Nauja sveikatos strategija: judėti visą gyvenimą

Žmogus kilęs iš gyvūno. Nepatikslinsiu, kurio, bet judančio ir kvėpuojančio. Mūsų genetika tai jau užfiksavo, todėl esame ar tampame tokie, kokie sugebame pasinaudoti savo gamtinėmis galimybėmis. Aišku, žmogus jau gal ir kiek skiriasi nuo laukinėje gamtoje gyvenančio padaro: automobiliai, eskalatoriai, liftai ir panašūs įrengimai leidžia gana pasyviai elgtis miesto aplinkoje. O kur dar minkšta sofa, pasisėdėjimai prie televizoriaus, kompiuteris ar kitas ekraninis teleįrenginys. Visa tai daro gyvenimą ne tik patogesnį, bet ir nesveikesnį, jei nemoki mažinti ar naikinti neigiamų civilizacijos pasiekimų pasekmių.

Reklama

Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) iškėlė globalinę užduotį: iki 2025 metų 10 procentų sumažinti fizinį pasyvumą visame pasaulyje. Kodėl? Klausimas ne retorinis, nors atsakymas beveik akivaizdus – judėjimas pagerina žmonių būseną taip, kad jie nepatenka pas gydytojus visai arba bent ilgą laiką.

Žinoma, kad skirtingo amžiaus, lyties, aplinkos ir galimybių žmonių fizinis aktyvumas skiriasi. Apskaičiuota, kad net trečdalis pasaulio gyventojų nepasiekia elementarių aktyvumo normų. Europos Sąjungos gyventojai yra labai pasyvūs: šeši iš dešimties arba visai tuo neužsiima arba tai daro itin retai. Tai tiesiogiai daro įtaką galimybei susirgti. Teigiama, jog fizinio pasyvumo išdavos sąlygoja 5 proc. koronarinių ligų, 7 proc. II tipo diabeto, 9 proc. krūties vėžio ir 10 proc.storosios žarnos vėžio susirgimų. Nežinau, kiek tikslūs šie apibendrinti skaičiai, bet gulėjimas ant sofos prieš televizorių sveikatos neprideda.

Viena iš fizinio pasyvumo pasekmių yra perteklinis žmonių svoris. Tiesa, čia sunkoka tiksliai nusakyti, kas yra per daug, o kas tiesiog normalu. Sakykime, yra šalių, kur „pilnos“ moterys yra grožio idealas. Pažiūrėkite į Rubenso paveikslus ir pasakykite – kokios moterys yra pačios gražiausios. Tačiau aišku, kad civilizacijos viena iš ypatybių yra komforto didėjimas. Pastarasis turi ne tik gerąsias, bet ir blogąsias puses. Kilti liftu į daugiaaukščio namo viršūnę – gerai, bet į antrą ar trečią – ištvirkimas, nebent kalbėtume apie ligonius. Čia vėlgi nėra vieno požiūrio ar rimtos tradicijos. Tik senovės Graikijoje vyravo sveiko kūno kultas – sportas buvo neatskiriama laisvo piliečio gyvenimo dalis. Romos imperija perėjo prie spektaklių, beveik kaip mes žiūrime į monitorių ar ekraną. Po to tik olimpinis judėjimas pradėjo skiepyti „sporto“ priklausomybės ligą. Ji palaipsniui tampa madinga, nors skirtingos formos vis keičia viena kitą. Aerobiką keičia joga, pastarąją - bėgimas, o po to - svarmenys.

Nuolat išlaikyti visuomenės dėmesį fizinio aktyvumo problemoms yra neįmanoma, todėl būtina peržiūrėti sveikatos politiką ir atrasti būdų, kaip suformuoti įgūdžius būti aktyviam ir šioje srityje. Tai pirmas ir svariausias uždavinys. Kitas, ne mažiau reikšmingas, - sukurti fiziniam aktyvumui palankią aplinką. Tai labai plati sfera: tai ir miestų planavimas taip, kad žmogus būtų „priverstas“ judėti, tai ir lauko sąlygų pritaikymas aktyviam sportavimui (parkai su bėgimo takais, treniruokliais ir pan.), miesto transporto organizavimas tokiu būdu, jog miestiečiui būtų „naudinga“ keliauti dviračiu, o ne automobiliu, kiemo ar gatvės švenčių organizavimas su būtinomis varžybomis, gatvės krepšinio ar pliažo tinklinio turnyrai ir t.t.

Manyti, kad sportuoti – naudinga, galima išmokyti ir išmokti nuo mažumės. Vaikai darželyje ar pradinėse mokyklos klasėse yra be galo imlūs. Juos sunku išmokyti daryti mankštą, bet įprasti eiti žaisti į lauką ar sporto salę nėra pernelyg sudėtinga. Vadinasi, belieka sudaryti galimybes ir truputį pasukti bendruomenę šią linkme.

Paauglystė visuomet yra susirūpinusi kūno problema. Čia būtina išmokti atsiliepti į amžiaus poreikius, suteikti būtinas gyvensenos žinias. Sportas ir kitos fizinio aktyvumo formos turi būti pritaikytos pagal interesą, fiziologiją ir prieinamumą. Blogai, kai paaugliai „pumpuoja“ raumenų masę, o ne sveikatą, blogai, kai mergaitės taip riboja savo mitybą, jog išsekina organizmą. Aišku, ir priešingi kraštutinumai nepageidaujami. Tiesa, rimčiausia dabarties jaunimo problema yra elektroninių prietaisų „antifizinė“ įtaka. Žmonės ne tik bendrauja „tinklais“, bet ir praleidžia aibę laiko prie ekranų. Aš nenoriu gąsdinti, bet regėjimo problemos jau yra akivaizdžios tuose kraštuose, kur mobiliųjų prietaisų skaičius yra didelis. Keista, bet fizinis žmonių aktyvumas gerokai sumažina šiuos neigiamus padarinius. Normalus žmonių bendravimas bėgimo takuose ar sporto salėse leidžia gana greitai atkurti normalius organizmo parametrus.

Atskira tema yra vyresnio amžiaus žmonių gyvensena. Žmonija senėja. O dar visai neseniai buvo kitaip. Pavyzdžiui: manoma, kad Šiaurės Amerikoje iki atvykstant Kristupui Kolumbui tikėtina gyvenimo trukmė buvo 25–30 metų, viduramžių islamo šalyse – 35 metai, viduramžių Britanijoje – 30. Dar XX a. pradžioje bendra vidutinė visų pasaulio gyventojų tikėtina gyvenimo trukmė buvo vos 31 metai. Dabar ji jau siekia daugiau negu dvigubai didesnį metų skaičių – 67 metus. 2011 metais vidutinė gyvenimo trukmė ES siekė 80 metų. Tarp regionui nepriklausančių šalių didžiausia vidutinė gyvenimo trukmė užregistruota Japonijoje – čia rodiklis sudarė 83 metus, Australijoje ir Kanadoje po 82 metus, o Pietų Korėjoje 81 metus. Kaip žinome iš statistikos, pagal vidutinę vyrų ir moterų gyvenimo trukmę 2013 m. pasaulyje Lietuva - 63 vietoje; Latvija - 94; Estija – 86.

Tačiau pats savaime ilgaamžiškumas nėra tikslas. Norima, kad žmogus ne tik ilgai gyventų, kur kas svarbiau – kad jis daug ilgiau išliktų sveikas ir darbingas.Čia idealiai tinka pačios įvairiausios sporto rūšys. Net tos, kurių kol kas kaip sporto nesuvokiama. Pavyzdžiui – grupiniai pasivaikščiojimai miške. Senėjimo procesas yra nepakankamai aiškus, todėl ne visada aiškus santykis tarp lėtėjančio kūno ir noro sportuoti. Čia būtina, iš vienos pusės, neleisti manyti, kad po septyniasdešimties galėsi daryti ir tai, ką darei jaunystėje, kita vertus, reikia atrasti tuos sportavimo būdus, kurie esamu metu labiausiai tinka kūnui ir sielai. Svarbu pažymėti, kad intensyvus fizinis aktyvumas po šešiasdešimties sumažina apsilankymų pas gydytojus poreikį apie 40 proc. Vaistų poreikis gali išvis išnykti. Todėl, nukreipdami pastangas į senolių sportavimą, taupome visuomenės išteklius gydymui ir mažiname farmacijos kampanijų pelną.

Nauja PSO fizinio aktyvumo strategija 2016-2025 metams nukreipta į tas visuomenės veiklos sferas, kurios iki šiol skirta mažai dėmesio. Bandžiau tik pažymėti kai kuriuos aspektus tų problemų, kurias reikia skubiai spręsti, kol neatsirado naujos.