Nemokamos antrinės paslaugos – tik didžiųjų įstaigų privilegija?

Mažesnės privačios klinikos prieš didžiąsias jaučiasi diskriminuojamos dėl galimybių teikti antrines paslaugas. Jų savininkai tvirtina negalintys sudaryti sutarčių su teritorinėmis ligonių kasomis, nes šios teigia didžiuosiuose miestuose esant tokių paslaugų perteklių.

Reklama

Didesnių privilegija?

Vienos privačios Vilniuje įsikūrusios šeimos gydytojo klinikos savininkas, nenorėjęs viešai atskleisti savo pavardės (redakcijai pavardė žinoma), „Vakarų Lietuvos medicinai“ skundėsi, kad nori savo įstaigoje teikti ir antrines paslaugas, bet teritorinė ligonių kasa paaiškinusi, kad sutarties nesudarysianti. „Oficialaus prašymo nesu pateikęs, su vienu specialistu teko dalyvauti tik pusiau privačiame pokalbyje, ir man buvo paaiškinta, kad jei noriu teikti šias paslaugas, galiu teikti jas privačiai, bet ligonių kasa jų nekompensuos, nes tokių paslaugų Vilniuje ir taip jau yra per daug, - kalbėjo klinikos šeimininkas. – Nesuprantu, kodėl neturiu tokios teisės, nes man įstaigą užregistravo valstybinė akreditavimo tarnyba. Vilniaus mieste praktiškai neįmanoma mažesnėse privačiose įstaigose teikti urologo, endokrinologo, neurologo, psichiatro ir kitų antrinio lygio specialistų paslaugų, išskyrus privačiai“.

Portalo pašnekovas neslėpė nepasitenkinimo, kad sostinėje esą teritorinė ligonių kasa sudaro sąlygas antrinėms paslaugoms teikti tik valstybinėse gydymo įstaigose ar privačiose didelėse. O mažesnės, net jei ir turi du tūkstančius prisirašiusių pacientų, turi suktis kaip išmano.

Nėra aiškių kriterijų

„Vakarų Lietuvos medicina“ pasišnekino vienos iš tokių didesnių privačių įstaigų, UAB „Kardiolita“, turinčios filialus visuose didžiuosiuose šalies miestuose – Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje - direktorių Darių Jonutį. „Kardiolitos“ vadovui tokios anonimo mintys pasirodė „kažkokios labai keistos“. „Yra tam tikti reikalavimai, kuriuos įstaiga turi atitikti, jei nori teikti antrines paslaugas, - kalbėjo D. Jonutis. – Gal problema yra ne tarp privačių įstaigų, bet tarp valdiškų ir privačių. Mes patys esame kreipęsi į Sveikatos apsaugos ministeriją, tik ne dėl antrinių, dėl stacionarinių paslaugų teikimo, bet sulaukėme atsakymo, kad jų pasiūla yra daug didesnė, nei yra poreikis“.

Vis dėlto pašnekovas sutinka, kad gydymo įstaigos neturi lygių teisių lietuviškoje sveikatos apsaugos sistemoje: „Nėra aiškių kriterijų, kuriais remiantis galima teikti tam tikras paslaugas, nėra lygiateisiškumo, - kalbėjo „Kardiolitos“ direktorius. – Apskritai žaidimo taisyklės mūsų sveikatos apsaugos sistemoje neaiškios. Kur dar pasaulyje vienas litas lygus aštuoniasdešimčiai centų?! Štai net ir sveikatos ministro posto niekas nenori. Žiūrėkite, kokius postus partijos pirmiausia dalijasi“.

Sutartis antrinėms paslaugoms teikti „Kardiolita“ su teritorinėmis ligonių kasomis sudaro jau šešeri ar septyneri metai, bet tam, pasak įstaigos vadovo, prireikė pastangų ir kantrybės. „Ligonių kasa metams skiria tam tikrą kvotų skaičių tam tikroms paslaugoms. Pavyzdžiui, dviem kardiologo konsultacijoms per metus, - aiškino D. Jonutis. – Be abejo, jei būtų teikiama tik tiek konsultacijų, nevertėtų net pradėti teikti tokios paslaugos, tad kasmet stengėmės vis daugiau suteikti tokių paslaugų, kad kitąmet gautume didesnį kvotų skaičių. Lyginant pirmuosius ir šiuos metus mūsų įstaigoje antrinių paslaugų kvotų skaičius išaugo daugiau nei dešimt kartų“.

Nuosavybės forma sutarčiai nereikšminga

Valstybinės ligonių kasos atstovas spaudai Kazys Žilėnas „Vakarų Lietuvos medicinai“ aiškino, kad sąlygas antrinėms paslaugoms teikti visos gydymo įstaigos turi vienodas. Jo teigimu, teritorinių ligonių kasų ir asmens sveikatos priežiūros įstaigų sutartys sudaromos, vadovaujantis tvarkos aprašu, patvirtintu sveikatos apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 18 d. įsakymu, kuris nurodo vienodus sutarčių sudarymo principus, nepriklausomai nuo sveikatos priežiūros įstaigų nuosavybės formos. „Nei minėtas įstatymas, nei įsakymas nepakeisti, taigi paslaugos ir toliau apmokamos pagal sutartis, o sutartys sudaromos tais pačiais principais“, - pabrėžė K. Žilėnas.

Pirmenybė – senbuvėms?

Kad sąlygos sudaryti sutartis dėl antrinių paslaugų teikimo vienodos visoms pirminės asmens sveikatos priežiūros įstaigoms, tvirtino ir Vilniaus teritorinės ligonių kasos direktorius Vytautas Mockus. Tačiau atkreipė dėmesį, kad sveikatos priežiūros paslaugoms finansuoti skiriama ribota, o didžiuosiuose miestuose, taigi ir Vilniuje, pageidaujančiųjų jas teikti yra labai daug. Todėl neretai ir tenka paaiškinti, kad tam tikrų paslaugų čia yra teikiama jau pakankamai ar net per daug.

V. Mockaus pastebėjimu, esant tokiai situacijai, savotiška pirmenybė suteikiama ne didesnėms ar mažesnėms įstaigoms, bet toms, kurios minimas paslaugas pradėjusios teikti anksčiau. „Taip nutinka todėl, kad joms paprasčiau sudaryti sutartį ir kitais metais, nei naujai įsikūrusiai įstaigai, nors ir susipirkusiai naują aparatūrą ar atsinaujinusiai, sudaryti naują sutartį, - kalbėjo V. Mockus. – Todėl būna tokių atvejų, kad kuri nors sena įstaiga iš inercijos teikia antrines paslaugas, nors galbūt kokybiškiau tai galėtų daryti naujesnė. Bet dar tik neseniai pradėta kalbėti apie gydymo įstaigų reitingavimą,  kol kas net paslaugų kokybė nelemia galimybės sudaryti sutartį su teritorine ligonių kasa“.

Direktorius pabrėžė, kad naujai įsikūrusioms ar besiplečiančioms įstaigoms teritorinė ligonių kasa siūlo specialistų paslaugas teikti ne didžiuosiuose miestuose,  o provincijose, kur jų labai trūksta. „Metams netgi skiriame per 3 mln. Lt specialiai šiam skirtumui tarp jų naikinti. Turime pavyzdžių, kai įstaiga sudarė sutartis su visomis teritorinėmis ligonių kasomis ir sėkmingai teikia paslaugas“, - sakė V. Mockus.

Ligita Sinušienė

ligita@vlmedicina.lt