Naujagimių gydytojo užrašai. Svajonių vaikas: mes ne tokio laukėme

Kiekviena šeima laukia savo stebuklo – naujagimio. Laukia tikėdamiesi paties sveikiausio ir gražiausio. Kartais tas labai lauktas stebuklas ateina į šį pasaulį per anksti, ne toks, kokio buvo tikėtasi, arba labai sergantis. Tada tėvai susiduria su nelauktais ir netikėtais iššūkiais, nerimu, kankinančiu laukimu ir daugybe iškylančių klausimų. Sunkiausia būna, kai jau nuo pirmųjų gyvenimo valandų jų kūdikiui kyla gyvybės ar mirties klausimas, – tokią įtampą ir stresą ne kiekvienas gali suvaldyti... Ką daryti, kai bėda užklumpa netikėtai, kaip padėti šeimai ištverti negandą? Apie tai - naujoje leidyklos „Tyto alba“ išleistoje Vilniaus universiteto Santaros klinikų Vaikų ligoninės Neonatologijos centro vadovo dr. Arūno Liubšio ir žurnalistės bei psichologės Danutės Jonušienės knygoje „Naujagimių gydytojo užrašai“. Jūsų dėmesiui – ištrauka iš knygos.

Reklama

Kiekvienai mamai svarbu, ar vaikas gimė turėdamas tamsius plaukus, ar šviesius, ar jis panašus į tėtį, ar į mamą. Normalaus amžiaus gimęs vaikas turi tam tikrų ypatybių, kurios jį sieja su vienu iš tėvų. Iš vieno ir kito tėvo vaikas gauna po 50 procentų genų, būna, kad lūpos – mamos, o kakta – tėvo. Bendraudamas su tėvais nesistebiu, kad kiekvienas jų trokšta matyti kūdikyje bent dalelytę savęs. Kartais jauna mama sako: „Čia tikras tėtis“, tikriausiai taip norėdama įtikti savo vyrui. Pasitaiko, kai vaikas lyginamas su vyresne šeimos karta, pavyzdžiui: „Čia tikra močiutė“, nors visi supranta, kad gimusi mergaitė dar labai keisis.

Kai gimsta neišnešiotas naujagimis, tėvams kyla abejonė, ar jis turi individualių bruožų. Kaulėtas, labai mažas, nes dar menkai susiformavęs poodinis sluoksnis riebalų, santykinai didelė galva – neišnešiotam naujagimiui reikia šiek tiek laiko, kad pasivytų savo bendraamžius. Nejudrus kūnas, rožinė oda, pro kurią matyti kraujagyslių tinklas, neišsivystę ausų kaušeliai – visa tai būdinga per anksti motinos įsčias palikusiam vaikui. Jo sąnariai laisvi, judesiai didelės amplitudės, jis guli ištiesęs rankas ir kojas, jo delnuose ir paduose matyti kelios klostės, jis nemoka drebėti, yra prastai reguliuojama kūno temperatūra, vaikas kvėpuoja negiliai ir neritmingai, todėl tėvams kartais kyla nerimas, ar jis nemiršta. Toks vaikas daug ko nesugeba, yra silpnai išsivystę rijimo, čiulpimo, griebimo refleksai. Tačiau pirminiai fiziniai požymiai nelieka visam gyvenimui, jie kinta. Neišnešioto kūdikio veidas kasdien keičiasi ir įgyja vis naujų bruožų, kaip ir ploni plaukai, kurie iš pradžių būna panašūs į pūką. Gimus jie gali būti šviesūs, vėliau patamsėti arba atvirkščiai. Kadangi gamta mėgsta iškrėsti išdaigų, kartais vaikai gimsta garbanoti ir tamsiaplaukiai, o vėliau plaukai pašviesėja, garbanėlių nebelieka.

Būsimo vaiko išvaizda svarbi ir besilaukiantiems tėvams. Dabar į Lietuvą atėjo mada tėvams pasidaryti vaisiaus trimatį ultragarso vaizdą, nors vaikas dar tik pakeliui į pasaulį. Šiuo metu gali būti daromi ne tik trimačiai, bet ir keturmačiai vaizdai. Nors tie vaizdai gražūs ir įspūdingi, jie mažai kuo panašūs į būsimą kūdikį. Pamatę pimpaliuką, tėvai džiaugiasi, kad gims sūnus, tačiau tai įmanoma pamatyti ne tik trimačiu, bet ir įprastu ultragarso aparatu. Kol moteris laukiasi, galima padaryti ne vieną tokią nuotrauką ir patyrinėti, kaip vaisius vystosi. Nors iki šiol kyla nemažai diskusijų apie ultragarso poveikį bręstančiam vaisiui, ultragarso tyrimas negali pakenkti vaisiui. Kita vertus, nebus jokios naudos tyrimus kartojant dažnai, nes jie neteiks jokios papildomos informacijos, todėl per visą nėštumą toks tyrimas atliekamas ne daugiau kaip keturis kartus, nebent kiltų kokių nors įtarimų. Ar iš tiesų trimatis ultragarso vaizdas geriau už įprastą? Iš tiesų taip nėra, nes tai tik rekonstruotas atvaizdas, šešėlių menas, todėl vaizdas nėra idealus ir niekada nebūna labai tikslus, gali net pasitaikyti, kad gimęs vaikas bus visai nepanašus į tyrimo metu užfiksuotą vaizdą.

Ultragarsinis tyrimas svarbus ne tik vertinant vaisiaus būklę, jis padeda nustatyti galimus apsigimimus. Apie 80–90 procentų apsigimimų įmanoma išaiškinti dar vaikui negimus. Tai labai svarbu, nes kuo anksčiau aptinkamas apsigimimas, tuo daugiau galimybių naujagimiui išgyventi. Daugiausia apsigimimų operuojama naujagimystėje, o kai kuriuos medikai sugeba pašalinti vaisiui dar įsčiose. <...>

Neįgalus vaikas – didelė tragedija jauniems tėvams. Vienas dažniausiai užduodamų klausimų – kodėl taip atsitiko. Kas dėl to kaltas? Tenka guosti ir raminti tėvus, kad šiuo atveju kaltųjų nėra. Tokie dalykai nutinka anksti, kai pradeda formuotis vaisiaus organai, maždaug 8–12 nėštumo savaitę. Motinos peršalimas, įvairios infekcijos, nėštumo metu paūmėjusios lėtinės ligos, rūkymas, alkoholio vartojimas – visa tai gali sukelti vaisiaus organų vystymosi sutrikimų. Yra ir daugiau nepalankių veiksnių. Ypač nepalanku vystytis vaisiui, kai būsima motina nežino apie nėštumą, todėl nesaugo savo sveikatos.

„Mes laukėme ne tokio vaiko“, – toks skaudus praregėjimas užklumpa tėvus, gimus neįgaliam vaikui. Tėvai patiria šoką: būna sutrikę, susijaudinę, jie nežino, kaip toliau elgtis. Yra šeimų, kurios atvirai pareiškia: „Ne, mums tokio vaiko nereikia“, „Tai ne mūsų vaikas.“ Tokių frazių dažniau tenka išgirsti iš porų, kai vyras gerokai vyresnis už savo išrinktąją. Sukūręs dar vieną šeimą vyras tikisi, kad nauja žmona pagimdys sveiką kūdikį, o gimęs neįgalus bejėgis vaikutis būna kaip perkūnas iš giedro dangaus.

Neabejoju, kad daugelis tėvų, atsisakę vaiko vien dėl jo apsigimimo, vėliau labai gailisi. Palūžę silpnumo akimirką jie paiso vien emocijų, kurios gali būti apgaulingos.

Bendraujant su tėvais tenka būti ne tik gydytoju, bet ir psichologu. Medikams taip pat būna sunku, labiau pažengusiose šalyse tokiu atveju su tėvais dirba specialistų komanda, kurią sudaro psichologas, vaiko raidos specialistas, socialinis darbuotojas. Ši komanda padeda šeimai prisitaikyti prie nepalankios situacijos, nuima psichologinį krūvį nuo gydytojo pečių, nes mūsų pagrindinis tikslas – gydyti. <...>

Fizinė ir protinė negalia – du skirtingi dalykai. Pažįstu kelias šeimas, auginančias vaikus, ištiktus cerebrinio paralyžiaus. Tokie vaikai gali būti ne tik talentingi, bet ir genialūs. Vienintelė išeitis – padėti vaikui rasti savo vietą šiame pasaulyje. Toks vaikas gali sugebėti atlikti daugybę neįtikėtinų dalykų. Viskas priklauso nuo tėvų požiūrio – nors vaikas auga sėdėdamas vežimėlyje, jei jį matai kaip genialų mokslininką, belieka sukurti jam specialią aplinką, kurioje jis galėtų gerai jaustis. Tai nėra lengvas uždavinys, bet jį įmanoma įgyvendinti.

Kad galėtų save išreikšti ir atskleisti savo protines galias, vaikui reikia specialios aplinkos. Žmonijos istorijoje yra puikių pavyzdžių, kaip fiziškai nuskriausti vaikai tampa genialiais atradėjais, mokslininkais.

Geras gydytojas yra ne tas, kuris gydo, o tas, kuris moka bendrauti su pacientu.

Daugelio prieš medikus nukreiptų skundų priežastis yra ne jų prastas darbas, ji kur kas paprastesnė – jie neskiria pakankamai laiko bendravimui. Tėvai dažnai palūžta, kai paaiškėja, kad jų vaikas yra kitoks. Man teko matyti šeimų, kurios puola į depresiją. Tada būna sunku ne tik tėvams, bet ir medikams. Ateini, kad galėtum su jais pasikalbėti, o matai nuleistas akis, girdi, kaip jie sako vienas kitam: „Nieko nebus, mūsų vaikelis neišgyvens. Mes buvome pas būrėją, ji sakė, kad vaikas neišgyvens.“ Galbūt tėvų pesimizmas yra susijęs su psichologine gynyba, noru išvengti dvasinio skausmo? Galbūt juos labiausiai kamuoja nežinia? Stengiuosi priminti, kad tėvų tikėjimas taip pat yra vaistas. Viltis reikalinga ne tik mums, gydytojams, bet ir jūsų vaikui. Jei tėvai netiki, kad jų vaikas išgyvens, būna nejauku ir gydytojui, jis jaučiasi taip, lyg darytų beprasmišką darbą.

Niekas pasaulyje nėra atsakęs, ko medicinoje daugiau – mokslo ar meno. Geras gydytojas privalo turėti ne tik žinių, bet ir intuiciją, kuri ateina su patirtimi, su tikėjimu. Aš ne kartą įsitikinau, kaip prisilietęs prie vaiko kunigas suteikdavo jam stiprybės. Pakrikštytas kūdikis turėdavo daugiau jėgų išgyventi. Netgi sovietiniais laikais, kai ligoninė ištuštėdavo, leisdavau tėvams pasikviesti kunigą, kad pakrikštytų vaiką. Tuometinis Vilniaus (Kalvarijų) Šv. Kryžiaus Atradimo Kalvarijų parapijos kunigas Julius Baltušis pakviestas visada ateidavo į Vaikų ligoninę. Jis tikino, kad dvasininkai ir medikai atlieka tą patį darbą, tik gydytojai gelbsti vaiko gyvybę ir kūną, o jis – sielą.

Bendraudamas su tėvais stengiuosi būti atviras, neslepiu, kai vaiko būklė kritiška: „Mes negalime pasakyti, į kokią grupę pateks jūsų kūdikis – išgyvens ar mirs. Bet turime visi nusiteikti, kad vaikas pateks į gerųjų pusę.“ Gali nutikti ir taip, kad net išgyvenęs vaikas turės sutrikimų visą likusį gyvenimą. Neretai tėvai būna dėkingi už suteiktą viltį ir psichologinę paramą. Netgi jei vaiko savijauta šiuo metu nėra gera, tėvai neturi prarasti vilties, kad ateityje bus geriau. Viltis ir tikėjimas padeda pasiekti geresnius gydymo rezultatus. Neonatologo profesija tuo puiki, kad mes matome gerą ilgalaikę perspektyvą. Pasveikęs naujagimis gali gyventi ilgą ir gražų gyvenimą. Pašalinęs apsigimimo priežastį gydytojas gali būti ramus, kad vaikas užaugs ir gyvens dar ne vieną dešimtmetį. <...>

Mažo vaiko organizmas apdovanotas plastiškumu, taip pat ir galvos smegenys. Mūsų požiūris į pažeistas smegenis ir jų atsinaujinimo galimybes pastaraisiais metais gerokai pasikeitė. Netgi psichomotorinės raidos įvertinimas pirmaisiais vaiko gyvenimo metais nėra labai reikšmingas. Tokius rezultatus pirmaisiais gyvenimo metais reikia vertinti ir numatyti atsargiai. Juk gamta iš dalies pati taiso esamus defektus, todėl daugelis vaikų, sulaukę mokyklinio amžiaus, dažniausiai nesiskiria nuo savo bendraamžių. Šis faktas pagrįstas mokslo įrodymais, vadinasi, kiekvienas silpnesnis iš prigimties vaikas turi neblogų perspektyvų.

Tėvams optimizmo gali suteikti ir gydytojo požiūris į mediciną. Aš niekada nežudau tėvų neviltimi, stengiuosi paaiškinti: „Žinote, galbūt tai, kas dabar neįmanoma, pavyks išgydyti po dešimties metų.“ Medicinos technologijoms žengiant į priekį septynmyliais žingsniais, šiandien nelengva numatyti mūsų gydymo galimybių po dešimties ar dvidešimties metų. Vėl norisi prisiminti eksperimentinius tyrinėjimus ir klinikinius tyrimus su kamieninėmis ląstelėmis. Eksperimentai su gyvūnais rodo, kad suleidus kamieninių ląstelių į pažeistas vietas, pavyzdžiui, galvos smegenis ar plaučius, įmanoma atkurti jų normalią struktūrą. Labai tikėtina, kad netolimoje ateityje toks gydymas suteiks vilties pasveikti ir žmonėms. <...> Pirmieji klinikiniai tyrimai su naujagimiais, atlikti Korėjoje, parodė, kad kamieninėmis ląstelėmis sėkmingai galima gydyti neišnešiotų naujagimių pažeistus plaučius, vadinamąją bronchų ir plaučių displaziją (ji dar vadinama naujagimių lėtine plaučių liga). Į trachėją sušvirkštus kamieninių ląstelių, pažeisti plaučiai daug greičiau ir geriau atsistato.

Štai dar vienas pavyzdys, kaip naujosios technologijos suteikia naujų gydymo galimybių, o tėvams – naujų vilčių. Neseniai žiniasklaida pranešė apie Lenkijos medikų stebuklą, kai pirmą kartą pasaulyje pavyko išgelbėti ypač mažo svorio neišnešiotą naujagimį, taikant inkstų pakeičiamąją terapiją – kraujo dializę (kraujo išvalymą specialiu aparatu, vadinamuoju dirbtiniu inkstu). Šis gydymo būdas suaugusiems pacientams ir vyresniems vaikams taikomas jau seniai ir daugelyje ligoninių tapo rutina. Tačiau naujagimiams, ypač gimusiems labai mažo svorio, jo negalima buvo taikyti dėl tam tikrų techninių priežasčių, todėl Lenkijos atvejis išskirtinis.

2015-ųjų balandį Lenkijoje gydytas neišnešiotas naujagimis, sveriantis vos 820 gramų, tapo mažiausiu ir jauniausiu pasaulyje pacientu, kurį nuo mirties išgelbėjo dirbtinis inkstas. Kamilis gimė 15 savaičių anksčiau. Praėjus kelioms dienoms po gimimo jo būklė smarkiai komplikavosi, nes įprasti metodai, palaikantys šio mažylio gyvybę, nebuvo sėkmingi. Gydomas intensyviosios terapijos skyriuje naujagimis kentėjo nuo skysčių kaupimosi audiniuose, nes buvo sutrikusi jo inkstų veikla. Dializė gali būti taikoma naujagimiams, sveriantiems bent tris kilogramus. Tačiau lenkų medikai pripažino, kad vienintelė išeitis išgelbėti 820 gramų sveriantį berniuką – prijungti jį prie dirbtinio inksto. Lenkų kolegoms pasisekė – jie turėjo pirmąjį pasaulyje kraujo dializės aparatą, nupirktą už lėšas, surinktas per vieną televizijos labdaros akciją, kuris galėjo būti taikomas patiems mažiausiems pacientams. Pasisekė ir mažyliui, jam aparatas padėjo išgelbėti gyvybę. „Tai stebuklas“, – pripažino Kamilio tėvas Adamas Wawruchas. Praėjus penkiems mėnesiams nuo gimimo, berniukas svėrė 4 kilogramus, gydytojai leido tėvams jį vežtis namo.

Iš tikrųjų dializė nėra joks stebuklas, šis metodas taikomas ir kūdikiams, ir mažamečiams, ir suaugusiems pacientams. Tai, kad pasisekė išgyventi vos 820 gramų sveriančiam naujagimiui, – reta, nes daug ką lemia techninės galimybės. Intensyviosios terapijos skyriuje naudojami aparatai, pavyzdžiui, dirbtinis inkstas ar dirbtinės kraujotakos aparatas, kuriems reikia didelio tūrio skysčio. Jei naudojama dirbtinė kraujotaka, aparatui, kad jis galėtų veikti, reikia didelio kiekio kraujo. O naujagimis neturi tiek kraujo, jis gali numirti vien dėl to, kad visas jo cirkuliuojantis kraujas sutekės į dirbtinės kraujotakos sistemą.

Panaši istorija ir su dialize. Padedantis valyti kraują ir šalinti šlakus dializatorius gali normaliai veikti tik esant dideliam kiekiui kraujo. Imamos dvi paciento kraujagyslės – įdūrus į vieną jų kraujas paimamas, o į kitą – grąžinamas. Pagrindinė kliūtis, kodėl Vilniaus universiteto Santariškių klinikų kardiochirurgai negali operuoti mažesnių nei 1,5–2 kilogramų sveriančių naujagimių, yra ta, kad jiems reikia dirbtinės kraujotakos.

Nors techniškai įmanoma atlikti širdies operaciją labai mažiems vaikams, dirbtinė kraujotaka veikia tik tada, kai yra pakankamai kraujo. O naujagimio organizme būna labai mažai cirkuliuojančio kraujo. Pavyzdžiui, neišnešiotas naujagimis cirkuliuojančio kraujo turi aštuntadalį ar dešimtadalį savo svorio. Apskaičiuokime – jei neišnešiotas naujagimis gimė kilogramo svorio, jis turės vos 100 mililitrų cirkuliuojančio kraujo. Kad galėtų veikti dirbtinė kraujotakos sistema, tokio kraujo kiekio neužtenka. Tai esminė priežastis, kodėl neišnešiotiems naujagimiams negalima taikyti tokio kasdienio metodo kaip kraujo dializė. Turi būti naudojamos specialios, tokiems vaikams pritaikytos sistemos, tikiu, kad ateityje galbūt atsiras toks techninis sprendimas. 70 kilogramų sveriantis žmogus turi apie 3,5–5 litrus cirkuliuojančio kraujo, kurį varinėja susitraukdama širdis, tai sudaro 7–8 procentus kūno masės, dar šiek tiek kraujo yra kepenyse, blužnyje ir kituose organuose.

Naujagimiams taip pat turi būti pritaikyti dirbtinio kvėpavimo aparatai, nes kilogramą sveriantis kūdikis ir 70 kilogramų sveriantis suaugęs žmogus – du skirtingi pasauliai, nors jiems abiem gali būti taikomas toks pats gydymo principas.

Bus daugiau