata kalėjime naudojasi nuo 20 iki 100 kalinių. Laisvėje vienas gramas heroino kainuoja 200 litų, o kalėjime – 1500 litų. Kam apsimoka, kad žalos mažinimo programos nevyksta kalėjimuose? Ir kas gauna tą neįtikėtiną pelną iš platinamų narkotikų? Ir kas globoja šį verslą, jeigu daugiau nei dešimt metų neįmanoma pakeisti situacijos kalėjimuose?“, – kalbėjo Kęstutis.
Pasak jo, 81 proc. ŽIV infekuotų mūsų šalyje – narkotikų vartotojai. Būtent dėl šios priežasties turėtų būti dedamos visos pastangos, kad infekcija būtų stabdoma šioje žmonių grupėje.
„Jeigu artimiausiu metu kalėjimuose nebus pradėtos taikyti žalos mažinimo programos, kaip tai rekomenduoja PSO, tai mes gan greitai stebėsime naujus ŽIV protrūkius, tik bus daugiau infekuotų žmonių“, – sakė lietuvis.
Šiuo metu Kęstutis, padedamas koalicijos „Galiu gyventi“ teisininkų, bylinėjasi su Lietuva dėl nesuteiktos teisės gauti pakaitinį gydymą įkalinimo įstaigoje. Jis prisimena tuos įvykius, kurie paskatino jį kelti valstybei bylą.
„Sunkiausia, kai esi laisvėje gydomas ir patenki į kalėjimą. Kai kelis mėnesius vartoji metadoną, jau imi į save, į savo gyvenimą blaiviai žiūrėti iš šalies. Imi keisti savo gyvenimą. Ir tave pasiveja tavo praeitis, kai tu buvai ne tu. Patenki į kalėjimą su 80 ml metadono tolerancija, sakai tai gydytojui, jis tau atsako: „Narkomanija – tai ne liga, o paleistuvystė“. Mąsčiau apie tai, kad pažeidžiau įstatymą, prisiimu atsakomybę ir priimu bausmę, bet kodėl esu dar baudžiamas? Mano bausmė – laisvės atėmimas. O abstinencija – tai dar viena, labai žiauri bausmė. Tai ne teismo sprendimas, tai kankinimas. Aš „laužiausi“ 40 parų ir 14 parų buvau vienas kameroje. Jaučiau, kad mano galvoje kažkokie „saugikliai“ jau neatlaiko, buvo baisu, kad išprotėsiu. Tik 25 parą sužinojau, kad kalėjime yra psichiatras. Kai atvažiavo mano advokatas ir mes parašėme prašymą, kad norėčiau gauti pakaitinį gydymą, psichiatras atėjo pas mane ne kaip gydytojas, o įkalbėti, kad ligoninės atsisakymas suteikti tokį gydymą būtų pateiktas žodžiu, o ne raštu. Prašyme rašėme, kad norime raštiško atsakymo. Psichiatras mane įtikinėjo, kad perkalbėčiau savo advokatą. Gydytojas man siūlė kažkokius vaistus, kurie visai neskirti priklausomybės gydymui. Laisvėje dėl gydymo susirenka konsiliumas, o čia vienas žmogus nusprendė...“, – pasakojo Kęstutis.
P.S. Lietuvoje pakaitinis gydymas metadonu nuolat patiria atakas ir grasinimus - „uždrausim“. Kitų šalių patirtys rodo, kad žalos mažinimas visuomet būna efektyvus, jeigu vykdomas nuosekliai. Apie pakaitinį gydymą kalėjimuose ir tokių šalių patirtį bus rašoma kituose D. Ausėnaitės straipsniuose.
Daiva Ausėnaitė
