Nespalvotas pasaulis mūsų žurnalistikoje(1)
Šiuolaikinė žiniasklaida, šturmuodama vis naujas informacinių technologijų plečiamo komunikacinio lauko vietas, o dažnu atveju žurnalistikos vertybes keisdama į pinigus, keičiasi pati ir patiria kokybinių nuostolių. Nuolat augančiame rėksmingų, bet mažareikšmių naujienų sraute geros kokybės, objektyvaus žiniasklaidos turinio lieka vis mažiau. Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto docento, gydytojo psichoterapeuto Eugenijaus Laurinaičio teigimu, tame sraute trūksta gilesnio žvilgsnio ir analitiškumo – ypatumų, būtinų objektyviam sudėtingų visuomenės gyvenimo sričių, tarp kurių - ir šiuolaikinė medicina, vaizdavimui. Įsigalėjęs paviršutiniškas, pseudosensacingas informacijos viešojoje erdvėje pateikimas iškreipia sveikatos apsaugos sistemos vaizdą ir nepadeda spręsti jos iššūkių.
Žvelgiant iš gydytojo pozicijų – ką galimai ne taip daro žiniasklaida, informuodama apie medicinos pasaulio aktualijas?
Bėda, mano manymu, dviejose vietose. Pirmiausia – sensacijų ieškojimas. Jis yra pavojingas, nes kuria suprimityvintą, nespalvotą medicinos vaizdą. Bandoma iš bet ko išpūsti burbulą, o tie burbulai stiprina nepasitikėjimą, sukuria įtampą ir taip sudėtinguose gydytojo bei paciento santykiuose.
Ir antra, mano manymu, labai rimta bėda yra dviejų terminų – klaidos ir nusižengimo painiojimas. Realybė tokia, kad medikai, kaip ir kitų profesijų atstovai, kartais klysta. Nėra mediko, kuris nebūtų padaręs klaidų. Pažvelgus filosofiškai – neklystantis yra tik Dievas. Ir tai dar neaišku, ar sukūręs Homo sapiens jis neapsiriko.
Jeigu kalbame apie žmones – mes visi klystantys. O jeigu klystantys, vadinasi, turime suvokti, kad už klaidą bausti negalima. Padariusįjį klaidą reikia mokyti, kad jis daugiau tų klaidų nedarytų. Tai reikštų aiškiai atskirti klaidą nuo nusižengimo ar nusikaltimo. Kai jis žinojo, mokėjo, bet nepadarė arba padarė ne taip. Ir čia visai kas kita. Šituos du dalykus atskirti įstatymų leidyboje, o ir žmonių sąmonėse iš tikrųjų būtina. O tai gali padaryti tik žiniasklaida. Žinoma, žmonės gali protestuoti – palauk palauk, bet juk gydytojų klaidos tai kapinėse baigiasi. Taip, tikrai taip. Bet kito kelio gydyti nėra. Yra tik šitas. Kol kas šitas.
Žiniasklaidoje dažni kaltinimai medikams – pacientas buvo sveikas, bet mirė ant stalo, nugydė, užkrėtė žmogų sepsiu ir panašiai.
Pradėkim nuo to, kad iš tikrųjų nėra nė vienos medicininės procedūros be komplikacijų. Ir suvokimas, kad bet koks darbas su žmogumi yra rizikingas, nepaprastai svarbus ir profesionalui, ir tam žmogui, kuris priima sprendimus, taip pat – žurnalistui, atskleidžiančiam medicinos problematiką.
Aš vis prisimenu tą liūdną istoriją apie profesionalų sportininką, turėjusį nuospaudą ant mažojo dešinės kojos piršto. Kadangi jis buvo bėgikas, jam ta nuospauda trukdė. Todėl, pasitaręs su gydytojais, ryžosi nedidelei operacijai. Narkozės metu sportininkui sustojo širdis. Skubiai reanimuojant, lūžo šonkaulių kremzlinės jungtys. Negana to, vežimėlis, kuriuo buvo pervežamas sportininkas, per skubėjimą atsitrenkė į kitą vežimėlį. Sportininkui susidūrimo metu krentant lūžo šlaunikaulis, teko operuoti. Ir jį nuvežė į palatą su lūžusiu šlaunikauliu, lūžusiais šonkauliais ir su ta pačia nuospauda. Tai yra tikra, tokios situacijos realios.
Yra kitų kelių, alternatyvių medicinų, nesigydymo visiškai ir taip toliau – žmonės renkasi, kas jiems geriausiai tinka, ir taip turi būti, jeigu jie yra informuoti. Bet aš manau, kad jeigu jie ateina pas mane, jie turi žinoti, kad aš irgi žmogus, kad aš galiu padaryti klaidą, kad ta klaida gali kainuoti labai brangiai. Mano, kaip profesionalo, pastangos, be abejonės, yra stengtis tų klaidų
padaryti kaip galima mažiau. Mokytis iš to, ką padariau negerai ir kiti padarė negerai.
Dar svarbiau – mokytis iš to, ką kiti padarė gerai ir aš padariau gerai. Todėl, kad iš tikrųjų ką nors padaryti gerai galima tik iš to, ką padarei gerai. Iš klaidų daugiausia pasimokoma, ko nedaryti. Reikia apie tai kalbėti, reikia rašyti. Lūkesčiai, kad daktarai yra vos ne pusdieviai, mūsų visuomenėje vis dar gajūs. Štai per gripo epidemiją atėjęs pacientas randa ant gydytojo kabineto durų užrašą „gydytojas serga, grįš tada ir tada“. Žmogus baisiausiai nustemba – ką, ir daktarai serga? Ir tai iš to įsivaizdavimo, kad mes esam vos ne mitinės būtybės.
Tiesa yra ta, kad esame tokie patys žmonės ir taip pat pažeidžiami. Gydytojai serga dar daugiau už kitų profesijų atstovus. Galbūt todėl, kad įsivaizduoja esą nesergantys, o todėl jie neleidžia sau gydytis ir vaidina sveikus net tada, kai rimtai serga. O tuomet – komplikacijos, gydytojų ligotumas auga dar smarkiau. Bet čia jau medikų problemos.
Tiesiog toks pastebėjimas... kad tiek medicinoje, tiek žiniasklaidoje, tiek kitose srityse – kur tik giliau įkiši nosį, lenda giluminės bėdos.
Aš manau, kad iš tikrųjų tos bėdos dažniausiai kyla dėl jų neiškėlimo ir neaptarinėjimo. Jeigu jos užsikonservuoja ir tampa lėtinėmis, prie jų priprantame ir tampa tarsi savaime suprantama, kad taip gyvename. Ir tada viskas, kas nesprendžiama, klaikiai gadina gyvenimą. Todėl esu tikras, kad kalbėti apie jas reikia, nes tai – pirmas žingsnis, siekiant padaryti geriau. Ir kuo daugiau bus svarstymų, tuo geriau. Neatsižvelgiant į galimas neigiamas reakcijas. Nejudinant bus tik blogiau. Ir aš manau, kad viešumas medicinoje yra būtinas, ir žiniasklaida medicinai būtina. Ir silpnųjų, pavojingųjų, liūdnųjų pusių atskleidimas – būtinas. Nes visuomenė turi žinoti tiesą.
Šių dienų žurnalistas gali mėginti aprėpti ir penkis įvykius per dieną. To dažnai reikalauja jo redaktorius, taip pat auditorija, norinti greičio, kiekybės, kad tų naujienų būtų daug, ir neilgų. Kokybės nereikalaujama, o ji ir neįmanoma, jeigu tu rašai apie penkis skirtingus dalykus tą pačią dieną.
Informacija pinga, deja, visomis prasmėmis. Ir prieinamumo prasme – ją lengva gauti, ji nebekainuoja. Bet reikia mokėti atsirinkti. Bet jei grįžtume prie to, kas yra didžiojoje dalyje tos informacijos, tai, turiu pasakyti, turinys tikrai yra prastas. Jis paviršutiniškas. Skaitau straipsnius žmonių, kurie yra paskaitę kokį nors mokslinį straipsnį, taip, kaip supratę, jį išvertę, būtinai dar padarę teiginius kategoriškesnius, negu parašė mokslininkai, nes jie visada rašo atsargiais sakiniais.
O atsargūs sakiniai tautai nepatinka. Todėl ir rašomi „drąsūs“ teiginiai – „surado penkis genus, kurie nulemia žmogaus veido formą“. Nesąmonės. Nėra nė vieno geno, kuris veiktų savarankiškai, ir netgi penki genai yra labai mažai tam, kad paaiškintų viso žmogaus veido anatomiją. Iš tikrųjų, tai sąveika daug daug didesnio genų kiekio. Kai kurie turi daugiau įtakos, kai kurie mažiau. Bet koks genas, kiek procentų, kiekvieno žmogaus atveju – tai sudėtinga, per daug sudėtinga, kad būtų galima taip suabsoliutinti. O čia paima, supaprastina. Juoda ir balta... pamatė, parašė, nuėjo. Nespalvotas pasaulis mūsų žurnalistikoje.
Mindaugas Savickas
