Nauja Lietuvos sveikatos programa: kodėl mažai ambicijų?(2)
Seimas patvirtino naujausią sveikatos programą ateinančiam dešimtmečiui. Tai gerai. Planavimas - būtinas tobulinimo mechanizmas. Tačiau programa labai bloga.
Tiems, kurie neskaitė dokumento „Lietuvos sveikatos programa 2014-2023 metams“ arba skaitė jį neatidžiai, turėsiu priminti kai kuriuos tvirtinimus, kurie sukėlė nuostabą arba bent susidomėjimą.
Oficialiai rašoma: „Programos strateginis tikslas – pasiekti, kad 2025 m. šalies gyventojai būtų sveikesni ir gyventų ilgiau, pagerėtų gyventojų sveikata ir sumažėtų sveikatos netolygumai“.
Pirmieji įspūdžiai - kaip iš TSKP suvažiavimo. Tiems, kurie jau neatmena to laikotarpio, priminsiu – to laikmečio dokumentuose vyravo frazės: tobulinti, siekti gerinti, užtikrinti, sukurti aplinką, suformuoti sveiką gyvenseną ir t.t. ir dar toliau. Jų buvo daug, bet parduotuvėse trūko tinkamų nešioti daiktų, maisto prekių ar net mineralinio vandens. Baldai, automobiliai ir kitos stambios prekės skirstomos per specialius organus. Tai abstraktūs gražūs žodžiai lydi tam tikrą negalią, trūkumą, stoką. Todėl kai kurios Sveikatos programos vietos kelia nuostabą. Cituoju:
„17. Pagrindiniai Lietuvos sveikatos 1998–2010 m. programos laimėjimai:
17.1. pasiektas pagrindinis tikslas – Lietuvos gyventojų vidutinė būsimo gyvenimo trukmėpailgėjo nuo 71,39 metų 1998 m. iki 73,45 metų 2010 m.“
Dabar pažvelkime į šį „laimėjimą“ iš arčiau. Paimu Higienos instituto leidinį „Visuomenės sveikatos netolygumai Europoje. 2013“. Radau keletą schemų, iš kurių pasirinkau vidutinę tikėtiną gyvenimo trukmę 2011metais Europoje. Pripažinti garbinga Lietuvos vietą šioje skalėje, matyt, neteks. Laimėjimu taip pat.
Pratęsiant šią temą tenka peržiūrėti programos įgyvendinimo tikslą. Priedų lentelėje radau, kad vidutinė būsimo gyvenimo trukmė 2011 metais 73,89 m. 2016 metais jis turėtų būti 75 metai, o štai 2020 metais turėtų pasiekti 76 m.
Jeigu pažvelgtume į kaimynines šalis ir jų prognozes, tai galima nesunkiai atrasti, jog „įgyvendinus“ šią neambicingą programą, Lietuva 2020 metais nusiris į paskutinę vietą Europoje, jeigu neskaičiuotume Baltarusijos. Kam reikalingos programos, jei jos nukreiptos į praeitį, į sugebėjimą užimti paskutinę vietą?
Toliau apie kitus skaudulius. Kaip yra žinoma, pagrindinės mirties ir mirtingumo priežastys Lietuvoje yra alkoholis, savižudybės ir nutukimas. Paskutinė priežastis svaresnė yra JAV nei pas mus, o pirmosios mus „pastatė“ į pirmaujančias gretas pasaulyje.
Pradėkime nuo alkoholio. Jis plačiai aprašytas programoje – tam skirta daugiau nei vienas lapas. 76 punktas tiesiai teigia: „Siekiant mažinti alkoholinių gėrimų vartojimą, alkoholinių gėrimų pasiūlą ir paklausą būtina: užkardyti falsifikuotų gėrimų gamybą ir kontrabandą, ugdyti nepalankias visuomenės nuostatas falsifikuotų ir kontrabandinių gėrimų atžvilgiu“ (punktai 76.1 ir 76.2).
Kaip matome, kovos su alkoholio vartojimu Lietuvoje prioritetas yra kova su kontrabanda ir padirbtais gėrimais. Nežinau, kas yra tokio klausimo pateikimo autorius, bet Lietuvos sveikatai tai atneša tik žalą. Jeigu pastangas ir resursus nukreipi į netikrų problemų sprendimą, tai pagrindiniai, svarbiausi klausimai nustumiami į antrą ar trečią planą ir nesprendžiami greitai ir efektyviai. Taip, kontrabanda nėra valstybinis gėris, bet jei Sveikatos apsaugos ministerija pradės su ja kovoti, kiti gyventojai spės išmirti. Gal ienas reikia pasukti kitą kryptimi?
Tiesa, toliau programoje išvardijami „teisingi“ punktai, kurių efektyvumas – pirma Lietuvos vieta pagal grynojo alkoholio suvartojimą pasaulyje. Bet šitą „mantrą“ girdime kasdien, o alkoholio reklama plūsta visais interneto kanalais. Ten net laiko ar amžiaus apribojimų nėra.
Antra lentelė vaizduoja alkoholio vartojimą, t.y. gėrimą perskaičiuojant į tą patį gryną alkoholį pasaulyje. Čia Lietuva jau aplenkė Rusiją (Pasaulio sveikatos organizacijos duomenys):
Pakartojam?
Ligos be ligos. Tema, kuria iki šiol buvo daugiau kalbama nei veikiama, tai savižudybės. Yra pačių įvairiausių lentelių ir analizių, kuriose Lietuvos vieta truputį skiriasi. Pavyzdžiui, pateikiu tik vieną jų, skelbtą portale top5ofanything.com. Čia mūsų šalis yra pirmutinė, aplenkdama Rusiją bei Baltarusiją. Ji taip ir vadinasi: „Šalys, kuriose didžiausias bendras savižudybių skaičius“.
Dabar mūsų oficialioji statistika:
Statistika akivaizdžiai rodo, kad Lietuvos sveikatos sistema per šiuos kelis dešimtmečius beveik nieko nepadarė. Gal pateikti rezultatai išvis nuo jos nepriklausė? Nenorėdamas būti viską neigiančiu paranojiku, pasiremsiu vienu iš Lietuvos psichikos mokslų autoritetų – prof. Dainium Pūru. Trys citatos iš portalo delfi.lt:
1. Lietuvoje į psichikos sveikatos sistemą ateinantys finansiniai ištekliai (o jų ateina ne taip jau mažai – iki pusės milijardo litų per metus) didele dalimi skiriami ne tiek šiuolaikiniams psichikos sveikatos apsaugos principams įgyvendinti, kiek šiuos principus ignoruojančiai pasenusiai ir labai neefektyviai sistemai palaikyti. Tai sistema, kuri įtvirtina bejėgiškumo, socialinės atskirties, stigmos ir siauro medicininio modelio tradicijas.
2. Nors veikia virš šimto ambulatorinių psichikos sveikatos centrų, jie taip ir netapo veiksmingų bendruomeninių paslaugų teikimo vietomis. Dėl pasirinkto itin medikalizuoto jų veiklos modelio šių centrų tinklas nevykdo svarbiausių strateginių tikslų ir veiklos rezultatais neprisideda prie jau paminėtų problemų veiksmingo sprendimo.
3. Didžioji dalis lėšų, skirtų psichikos sveikatos apsaugai, iki šiol atitenka didelėms stacionarios globos ar gydymo specializuotoms įstaigomis bei palaiko siaurą ir neveiksmingą biomedicininį modelį. Sistemos, kurios išlaikymui kasmet skiriama apie pusę milijardo litų, ir jos atskirų grandžių veiklos rezultatai niekaip nevertinami. Vietoj veiklos rezultatų vertinimo sistema kasmet atsiskaito pasenusiu būdu – kiek suteikta ambulatorinių ir stacionarinių paslaugų (apsilankymų hospitalizacijų) ir kiek nustatyta kokių diagnozių. Akivaizdu, kad šie skaičiai niekaip nesusiję su sistemos efektyvumo vertinimu. Neaišku, kas sistemoje atsako už realius sprendimus, jeigu apie 80 proc. psichikos sveikatai skiriamų lėšų atitenka tokioms paslaugoms, kurios neatitinka šiuolaikinių psichikos sveikatos politikos principų.
Dabar pažiūrėkime, ką siūlo mūsų Seimo patvirtinta Sveikatos programa:
Tokių planų ambicingais nepavadinsi. Net juos įgyvendinusi Lietuva liks liūdnai pirmaujanti Europoje, o ir pasaulyje išliks penketuke. Kam reikia planų, siekiant pasilikti toje pačioje vietoje? O gal ne planai, o specialistai blogi? Gal tiesiog juos reikia pakeisti, o ne švaistyti pinigus nereikalingiems biurokratams?
Dabar pagrindinis klausimas. Gal priimama strategija yra klaidinga? Bandau pagrįsti savo mintį kai kuriais skaičiais. Lietuvos statistikos departamentas pateikia tokius oficialius skaičius:
Atsakyti galima tik palyginus su kitomis šalimis. Štai oficialūs Eurostato duomenys:
Nors duomenys ir nėra nauji, bet jie oficialūs. Lietuva, skirdama 4,83 EU vienam gyventojui, yra paskutinioji. O jei perskaičiuotume, tai vis gautume sveikatos prevencijai 0,8 proc. visų pinigų, skiriamų sistemai. Bet pasaulio patirtis aiškiai rodo, kad prevencijos programoms skirtų lėšų vienas piniginis vienetas duoda 2—3 ar net keturis kartus didesnę fondo grąžą. Galite susipažinti su kai kuriais skaičiavimais Gloria Coe ir Joyde Beyerb straipsnyje „Sveikatos skatinimo būtinumas pasaulyje“ .
Perskaičiuos visą Sveikatos programą 2014-2023 m. susidaro įspūdis, kad ją ruošė susigūžę biurokratai, o ne protaujantys valdininkai. Net Seimo nariai lyg ir nemato, o gal nenori matyti, kad tokia programa mus geriausiu atveju palieka vietoje, o gal net stumia atgal. Pagal mažiausią gyvenimo trukmę, pagal savižudžių ir alkoholikų skaičių mes pirmausime. Tik žinau, kad to Lietuvai nereikia.
Susiję straipsniai
