Nauja viltis nugalėti vėžį

Navikų imunologijos Lietuvoje pradininkė ir sveikos gyvensenos propaguotoja profesorė habil. dr. Elena Moncevičiūtė-Eringienė nuveikė daug reikšmingų darbų, parašė ne vieną knygą. Tarp medicinos mokslininkų ji yra ypač populiari dėl sukurtų originalių teorijų: vėžio kilmės rezistentiškumo (2005 m.) ir vėžio imunologinės kontrolės (2015 m.). Gydytoja viliasi, jog netruks ateiti laikas, kai šių teorijų pagrindu gamintojai sukurs vakciną nuo vėžio. Tuomet jos teorijos pasitarnaus vėžio profilaktikai bei ankstyvajai diagnostikai.

Reklama

Prasidėjo nuo bakterijų

Profesorė E. Moncevičiūtė-Eringienė pasakoja, kad iš pradžių ji dirbo Eksperimentinės medicinos institute mikrobiologe. Be kitų, tyrinėjo ir bakterijų rezistentiškumą antibiotikams.

„Tada ir kilo mintis, kad bakterijų rezistentiškumo dėsniai turėtų tikti ir kitoms ląstelėms, kad genetiniai procesai tiek bakterijose, tiek gyvūnų ląstelėse paklūsta bendram dėsningumui. 1957 m. pasukau į onkologijos sritį ir pradėjau tyrinėti vėžinių ląstelių rezistentiškumo fenomeną kaip svarbiausią gyvosios gamtos išlikimo dėsningumą. Taigi iš daugybės tyrimų, eksperimentų ir daugelio metų darbo susiformavo originali vėžio kilmės rezistentiškumo teorija“, – sako profesorė.

Vėžio kilmės rezistentiškumo teorijos esmė

Sveikos ląstelės, ilgą laiką veikiamos žalojančių cheminių, fizinių, biologinių veiksnių (tabako dūmų, alkoholio, vaistų, prastos mitybos, ultravioletinių spindulių, lėtinių opų, laisvųjų radikalų irkt.) ir siekdamos išlikti, prisitaiko prie tų sąlygų ir tampa parazitėmis, atspariomis žalojantiems veiksniams.Panašiai kaip bakterijos tampa atsparios antibiotikams, o vėžinės ląstelės – priešvėžiniams vaistams. Vėžys yra lėtiniam žalojimui atsparių ląstelių evoliucinė atmaina.

„Kai sveikas ląsteles ilgą laiką (nuo 5 iki 20 metų) veikia žalojantys veiksniai, užsisuka bendras evoliucinis mechanizmas: pažeistos ląstelės prisitaiko, tampa primityvios, kaip ir bakterijos įgyja parazitinių savybių ir taip išgyvena. Jos labai sparčiai dauginasi. Biologine prasme būtų lyg ir teigiamas reiškinys, tačiau procesas baigiasi piktybiniu naviku, kuris nualina ir pražudo organizmą“, – paaiškina E. Eringienė.

Vėžio imunologinės kontrolės teorija

Po kurio laiko rezisteniškumo teorija papildyta. Suaktyvėjus evoliucijos procese paslėptoms („snaudžiančioms“) lipopolisacharido molekulėms (vadinamajam atavistiniam endotoksinui, perduotam bakterijų), vėžio ląstelės parazituoja. Vėžio imunologinės kontrolės teorija paaiškina natūralią paties organizmo arba aktyvuotą apsiginimo reakciją prieš endotoksiną.

„Kai susidaro tinkamos kancerogeninės sąlygos, endotoksinas tampa aktyvus, ląstelės netenka kai kurių normalių savybių (antigeninių, morfologinių, biocheminių), tampa primityvios ir parazitinės. Parazitizmas pasireiškia nelimituotu jų dalijimusi, invaziniu ir metastaziniu augimu. Navikas yra ne kas kita kaip nauja, savarankiška ir parazitinė ląstelių populiacija“, – dėsto E. Eringienė.

Patvirtino ir kiti

Profesorė sako, kad specifinių natūralių antikūnų prieš endotoksiną randama ir sveikų žmonių kraujo serume, tačiau su amžiumi ar veikiant kenksmingoms sąlygoms neišvengiamai silpnėja imunitetas.

„Nustatėme, kad po 15–30 metų sveikų žmonių, turėjusių kraujo serume antikūnų prieš endotoksiną, onkologinėmis ligomis sirgo trečdaliu mažiau (5 proc.) nei neturėję jų, – aiškina E. Eringienė. – Mūsų tyrinėjimus papildė kai kurių epidemiologų darbai apie endotoksiną, esantį medvilnės ir lino pramonės darbininkų aplinkoje: patekęs į organizmą, jis mažina riziką susirgti vėžiu. Galbūt dėl to turintys stiprų natūralų imunitetą endotoksinui rečiau suserga vėžiu. Juk ne visi, būdami toje pačioje kancerogeninėje aplinkoje, serga onkologinėmis ligomis“.

Padėtų vakcina

Nuo 1970 m. atlikta daugybė tyrimų ir eksperimentų, patvirtinta nauja hipotezė, kad natūralus imunitetas atavistiniam endotoksinui galėtų pasitarnauti vėžio profilaktikai.

„Aš visą laiką ieškojau, kaip vėžio kilmės rezistentiškumo teoriją pritaikyti onkologijos praktikoje. Daugybė tyrimų leido padaryti išvadą, kad vakcina neleistų suaktyvėti parazitizmo nešėjui, atavistiniam endotoksinui, be kurio vėžinės ląstelės neišgyventų. Ypač tai naudinga būtų tiems žmonėms, kurių natūralus imunitetas endotoksinui yra silpnas. Taigi reikia ieškoti metodų, padėsiančių stiprinti natūralų žmonių populiacijos imunitetą endotoksinui. Be profilaktikos, natūralų imunitetą galima būtų panaudoti vėžio diagnostikos, imunoterapijos ir chemoterapijos, pooperacinių komplikacijų tikslais“.

Vertinama mokslininkų

Profesorė viliasi, kad netruks ateiti tas laikas, kai bus sukurta endotoksino vakcina ir taip bus sustabdytas vėžinių ligų formavimosi procesas pačioje pradžioje, juk vėžio profilaktika ir ankstyvoji diagnostika dar vis yra svarbiausios onkologijos problemos. O kol kas ji džiaugiasi užsienio mokslininkų dėmesiu.

„Po 2015 m. tarptautiniame žurnale „Medical Hypotheses“ antrosios naujos vėžio imunologinės kontrolės teorijos paskelbimo per metus net 37 moksliniai žurnalai prašė straipsnių, viena Vokietijos leidykla – medžiagos knygai. Be to, buvau pakviesta dalyvauti 10 mokslinių konferencijų JAV, Olandijoje, Vokietijoje, Kinijoje, – vardina E. Eringienė. – Ypač tuo domisi kinai. Šį rudenį negalėjau nuvykti pas juos į tarptautinį imunoterapijos simpoziumą. Todėl jų prašymu siunčiau medžiagą, kad organizatoriai paruoštų stendą. Esu pakviesta skaityti pranešimą kitų metų gegužę Ispanijoje vyksiančiame X pasauliniame kongrese, kurio tema – „Pasaulio svajonė nugalėti vėžį“.