Natūralus gamtos daržas be sėjos ir laistymo: kiaulpienės, dilgėlės, varnalėšos, balandos

Saulėkaitoje ir iš po sniego pirmuosius žalius daigus jau leidžia žolynai. Ant medžių ir krūmų sprogsta pumpurai. Nemaža jų dalis – valgoma, tad gali keliauti tiesiai ant mūsų stalo.

Reklama

Laukiniai augalai sveikesni ir naudingesni ne tik todėl, kad užauginti be jokių trąšų, cheminių medžiagų, bet ir dėl to, kad juose kur kas didesnė veikliųjų medžiagų koncentracija. Mūsų protėvių mityboje šios gamtos dovanos vaidino svarbų vaidmenį, o dabar yra nepelnytai užmirštos.

Skaniausi ir vertingiausi

Tarp Lietuvoje augančių laukinių augalų valgomų galėtų būti keletas šimtų, tiksliau sunku pasakyti, nes vargu, ar kas nors yra suskaičiavęs, svarsto Kauno marių regioninio parko vyriausiasis biologas Giedrius Vaivilavičius. Pasak jo, Kauno marių regioninio parko teritorijoje auga apie 30–50 valgomųjų laukinių augalų.

„Tačiau ne visi jie skanūs. Į skaniausiųjų ir svarbiausiųjų dešimtuką įtraukčiau šias žoleles: dilgėles, varnalėšas, karčiąsias kartenes, pievinius pūtelius, kiaulpienę, nakvišas, siauralapį gaurometį, miškinį skudutį, garšvą, builį“, - vardija biologas. Ir dar priduria balandą, kuri jau būtų vienuolikta, tačiau taip pat labai skani ir vertinga, todėl irgi nusipelno patekti į šį sąrašą.

G.Vaivilavičius atkreipia dėmesį, kad lyginant gamtos užaugintų žalumynų ir žmonių puoselėjamų daržuose savybes išryškėja nemažai skirtumų. Vienas iš jų – laukiniai augalai sukaupia kur kas daugiau veikliųjų medžiagų. Taip nutinka dėl to, kad jie auga pastoviomis konkurencijos sąlygomis ir tokiu būdu kovoja dėl išlikimo.

Tai atsispindi ir jų skonio savybėse. Jis yra intensyvesnis, tarsi „tirštesnis“, nei kultūrinių daržovių ir prieskoninių žolelių rūšių. Įpratusiems prie švelnesnio pirktų ar savo darže auginamų žalumynų skonio laukinių augalų skonis gali netgi būti per aštrus. Kita vertus, taip gamta mus apsaugo nuo persivalgymo: šakelė builio pakeičia visą kuokštą į jį skoniu panašios petražolės.

„Daugelį metų naudodamas laukines žoleles pastebėjau, kad jos, kaip sakoma, labai skalsios. Ir nedaug suvalgęs ilgai jautiesi sotus. Savo ruožtu kultūrinių daržovių reikėtų suvalgyti gerokai daugiau, kad pasisotintum. Taip yra dėl to, kad jose daugiausiai yra ląstelienos, o veikliųjų medžiagų lieka mažai“, - aiškina Kauno marių regioninio parko atstovas.

Turi unikalių savybių

Pasak pašnekovo, sąrašo viršuje neatsitiktinai atsirado dilgėlė, kuri yra unikalus augalas. Ją turėtume laikyti ne žolele, o daržove, kurioje gausybė naudingų medžiagų. Tai vienas vertingiausių maistinių augalų ankstyvą pavasarį. Tik štai neprotingas žmogus, užuot pasinaudojęs šiuo puikiu gamtos kūriniu tremia jį iš daržo prilyginęs piktžolei.

Dilgėlė savo maistinėmis savybėmis neatsilieka nuo ankštinių augalų, vitaminų gausa nenusileidžia citrinoms, juodiesiems serbentams. Iš jų gaminamos salotos, apkepai, verdama sriuba. Vertingiausios dilgėlės termiškai neapdorotos, o kad neapsidilgintume jas reikia nuplikinti karštu vandeniu. To neprireiks, jei salotos daromos su grietine, pataria biologas.

Dilgėlė žmogui ypač naudinga po žiemos, kai organizmui trūksta vitaminų. Jos lapuose yra 3,6 proc. riebalų, 22 – 30 proc. skaidulų, taip pat cukraus, skruzdžių, sviesto, acto rūgščių, taninų, 15 – 19 proc. mineralinių medžiagų (kalio, natrio, magnio, geležies, sieros, silicio, chloro), 0,6 proc. askorbo rūgšties, vitaminų B2, B3, K, E, karotino, 2 – 5 proc. chlorofilo. Dilgėlėse daug kalcio.

G.Vaivilavičius labai vertina bei giria ir varnalėšą. Skaniausi lapkočiai, pirmieji lapai ir žiedynkočiai. Lapkočius reikėtų nulupti, bus ne tokie kartūs. Jų skonis panašus į žalios bulvės, tad galima vietoje jų dėti į sriubą. Ūglius pakepinus svieste skonis primena žiedinį kopūstą. Varnalėšų šaknis galima valgyti ir žalias kaip salotas.

Unikaliu augalu jis laiko ir pievinį pūtelį. Iki XVIa. Anglijoje jis buvo auginamas daržuose kaip kultūrinė daržovė. Panašus į kiaulpienę, nes nuskynus bėga pienas. Pavasarį galima valgyti stiebą, šaknis, skonis salstelėjęs, su niekuo nesulyginamas. Šio augalo šaknis išvirus jos primena mėsą – kalakutieną, ji netgi plėšosi skaidulomis.

Gali pakeisti kitas daržoves

Biologo pagyrimų nusipelno miškinis skudutis, ypač aromatingas augalas, kurio skonis specifinis, tačiau malonus. Įdėjus į sriubą ir išvirus atrodo, kad valgai šviežią kopūstą. Siauralapis gaurometis naudingas ir maistinėmis savybėmis, ir kaip vaistas. Jo jauni ūgliai labai panašūs į smidrus (šparagus), o lapai juos fermentavus gali pakeisti juodąją ir žaliąją arbatą.

Karčiosios kartenės yra vienas pirmųjų augalų, kurį galime valgyti vos sniegui nutirpus. Jos lapeliais Giedrius pataria gardinti sumuštinius, salotas, sriubas. Skonis savotiškas, šiek tiek primena ridiką, šiek tiek – krieną, tad turėtų patikti mėgstantiems šias kultūrines daržoves, tiems, kuriems patinka aštrumas, pastebi biologas.

Unikaliu augalu jis laiko ir pievinį pūtelį. Iki XVI a. Anglijoje jis buvo auginamas daržuose kaip kultūrinė daržovė. Panašus į kiaulpienę, nes nuskynus bėga pienas. Pavasarį galima valgyti stiebą, šaknis, skonis salstelėjęs, su niekuo nesulyginamas. Šio augalo šaknis išvirus jos primena mėsą – kalakutieną, ji netgi plėšosi skaidulomis.

Gali pakeisti kitas daržoves

Biologo pagyrimų nusipelno miškinis skudutis, ypač aromatingas augalas, kurio skonis specifinis, tačiau malonus. Įdėjus į sriubą ir išvirus atrodo, kad valgai šviežią kopūstą. Siauralapis gaurometis naudingas ir maistinėmis savybėmis, ir kaip vaistas. Jo jauni ūgliai labai panašūs į smidrus (šparagus), o lapai juos fermentavus gali pakeisti juodąją ir žaliąją arbatą.

Karčiosios kartenės yra vienas pirmųjų augalų, kurį galime valgyti vos sniegui nutirpus. Jos lapeliais Giedrius pataria gardinti sumuštinius, salotas, sriubas. Skonis savotiškas, šiek tiek primena ridiką, šiek tiek – krieną, tad turėtų patikti mėgstantiems šias kultūrines daržoves, tiems, kuriems patinka aštrumas, pastebi biologas.

Balandos lapuose yra daug baltymų, vitamino C, karotino, kalio, kalcio, geležies, fosforo, magnio, kalio. Lapai ir jauni ūgliai tinka salotoms, duonai kepti. Balandos lapai gali puikiausiai pakeisti daugelio mėgstamą daržovę špinatą. Beje, šis augalas nuo seniausių laikų įvairiose kultūrose naudotas kaip maistinis, nors mes jį laikome piktžole.

Žalumynai dera su pumpurais

Žolinčių akademijos vadovė Danutė Kunčienė pavasarį neįsivaizduoja savo valgiaraščio be tokių pievų augalų kaip garšva, dilgėlė, žliūgė, kiškio kopūstai, kiaulpienė, builis. „Kai tik pašalas išeina, iš daržo galima pasikasti topinambų, sutarkuoti juos, sumaišyti su šiomis žolelėmis, paskaninti citrinos ar greipfruto sultimis, aliejumi pašlakstyti ir skanaus“, - pasakoja D.Kunčienė.

Laukinius žalumynus žolininkė derina su pumpurais. Tinka įvairių medžių ir krūmų pumpurai: šaltalankių, klevų, aviečių, juodųjų serbentų, lazdynų, liepų, beržų, pušų. „Galima patarkuoti šviežio agurko ir sumaišyti su rūgpieniu bei pievų augalais ir pumpurais. Tokią užtepėlę tepkite ant juodos duonos ir valgykite“, - dalijasi dar vienu receptu Žolinčių akademijos vadovė.

Kai pievos dar labiau sužaliuos, į valgiaraštį bus galima įtraukti ir daugiau gamtos dovanų: balandą, varnalėšą, gyslotį, laukinį česnaką, šviežius šermukšnio, juodojo serbento lapelius, raktažolę, pienių žiedus, šalpusnį. „Jei pasisėjote darže ridikėlių, žinokite, kad labai daug naudingųjų medžiagų yra jų jaunuose lapeliuose“, - pataria žolininkė.

Pasak jos, viskas, kas užauga Dievo darže – žmogui duota gamtos dovana: „Tad jei lysvėse greta kultūrinių augalų užaugo ir laukinės žolelės, visos jos dėl mūsų. Kiekvienam, kuris turi daržą rekomenduoju jame vieną lysvę paskirti laukiniams augalams. Manau, kad būtinai reikėtų joje turėti kiaulpienių, gysločių, varnalėšų, garšvos, žliūgių, dilgėlių“.

Žoleles D. Kunčienė naudoja salotoms, užtepams, padažams, galima jų dėti ir į sriubas, troškinius, mėsos ir kitus patiekalus. „Tačiau man visuomet norisi išsaugoti kuo daugiau pavasariniuose pievų augaluose esančių naudingų medžiagų ir vitaminų, todėl aš juos retai verdu, dažniau stengiuosi valgyti žalius“, - aiškina pašnekovė.

Ir maistas, ir vaistas

Žolinčių akademijos vadovės pamėgta daržinė arba miškinė žliūgė, kurios ji parsineša iš miško, ji šiek tiek aukštesnė už augančią pievoje,  turi daug vitaminų E ir C, karotino, kalio ir chloro druskų, saponinų. Žalią ją galima naudoti salotoms, virtą – sriubų ir tyrių gamybai. Maistui tinka visas augalas. Geriausia rinkti jaunas, dar nepražydusias žliūges.

Kiškio kopūstuose gausu organinių rūgščių (rūgštynių, obuolių, gintaro ir kt.) ir jų druskų, tarp kurių vyrauja kalcio oksalatas, daug vitamino C, K, karotino ir rutino. Lapai tinka maistui kaip salotos ir sriubai. Kaukazo tautos iš lapų, pertrintų su cukrumi, gamina troškulį malšinantį gėrimą. Iš šviežių lapų ruošiama arbata.

Kiaulpienių lapai gali puikiausiai pakeisti įvairių rūšių kultūrines salotas. Lyginant su salotomis, juose 3 kartus daugiau baltymų, 4 – 5 kartus daugiau geležies ir kalcio, 11 kartų daugiau karotino, 4 – 5 kartus daugiau B grupės vitaminų, 3 kartus daugiau vitamino C. D. Kunčienė mėgsta paskanauti ir pienių žiedų, iš jų ruošia arbatą.

Gysločio lapuose yra karčių rauginių medžiagų, citrinos ir oleino rūgščių, alkaloidų, karotino, vitaminų C ir K, fitoncidų (jie pasižymi antibiotinėmis savybėmis), saponinų, fruktozės ir galaktozės. Iš jų gaminamos salotos, sultiniai, sriubos, kotletai, kava. Gysločio sėklas galima naudoti kaip pagardą mėsos bei žuvies patiekalams.

Pavasarį nepakeičiamas virškinimą gerinantis meškinis česnakas, natūralus vitamino C šaltinis. Jame yra geležies, magnio, fosforo, kalio, sieros, B grupės ir A vitaminų. Jo savybės panašios į paprasto česnako, tik jis švelnesnio skonio. Žolinčių akademijos vadovė siūlo jį smulkinti ir maišyti su rūgpieniu, pagaminti užtepėlę – sumalti mėsmale, patroškinti aliejuje, įdėti prieskonių.

Receptai

Kiaulpienių salotos

300 g kiaulpienių lapų;

3 kiaušiniai;

2 skiltelės česnako;

grietinė;

druska.

Nuplautus jaunus kiaulpienių lapus susmulkinkite, sudėkite į dubenį. Supjaustykite virtus kiaušinius, smulkiai sutarkuokite česnako skilteles ir sudėkite ant kiaulpienių. Pagardinkite grietine, druska ir viską išmaišykite.

Dilgėlių sriuba

jaunų dilgėlių;

bulvės;

svogūnas;

sviestas;

druska, pipirai;

sultinys (arba tiesiog vanduo).

Svogūną smulkiai supjaustyti ir pakepinti svieste. Sudėti smulkiai pjaustytas bulves, užpilti sultiniu ir virti kol bulvės suminkštės. Dilgelės nuplauti, perlieti verdančiu vandeniu ir dėti į sriubą. Pavirti 5 minutes, įberti druskos, pipirų. Sutrinti ir patiekti su grietine.

Varnalėšų sriuba

pusė litro vandens;

30 g kopūstų;

1 morka;

1 svogūnas;

2 bulvės;

1 pomidoras;

petražolės;

50 g varnalėšų (stiebai ir lapai);

1 šaukštas grietinės;

cukrus.

Į vandenį įdėti kopūstų, pomidorų, morkų, svogūnų, bulvių ir išvirti. Paskui įdėti pjaustytų varnalėšos lapų ir stiebų, pasūdyti ir dar 5 pavirti. Patiekti su grietine.

Varnalėšų šaknų arbata

Varnalėšų šaknis nuplauti, nuvalyti, susmulkinti ir išdžiovinus paskrudinti orkaitėje iki rudumo. Sumalti mėsmale. Miltelius užplikyti verdančiu vandeniu ir uždengus palaikyti 10 min. Gerti pasaldinus medumi.

Varškė su balandomis ir žliugėmis

0,5 kg varškės;

2 agurkai;

1 sauja petražolių;

žliugės;

balandos;

druska;

2 šaukštai grietinės;

avietės (nebūtina).

Gerai nuplauname visus žalumynus (pjaustytas balandas, žliugę), agurkus supjaustome kubeliais ir viską sumaišome su varške. Įdedam grietinės, šiek tiek druskos, aviečių ir viską permaišom. Tai labai sveiki, vitaminų kupini pusryčiai.

Barbora Giedraitytė