Nemalonių emocijų priėmimas
Emocinį diskomfortą patiriame, kai protas ima vertinti emocijas. Protas pakursto jas siųsdamas mintis: „kodėl aš taip jaučiusi“, „aš to nepakelsiu“, „būtų gerai taip nesijausti“.
Tiesa yra ta, kad emocijos mūsų neužvaldys ir nesutriuškins. Reikia jas priimti, atsiverti ir duoti joms erdvės, tada jos sumažės, ir mes atsipalaiduosime. Tai ne vienkartinis procesas. Emocijas reikia „priiminėti“ nuolat. Emocijos – tik kūne vykstančių fizinių pokyčių išraiška. Svarbu stebėti savo pojūčius, įkvėpti, duoti jiems erdvės, po to palikti juos ramybėje. Taip veikia emocijų priėmimas. Kodėl išmuša raudonis? Alpstama? Vemiama prieš svarbų įvykį? Todėl, kad įsijungia pasipriešinimo jungiklis – norime suvaldyti emocijas. O jos – atvirkščiai – sustiprėja, todėl ir fizinis kūnos atsakas būna stipresnis. Bet tada reikia priimti ir kūno atsaką (raudonį ir pan.).
Ką daryti, kad neuždusintų nerimas, pavyzdžiui viešai kalbant? Nekovoti su juo, bet priimti ir nekreipti dėmesio. Konstatuoti faktą, kad vėl sunkumas spaudžia krūtinę. Bet juk iš tiesų žinau, kad tai galiu įveikti. Įkvepiu oro, leidžiu tam egzistuoti. Daugelis bijo viešai kalbėti, bet juk kalba, nes žino, kad gali tai valdyti nekreipdami dėmesio į nerimą.
Kas yra savigarba? Tai tik nuomonė apie save. Tai – ne faktas, tai tik „mąstančiojo aš“ mintys, savęs kaip asmens vertinimas. Geriau palikti ramybėje mintis apie savigarbą. Naudingiau neginti savigarbos. Nes reikia ne gerbti save iš paskutiniųjų, bet įsijausti į savo vertybes ir jomis vadovautis. Pernelyg uoliai stengiantis saugoti savo savigarbą, galima paminti net savo vertybes (pavyzdžiui, kad sau įrodytum, kad esi šio to vertas darbe, aukoji laiką skirtą šeimai, dirbi savaitgaliais, nors tavo vertybių sąraše pirmoje vietoje – šeima).
Įdomus gyvenimas nepriklauso nuo to, kokia mūsų savigarba. Nereikia nieko sau įrodinėti, teisintis. Vertybės mus motyvuoja kažko imtis, siekti. Tikslai vertingi tik tada, jei jie kyla iš asmeninių vertybių. Tik tada esame motyvuoti jų siekti. Kuo labiau veiksmai sutampa su vertybėmis, tuo gyvenimas bus džiaugsmingesnis ir santykiai geresni. Kai be tikslo tarsi dreifuoji jūroje, jautiesi leisgyvis.
Gyvenimo kelyje susidūrus su problemine situacija yra tik du logiški veikimo būdai:
1. Susitaikyti su situacija.
2. Imtis veiksmų ir ją pataisyti.
Kartais vienintelis sprendimas, padedantis pataisyti situaciją, yra pasišalinimas. Bet jei pasišalinti nėra kaip ir jokie adekvatūs veiksmai tą akimirką neįmanomi, belieka susitaikyti su situacija ir laukti, kol bus galima ką nors padaryti.
Kad ir kas nutiktų, svarbu gyventi dabartimi, kad ir ką darome, svarbu tai daryti iš širdies. Kai kyla nenaudingų minčių, pagalvokime, kur mintys, o kur tikrovė. Kai kyla nemalonių emocijų suteikime joms erdvės. Kad ir kokios būtų mūsų vertybės, likime joms ištikimi. Geriausių rezultatų pasiksime tik tada, jei sutelksime dėmesį į tai, ką galime kontroliuoti – savo dėmesį ir savo veiksmus. Daugiau nieko – nei kitų žmonių, nei supančio pasaulio, nei savo impulsų, nelabai galime kontroliuoti ir savo minčių, sukylančių prisiminimų, stiprių emocijų ir pojūčių. Štai kodėl logiškiausia energiją nukreipti į veiksmus ir dėmesingumą. O vertybės tegu rodo mums kelią.
Pagal Harris R. knygą „Laimės spąstai“
Susiję straipsniai
